Šį rudenį, kaip jau šimtus, o gal ir tūkstančius metų, į šiltuosius kraštus vėl traukia paukščiai – vieni „lietuviški“, perėję, augę mūsų krašte, kiti atklydę iš šiauresnių vietų.
Tik jau akimis jų nebepalydi ornitologas, buvęs Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Leonas Jezerskas: šiųmetį birželį, eidamas 93 metus, šis gamtininkas iškeliavo Anapilin. Tarsi įkandin paukščių, kuriuos jis mylėjo ir kurių šimtus tūkstančių paženklino žiedais.
Daugiau kaip 60 metų išdirbęs Ventės rago ornitologinėje stotyje, L. Jezerskas, niekada nestokojęs humoro, sykį prasitarė, jog išlaikyti sveikatą jam padėjo tai, jog visada stengėsi būti optimistiškas, nelaikė savyje pykčio, o nuo žmonių kvailumo slėpdavosi po kaukėmis. Galbūt humoras, kuriuo L. Jezerskas garsėjo, jo šmaikštavimai su plūstančiais į Ventės ragą smalsuoliais ir buvo viena jo kaukių pridengti tas gyvenimo valandas, kai būdavo, kaip sykį prisipažino pats L.Jezerskas, „labai nelengva“? Kas dabar bepasakys…
Nuo 1974 metų L. Jezerskas žiedavo Ventės rage paukščius, vedė ekskursijas, rašė paukščių stebėjimus. Iki tol Zoologijos muziejuje Kaune vyriausiuoju fondų saugotoju dirbęs biologijos ir chemijos mokytojas L. Jezerskas į Ventės rago ornitologijos stoties vedėjo pareigas buvo paskirtas jau būdamas 50 metų, nes tuometinis Gamtos apsaugos komiteto (Aplinkos ministerijos pirmtako) pirmininkas Kazys Giniūnas gerai žinojo, jog didžioji L. Jezersko meilė – paukščiai (L. Jezerskas buvo vieno K. Giniūno mokslinio darbo apie paukščius vadovu).
Lietuvos gamtosaugos vadovas neapsiriko: L. Jezerskas padarė Ventės ragą žinomą ne tik tarp Lietuvos, bet ir kai kurių kitų kraštų ornitologų. Ventės ornitologijos stotyje žiedais paženklinta apie 2 milijonai paukščių (kone pusė jų – paties L. Jezersko).
Jo rūpesčiu pastatytas 300 metrų ilgio molas į Kuršių marias, elektra valdoma, analogų pasaulyje dydžiu neturinti paukščių gaudyklė, kurios projektą kūrė pats L. Jezerskas, stoties administracinis pastatas. L. Jezerskas aktyviai dalyvavo organizuojant Paukščių dienas, su paskaitomis aplankė daug Lietuvos mokyklų, priėmė šimtus ekskursantų Ventės rage, dosniai dalijo interviu apie paukščius radijui, televizijai bei kitai žiniasklaidai. 1992 metais buvo apdovanotas garbingiausia tarp ornitologų – Tado Ivanausko premija.
Mudu su gamtos fotografu Kęstučiu Verbicku viešėjome pas L.Jezerską 1994 metų spalio viduryje, kai buvo pats paukščių traukimas. Dvi dienas stebėjome, kaip šis gamtininkas juos gaudo ir žieduoja, jo lydimi vaikštinėjome po Ventės ragą, klausėmės jo pasakojimų. Čia pateikiu mažą dalelę tuo metu užfiksuotų įspūdžių.
Neklysta ir pirmoje kelionėje
„Romantika“, – taip savo gyvenimą ir darbą nuošalioje, neretai stiprių vėjų gairinamoje Lietuvos vietovėje – Ventės rage vadina paukščių žieduotojas, Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas Leonas Jezerskas.
Ventės ragas ir jo apylinkės – puiki vieta paukščių stebėjimams. Rugsėjo, spalio mėnesiais virš Baltijos pajūrio neretai per dieną praskrenda milijonas jų. Daug ančių, žąsų, tilvikų, kirų susitelkia Nemuno deltoje bei Kuršių mariose. Šių marių pakraščiuose, užliejamose pievose pavasarį būna didžiausios Lietuvoje paprastųjų griciukų, raudonkojų tulikų, gaidukų, stulgių perimvietės. Čia aptikta beveik visų Lietuvos paukščių rūšių, kai kurių netgi naujų mūsų šalyje – taiginė, geltonbruvė ir rudoji pečialinda, vakarinė lakštingala. Tik čia peri urvinės antys, jūriniai kirlikai, avocetės. Čia stebėta islandinė antis, amerikinė cyplė, kiras kvatoklis, rožinis kiras ir kiti labai reti Lietuvoje paukščiai.
„Paukščių migracija – kasmetinis jų skridimas iš perėjimo vietų į žiemavietes ir atgal – mokslininkams ir šiandien tebėra ne ką mažiau paslaptingas reiškinys negu prieš šimtą ar daugiau metų“, – sakė L. Jezerskas.
Kodėl vieni sparnuočiai išskrenda, o kiti pasilieka ten, kur perėjo? Kaip jie sugeba tiksliai grįžti į tą pačią vietą, iš kurios išskrido?
Sparnuotieji keliauninkai net nublokšti vėjo į šalį ištaiso paklaidas. Jie nesuklysta ir pasiekia galutinį punktą net skrisdami ten pirmą kartą. Kaip tokie maži gyvūnai įveikia tokį ilgą kelią ir tiek daug kliūčių? Antai baltasis gandras skrenda žiemoti beveik 10 tūkstančių kilometrų į Pietų Afriką ir pakeliui aplanko mažiausiai 15 valstybių. 0 mažiausias mūsų paukštelis nykštukas, sveriąs vos 5 gramus, iki Prancūzijos, kur praleidžia žiemą, įveikia apie 1700 kilometrų. Ne ką didesnė liepsnelė iki savo žiemojimo vietos skrenda apie 2500, margasparnė musinukė – 4000 kilometrų.
Šiuos ir kitus klausimus bandoma išsiaiškinti žieduojant paukščius. Sparnuotis tinklu sugaunamas, apie jo kojelę užlenkiamas lengvas aliumininis žiedelis su numeriu bei šalies pavadinimu. Šitaip paženklintas paukštis nuskrenda tik jam žinomais keliais, kartais sugaunamas kur nors toli ir iš ten (tiesa, anaiptol ne visada) ateina pranešimas apie jį. Tad žieduojant norima nustatyti, kur paukščiai žiemoja, kokiais keliais ten skrenda, kokiu greičiu, kiek metų gyvena, nuo ko miršta ir t.t.
Paukščiai nugalėjo lėktuvus
Paukščių žiedavimas praverčia ir aviacijai. Pasak ornitologo L. Jezersko, lėktuvų pilotai dabar nuolat informuojami apie paukščių skridimo trasas ir ar yra pavojus su jais susidurti. Tuo rūpinasi aviacinė ornitologija. Impulsą jai vystytis davė pirmosios aviacinės katastrofos JAV šeštajame dešimtmetyje. Anot L. Jezersko, kai viršgarsinis lėktuvas, skrendąs greičiau nei 330 metrų per sekundę, susiduria su sakalu, vanagu ar ereliu, rezultatas būna, lyg į lainerį būtų pataikęs patrankos sviedinys.
„Amerikiečiai vienoje saloje įkūrė karinę aviacinę bazę, nekreipdami dėmesio, kad ten peri jūriniai albatrosai. Prasidėjo lėktuvų ir paukščių susidūrimai. Bandė aviatoriai albatrosus atbaidyti – nesiseka, šaudė šiuos – kiti paukščiai užimdavo jų vietą. Neliko nieko kito, kaip iškelti bazę iš salos“, – pasakojo L. Jezerskas.
Žiedavimo metodu gautos žinios praverčia ir tada, kai kuriame nors krašte pradeda siausti epidemija: specialistai pagal paukščių migracijos žemėlapius informuoja valstybes, į kurias nuskris paukščiai, galintys nešti užkratą.
„Apie daugelio rūšių paukščių klajones žinoma dar nedaug. Kiek daugiau duomenų apie mūsų paukščius, traukiančius didžiuoju migracijos keliu. Jau gana aiškūs baltojo gandro, pempės keliai. Tačiau mažai žinome, kuriais skrenda nendrynų, pelkių paukščiai. Visai neištirtos šiuo požiūriu Azijos, Tolimosios Šiaurės šalys, Sibiras, Kinija, Indija, Pakistanas, Afganistanas“, – sakė L. Jezerskas. Daugelyje šių valstybių paukščių migracija netiriama ar tik dabar pradėta tirti.
Tad kiek turi prasmės mūsų paukščių gaudymas ir žiedavimas Lietuvoje, jei tokio darbo nedirba Pietų Afrikos, kur nuskrenda kai kurie sparnuočiai, ornitologai? Arba – kas galėtų bent apytiksliai pasakyti, kiek mūsų paukščių, patekusių į Italiją, sumedžioja mėgstantys juos valgyti italai?
Tačiau L. Jezerskas įsitikinęs, kad paukščius žieduoti reikia, nes šis jų migracijos tyrimo metodas bus reikalingas dar ilgai. 0 paklaustas, ar nepriekaištauja paukščių gaudymui bei žiedavimui Gyvūnų globos draugijos nariai (juk paukščiai patiria stresą, dalis jų žūsta gaudyklėse, ypač naktį, jei pavėluojama juos išimti iš tinklo), L.Jezerskas tvirtino, kad aukų pasitaiko palyginti nedaug.
Paženklina lietuviškais žiedais
Pirmasis pasaulyje paukščius žieduoti pradėjo danas mokytojas H. Mortensenas 1899 metais. Po ketverių metų šio paukščių tyrinėjimo metodo ėmėsi vokiečių ornitologai, 1907 m. – rusai, vėliau prancūzai, vengrai, britai, kanadiečiai, amerikiečiai. 1922 m. paukščius žieduoti pradėta Estijoje, 1925 m. – Latvijoje. Europoje dabar paukščiai žieduojami visose šalyse, išskyrus Albaniją ir Graikiją bei mažąsias valstybes – Andorą, Liuksemburgą, Lichtenšteiną, Monaką, San Mariną, Vatikaną.
Dauguma Europos paukščių per rudens migraciją skrenda į pietvakarius rytiniu Baltijos jūros pakraščiu, laikydamiesi virš sausumos, kur gali nutūpti pailsėti ir pasimaitinti. Prieš Klaipėdą šis paukščių srautas skyla į dvi dalis: vieni skrenda Kuršių marių pakraščiu, virš Ventės rago, kiti – virš Kuršių nerijos. Tad 1929 metais profesoriaus Tado Ivanausko rūpesčiu Lietuvoje, Ventės rage, ir buvo pradėta žieduoti paukščius.
Iki 1931 metų ornitologas M. Posingis paukščius žiedavo vokiškais žiedais. Nuo 1931-ųjų buvo pradėti naudoti žiedai su lietuvišku įrašu. Dabar Ventės rago ornitologijos stoties gaudyklėse apsilankiusių paukščių kojas papuošia žiedai su įrašu ,,Lithuania“ ir numeriu.
Pasak L. Jezersko, kasmet Ventės rage apžieduojama 60-70 tūkstančių paukščių, o visoje Lietuvoje (Juodkrantės paukščių žiedavimo poste, Žuvinto rezervate bei pavienių šio darbo mėgėjų) – 100-110 tūkstančių.
Iš pradžių Ventės rage paukščiai būdavo gaudomi paprastais žvejų tinklais, ištemptais prie krūmų, – pabaidžius nutūpusius paukščius, kai kurie patekdavo į tinklą. Ne ką geresnės buvo ir vėliau įsigytos voratinklinės japoniškos gaudyklės. Dalis įsipainiojusių į jas paukščių žūdavo.
Tuomet L. Jezerskas sumanė vadinamąsias zigzagines gaudykles – piltuvo formos tinklus. Į juos patenka įvairiomis kryptimis skrendantys sparnuočiai, o žūsta jų nedaug. ,,Tokių gaudyklių nėra beveik visoje Europoje, nors sąlygos gaudyti paukščius kai kur, pavyzdžiui, Lenkijos, Olandijos stotyse, geresnės“, – sakė L. Jezerskas. Jo išradimu susidomėjo ir kai kurie kiti pasaulio ornitologai. Atkeliavo prašymai iš Malaizijos, Pietų Afrikos Respublikos, Meksikos ir Indijos atsiųsti šių gaudyklių brėžinius ir aprašymus.
Be zigzaginių, Ventės rage yra ir didžiulės, sulig kelių aukštų namu gaudyklės, į kurias patenka dalis daugiausia į pietvakarius traukiančių paukščių. Apsėsti didžiojo kelionės nerimo, jie plasnoja išilgai Ventės rago virš krūmų ir nendrynų ir įskrenda tiesiai į tą milžinišką elektros varikliu kas rytą pakeliamą tinklą. Būna dienų, kai suskrenda 2-3 tūkstančiai paukščių – tik spėk žieduoti. L. Jezerskui bei jo kolegoms ornitologams Vytautui Jusiui ir Reginai Rangienei tada darbo per akis.
Paukščiai Ventės rage gaudomi beveik ištisus metus. Žiemą į gaudykles pakliūva svečiai iš Šiaurės – svirbeliai, čimčiakai, smilginiai strazdai ir kiti.
… Tomis spalio dienomis, kai mudu su gamtos fotografu Kęstučiu Verbicku lankėmės pas L. Jezerską, Ventės rago gaudyklėse spurdėjo daugiausia didžiųjų ir mėlynųjų zylių, liepsnelių, viena kita pilkoji pečialinda, karetaitė, nykštukas, kikilis, juodgalvė devynbalsė, erškėtžvirblis. Į tinklą pateko ir paukštvanagis. Per dvi dienas, kurias praleidome ornitologijos stotyje, matėme įvairių rūšių sparnuočių, pakilusių kelionei į šiltuosius kraštus.
„Ko gero, netrukus atšals, nes anksti pasirodė šiauriniai kikiliai“, – tada spėliojo L. Jezerskas. Vėliau paaiškėjo, jog jis nesuklydo.
1994 metai
P.S Žaliajame pasaulyje spausdintas Dalios Juočerytės rašinys apie Jezerską jo 90-mečio proga: https://zpasaulis.lt/90-gamtininko-leono-jezersko-metu/
Aldonos Aleksiejūnienės, Kęstučio Verbicko nuotraukos
