„Tik penkeriem metam nuvažiuokit , Jezerskai, iš Kauno į Ventės ragą. Sustiprinsit Paukščių žiedavimo stotį ir vėl – atgal į Laisvės alėją“.
Ilgokai turėjo įkalbinėti tuometinio Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazimieras Giniūnas Leoną Jezerską, Kauno T.Ivanausko Zoologijos muziejaus vyriausiąjį fondų saugotoją, kad šis, sulaukęs 49 metų, pradėtų visiškai naują gyvenimą. Penkeri metai pavirto į keturiasdešimt Ventei atiduotųjų.
Ką galima nugyvenus 90 metų išskirti, akcentuoti, kai atminty plaukia tiek svarbių veidų, įvykių, džiaugsmų ir pralaimėjimų, griovimų ir atstatymų? Iš ilgo pokalbio kaip lobio dalys iškyla atskiros akimirkos.
Apie rūkymą
Buvom penki broliai, aš mažiausias. Tėvas nerūkantis, bet neseniai grįžęs iš Amerikos, kur penkerius metus dirbo kasyklose, pasiėmė gero amerikoniško tabako, padarė suktinę ir pats užsitraukė. Nerūkė tėvas, bet, va, dėl sūnų užsitraukė. Vyriausiam davė, antrajam, ir mano eilė atėjo. Tai prisimenu, kaip įtraukiau, o toliau jau tik kieme ožius lupantį atminty matau. Ir broliams ne kitaip buvo. Paskui dar mokykloj į ekskursiją važiavom, muziejuje matėme sveikus plaučius ir rūkoriaus, nuo vėžio mirusio, plaučius, tai, kad žinotumėt, kokia juoda baisybė tie rūkoriaus plaučiai! Tai galvoju, vaikas būdamas – ko tie žmonės rūko. Ir nusprendžiau tikrai nerūkyt.
Kaip mokslų siekė
Gimiau Rokuose, prie Kauno. Į pradinę mokyklą dar prieš karą patekt sunkiai galėjau – mokykla mieste, o aš iš kaimo. Tai tėvas vėl amerikoniškus atributus išbandė – apsirengė amerikonišką kostiumą ir nuėjo pas direktorių. Ir vieta, žiūrėk, atsirado, bet jau vienuolikos metų buvau. Puikiai baigiau pradinę, reikia stot į gimnaziją, sako, per senas, vietų nebeturim. Turėjom su broliu iš pradžių 15 km kasdien keliauti į gimnaziją, kol po mėnesio sutiko perkelti į kitą, artimesnę. Penketukais baigiau gimnaziją, stoju į Kauno medicinos institutą. Čia jau sovietmetis buvo. Nepriima, sako, klerikalinės tavo pažiūros, tėvas Amerikoj buvęs, darvinizmo nesupranti. Tai nors į medicinos mokyklą įstojau, o ten stebuklas – profesorius Kublickas pasiūlo eit dirbti į Zoologijos muziejų pas prof. Tadą Ivanauską, ten labai žmonių reikia. Pradedu dirbti, nė vieno tikro specialisto muziejininko nėra. Tadas Ivanauskas pasikviečia ir sako, nori į Maskvą, į Darvinizmo muziejų? Kur aš jaunas nenorėsiu… Nuvažiuoju, nėr kur gyvent, direktorius Aleksandras Kocas išsprendžia problemą, jis savo darbo kabinete apgyvendina, savo bute. Pusryčius ir pietus studentų valgykloj valgau, su profesoriaus šeima vakarieniauju, nuostabūs pokalbiai su profesorium ir jo žmona Ladygina Koc. Šventas veidas, šventos akys. Daug išmokau per tuos kelis mėnesius, o svarbiausia, prof. Kocas davė laišką, kad šis gabus studentas turi mokytis aukštojoje mokykloje. Su tuo laišku grįžus į Lietuvą jokių kliūčių įstoti nebeliko. Nors ir toliau sunku buvo mokytis ir dirbti, bet, prisimenu, Žuvinto rezervato direktorius Teofilis Zubavičius kartą pasakė – „graužk juodą žemę, bet mokslų nemesk, jau man neišėjo mokytis, tai nors tu tos klaidos nekartok.“ Ir mokiaus.
Apie pušinį pelėdgalvį ir DDT
Kaip po didžiulio gaisro atrodė pušynai Varėnos ir Molėtų rajonuose 1953 metais. Kilo didžiulė kenkėjo pušinio pelėdgalvio išplitimo banga, medžiai liko be spyglių. Tyrėm kenkėjus, ieškojom priemonių juos naikinti. Molėtuose, kur daug ežerų, nebuvo galima naudoti chemijos, tai antrais metais masiškai kėlėm inkilus, kad paukščiai sunaikintų prasidėjusį kenkėjų antplūdį. 1500 inkilų iškėlėm, daugumoje apsigyveno paukščiai. Varėnoje gi „kukurūznikais“ ant miškų barstė DDT – neseniai Amerikoje atrastą ir paplitusią panacėją. Juk Amerikoje buvo atlikti bandymai – su myriop pasmerktais kaliniais. Dalis jų buvo slapta maitinama DDT užterštais produktais, kita gavo neužterštus. Ir net po kelių mėnesių tokios mitybos kaliniai buvo sveikutėliai. Vadinasi, nepavojinga, nusprendė. Čekai po keliolikos metų DDT išbandė ant greit besiveisiančių fazanų ir į trečią kartą gavo sunkius išsigimimo rezultatus. Bet kiek per tuos keliolika metų žemėn susigėrė baisaus nuodo. Gi Arkties ledynuose šiandien atranda DDT likučių.
Bet grįžkime prie mūsų bandyminių sklypų – biologinės kovos (kovotojai paukščiai iškeltuose inkiluose), cheminės (DDT iš lėktuvų) ir eksperimentiniai sklypai, kur žmogus niekaip nebandė kovoti. Pradėjus perėti paukščiams, staiga atšalo, kenkėjai nusilpo ir juos masiškai užpuolė ichneumonas – kenkėjų viduje besivystantys parazitai. Deja, paukščiams tai buvo baisus nuosprendis – inkiluose iš bado žuvo jaunikliai. Tyrėme visus bandomuosius sklypus – neliko kenkėjų ten, kur buvo išbertos tonos nuodų, išstipo kenkėjai, nepasotinę inkiluose įsikūrusių paukščių. Bet neliko kenkėjų ir ten, kur žmogus nieko nedarė. Gamta pati sureguliavo pliūpsnį.
Iš ekspedicijų dienoraščio
Važiavome su studentais į Gruziją, Abchaziją, prie Juodosios jūros. Koks Ricos ežero grožis. O reikėjo pamatyti maudynes Juodojoje jūroje balandžio pradžioje. Sakau – tai negi dabar esat prie jūros ir nesimaudysite. Studentai nepėsti – pamokykit, dėstytojau. Ir turėjau pamokyt, vanduo – žadą atima, bet paskui jau visi kaip ančiukai iš paskos plaukė. O kokie stebuklingi natūralūs urvai kalnuose su stalagmitais, niekur daugiau tokio natūralaus grožio urvų nemačiau, patys pasišviesdami ėjome. Kelionė po Tadžikistaną, kur reikėjo ir trofėjų muziejui parvežti, pačiam sumedžioti, ir keturių kilometrų aukštyje būdamas galėjau vaikščioti buvusiu jūros dugnu su suakmenėjusiais jūros gyvūnais.
Tačiau įsimintiniausia ekspedicija į Komandorų salas, esančias už Kamčiatkos. Jūrų vėpliai, ruoniai, nieko nepaisydami po akimis sukiojasi, dabar tai jau visi filmus žiūri, viskas nufilmuota, o tada kaip į stebuklą žiūri. Yra toks jūrų gyvūnas kalanas, jūrų ūdra. Gražus nepaprastai, o jo kailis – vienas brangiausių pasaulyje. Siunčiu iš Kamčiatkos užklausimą į Maskvą – gal galima vieną mokslo tikslais sumedžioti ir parsivežti iškamšą į Kauno muziejų. Laukiam savaitę, laukiam kitą, susidraugavau su vietos aleutais žvejais. Jau, galvoju, teks nieko nepešus namo grįžti, ir gaunu atsakymą – vieną egzempliorių sumedžioti leidžiama. Išplaukiame į mokslinę ekspediciją – sugaudyti kelias dešimtis kalanų jų paplitimo vietoje ir perkelti į salas, kur jie beveik išnykę. Begaudant vienas žuvo, tai man iškart kailiukas atiteko, jau galėčiau ir grįžti, bet vienas gi neplauksiu. Sugaudėm visą numatytą kiekį, ateina metereologinis pranešimas „nuo salos nenutolti, artinasi uraganas“. Tris dienas sėdėjome laive, kalanai narvuose, juos šėrėm sugautom žuvim ir jūros ešeriais. Rūpinomės, saugojom nuo peršalimo. Bet vis tiek viena patelė žuvo, man pavedė kailį nuimti, pradėjau skrosti – o viduje mažas kalaniukas. Pasisekė man jo kailiuką nuslėpti, dabar Kauno muziejaus ekspozicijoje tikras perlas, gal vienintelis egzempliorius visame pasaulyje – pilnai išsivysčiusio embriono iškamša.
Sliekai padėdavo
1974 metais Ventės rage jau buvo pastatytas administracinis pastatas, keliami tinklai paukščiams žieduoti, tačiau darbuotojai keisdavosi kas keli mėnesiai, langus girtuokliai išdaužydavo, kurą išvogdavo. Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Kazimieras Giniūnas nužiūrėjo mane, kad aš galėsiu Ventės ragą ant kojų pastatyt ir pradėjo įkalbinėti. Sunku buvo apsispręsti ir, palikus Kauną, muziejų, atvažiuoti į tikrą užkampį. Žmonių nėra, įgūdžių nėra, technikos nėra. Tad ir turėjau pats paukščius žieduodamas, langus įstatinėti, kurą organizuoti, metalo tinklų stiebams ieškoti. Visur – sovietinis planavimas, visur visko trūksta. Bet aš po laiminga žvaigžde gimęs, kai tik ko labai reikėdavo, pradėdavau ieškoti ir rasdavau. Ir taip visus tuos keturiasdešimt metų. Kai pradėjo muziejaus direktore dirbti Nijolė Gulbinienė, iš mūsų išėjo labai geras tandemas. Aš žinodavau, ko Ventės ragui reikia, bet komitete visko – deficitas, man neduos, jei prašysiu. Tada direktorė pati važiuodavo, o valdžia moteriai, ir dar tokiai nešpėtnai, šarmingai, tai jau tikrai atsakyt negali. Ir gaunam lėšų tinklams, dar kokį žieduotojo etatą. Bet buvo komitete ūkvedys, kuris griežtai nusistatęs prieš stoties plėtojimą. Įrodinėji, kad vėjai pamary pučia, nutraukia elektros laidus, kad reikia požeminę elektros liniją daryti – viskas veltui. Tada pasiimu kelis ungurius, kaip vadindavau, sliekus, ir važiuoju į Klaipėdos elektros tinklus. Ten viršininkas puikiai supranta, kad prie marių vėjas stiprus. O ir giminaitė ligoninėj guli, sovietiniais metais unguriai daktarams irgi patiko. Per savaitę ir aukštos, ir žemos įtampos elektros linijas patiesia, pastotė nauja išdygsta.
Kita bėda – reikia tinklus paukščiams sustiprinti, pastatyti elektrines pakėlimo gerves. Vėl gamtos apsaugos komiteto ūkvedys mane lauk varo, iki pirmininko durų neprileidžia. Nuvažiuoju į Kaliningrado sritį, į karinį uostą. Visko ten yra, o ungurių išsirūkyti tai jie nemoka… Dar kokios „Dainavos“ buteliukas… Keliauja didžiausi sunkvežimiai palei Nemuną į Ventę. Pažiūrėjom, kad Rasytėj stovi tinklai, kurių aukštis 10 m. Jie man tikrai per žemi pasirodo, sukonstruojam ir statysim 25 m. Bet vėl metalo detalių, stiprių varžtų trūksta. Lietuvoj tokių nėra. Suku galvą, kur rasti, kaip nupirkti, jei pinigų nėr. Vieną vakarą atvažiuoja ukrainiečių delegacija iš Charkovo. Tokie malonūs žmonės, pravedu ekskursiją, susėdam arbatos gert. Išsišnekam – ogi tarp jų yra metalo gamyklos vadas. Praeina mėnuo – atvažiuoja du sunkvežimiai su visom reikalingom detalėm. Ir kas pasakys, kad mano žvaigždė nėra laiminga.
Ir dar apie vieną stebuklingą dalyką – alytnamį, kurį šiaip ne taip leido sovietmečiu pastatyti stoties darbuotojams. Vieną namuką keturioms darbuotojų šeimoms. Vis tiek negerai, galvoju, kito tai jau tikrai neleis statyti, o kaip gi žmonių prisišauksi, jei jiems gyvent neturi kur pasiūlyt. Ir pradėjom tada su projektuotais kurti visokius planus. Iš tų pačių skirtų pinigų pastatėm kelių butų namą. Paskui – kaip jį priduoti?.. Atrodė žymiai įspūdingiau, nei Griškevičiaus medžiotojų namelis, o juk paprastiems darbuotojams pastatytas. Bet užteko priėmimo komisijai proto – namelis iki šiol stovi, darbuotojų šeimos gyvena.
Sidabrinė nendrė
Ventės ragas – tokia keista vieta, daug žmonių jai atiduodavo savo širdį. Čia ne tik ornitologai, jauni ir seni paukščių mylėtojai, kiauras vasaras nuo penkių ryto iki vienuoliktos vakaro nemokamai žieduodavo paukščius ir registruodavo savo stebėjimus. Biudžete juk trūksta pinigų – taip sovietmečiu būdavo, taip ir dabar vis yra. Ir jei nori kažką padaryti, kas būtinai reikalinga techniškai, turi ieškot pagalbininkų. Kiek man padėjo Pranciškus Zubė, melioracijos viršininkas, jis dievino stotį. Tuos pačius tinklus pastatyti – kokios technikos reikia, kokių tvirtinimo medžiagų. Plikom rankom nieko nepadarysi. O molo statyba. Pavasarinio polaidžio ledai iš marių seniai būtų nunešę ir tinklus, ir pačią stotį, jei nebūtume sukonstravę molo, kuris po to ir žvejams kaip puiki užuovėja buvo, o mėgėjai daugybę valandų po šiai dienai ten praleidžia.
Pranciškus Zubė tiek savo laiko ir energijos skyrė, kad nebeišmaniau, kaip atsidėkoti. Buvau ką tik gavęs „Sidabrinę nendrę“ – Šilutės krašto apdovanojimą už svarbius darbus visuomenei. Užsispyriau ir sakau – ne man ta „Sidabrinė nendrė“ priklauso, o Pranciškui Zubei, kiek jis žmogus, jokios naudos iš to neturėdamas, skyrė Ventės rago ornitologinei stočiai, kiek visokių idėjų dar prigalvojo, kad tik viskas tvirčiau ir geriau stovėtų. Ir kaip džiaugiausi, kai po poros metų „Sidabrinė nendrė“ ėmė siūbuoti ir Zubės namuose.
Kelintą kartą žieduoji?
Beveik kiekvienas ar kiekviena prie šio klausimo suklupdavo. Ateina ekskursija, jei yra tinkluose paukščių ir matai, kad žmonės įdėmiai klauso, domisi, leidi jiems išimti paukštelį ir sužieduoti. Kiek džiaugsmo, jau nekalbu apie vaikus, žilsterėję žmonės tiesiog nušvinta ir po dešimt metų, pasirodo, giriasi, kad aš Ventės rage paukščius žiedavau. Tai nusižiūri kokį patiklesnį žmogų, geriausiai jauną damą, ir klausi – ar pirmą kartą žieduoji?
„Pirmą pirmą, – sako.
Tada jau rėžiu:
„Meluoji, į bažnyčią išpažinties eik“.
Ant piršto gi vestuvinį žiedą matai. Žmogus pasimeta baisiausiai, puola įtikinėti, kad tikrai pirmą kartą žieduoja, kad ir paukštį pirmą kartą rankoje laiko. Kompanija, klastą supratusi, visa jau juokiasi. Oi, daug žmonių taip pralinksminti pasisekė. Jei jau rimtai manęs klausiat, kiek paukščių nuo 1954 metų apžiedavau – jau yra 900000 žiedų, į visą pasaulį paleistų. Jei užsiimčiau, tai galėčiau į Gineso rekordų knygą pretenduoti.
Laikrodis nuo profesoriaus Šultzo rankos
Turėjau labai gerą vokiečių kalbos mokytoją – Matekonytę. Kaip antra gimtoji kalba man ta vokiečių kalba pasidarė. Ir ekskursijas Ventės rage vokiškai galėjau vesti, o jų čia daug buvo. Pasakoju kartą apie Posingį, patį pirmąjį Ventės rago paukščių žieduotoją. 1944 metais jis pasitraukė su šeima į Vokietiją. Ir staiga prieina senutė, sako, aš esu Posingio duktė. Parodė man švyturyje tą kambarį, iš kurio tėvas paukščius žieduodavo. Nepamirštamas susitikimas.
O kitas istorinis susitikimas buvo 1991 metais. Vėl vokiečių grupė, vėl pasakoju apie žiedavimą, jo pradžią, Rasytės paukščių žiedavimo stotį, profesorių Shutz. Ir staiga prieina nejaunas žmogus ir sako, aš esu Shutz sūnus, o čia yra jo žmona, frau Shutz. Buvo nuostabus susitikimas. Profesoriaus žmona man padovanojo nuotrauką ir laikrodį, kurį profesorius nešiojo iki pat savo mirties.
Tynemam, Shutz, Posingis – kiek iškilių žmonių tą paukščių žiedavimo idėją ugdė…
Ar ne stebuklas?
Kaip mažas paukštelis nuskrenda 9500 kilometrų ir grįžta atgal į tą pačią vietą, kurioje perėjo? Štai kregždė, vos 19 g svorio, ją sužiedavome Ventėje, o po 117 dienų gavome atsakymą iš Pietų Afrikos Respublikos, iš Pretorijos, kur ji buvo paukščių žieduotojų pagauta. Už 9500 kilometrų. Nykštukas dar mažesnis – 9 g, o jame irgi telpa visas didžiulis navigacinis kompiuteris, nes paukštelis žino savo kelią dar būdamas kiaušinyje. Buvo atliktas bandymas – išperinti jaunikliai visiškai nematė savo tėvų, užaugo izoliuoti ir būriu, stebimi radiolokacinių sistemų, išskrido į pietus. Ir skrido lygiai tuo maršrutu, kaip skrenda jų gentainiai per amžius. Kaip būtų gerai, jei vaikas turėtų įdėtą tokį kompiuterį, nieko nereiktų mokytis, eini mokyklon pamokų neparuošęs ir vienus dešimtukus gauni.
Paukščių migracijos kelius stebi aviacijos specialistai, atrodytų, ką gali kelis gramus sveriantis paukštelis padaryti lėktuvui, kuris skrenda 9000 m aukštyje. Pasirodo, susidūrimas kaip su bomba. Ir paukščiai pakyla į tokį aukštį, kai reikia perskristi kalnus. Todėl labai svarbu žinoti paukščių migracijos kelius, kad galima būtų išvengti didelių nelaimių.
Domisi tuo ir epidemiologai, kad nebūtų iš žemyno į žemyną pernešamos pavojingos ligos. Nors čia kartais būna ir absurdų – atsimenate, kai kovojo su paukščių gripu. Iš skurstančių Afrikos trobelių nešė liesas vištelės ir jas naikino, šalia vaikai iš bado verkia. Net pas mus naikino kaimo moterėlių vištukes ar antis, jei jos lesioja ant žemės, o ne užtvertos paukščių fabrikuose. Bjauru žiūrėt buvo.
Ir dar viena mintis apie migracijos kelius. Baisūs ginčai Lietuvoje apie vėjo jėgaines. Kažkas nori iš mūsų padaryti aborigenų kraštą. Kad jokios pažangios energijos nebūtų, kad vien tik atvežtinį kurą brangiai pirktume ir degintume. Koks durnas paukštis trenksis į stulpą, iš tolo jį aiškiai matydamas. O kur statyti jėgaines – kitas klausimas, migracijos keliai yra nustatyti, reikia tik į tuos duomenis pasižiūrėti. Dievas migracijos kelius nustatė, žmogui belieka prie jų prisitaikyti.
***
Leonas Jezerskas g.1925 m. liepos 18 d. Rokuose, Kauno rajone. 1947–1948 m. dirbo LMA Biologijos instituto Zoologijos muziejuje (Kaune) konservatoriumi, vyr. laborantu. Taksidermijos pagrindų buvo išsiųstas mokytis į Maskvą pas profesorių Kocą. 1956 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginio instituto Gamtos-geografijos fakultetą, įgijo biologijos ir chemijos mokytojo specialybę. 1957–1964 m. dirbo Kauno zoologijos muziejuje jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, iki 1973 m. – vyriausiuoju muziejaus fondų saugotoju. Nuo 1974 m. Zoologijos muziejaus filialo Ventės rago ornitologinės stoties vedėjas. Patobulino paukščių gaudymo žiedavimui priemones ir metodus, sukūrė zigzagines gaudykles. Ten pat įrengė ir paukščių migracijos muziejų. 1950–1973 m. buvo vienas iš „Paukščių dienų“ organizatorių.
Už puikų gamtininko darbą apdovanotas garbės, padėkos raštais, 1992 m. už visuomeninę auklėjamąją veiklą – Tado Ivanausko ornitologinė premija, 2001m. už ypatingą veiklą garsinant Šilutės kraštą – „Sidabrinės nendrės“ apdovanojimas. Taip pat yra daugybės mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių, leidinio „Paukščių žiedavimas Ventės rago ornitologinėje stotyje“ (1989) autorius ir knygos „Ventės ragas. Ornitologinė stotis“ (2007) bendraautorius.
Ventės ornitologinės stoties archyvo nuotraukos
