Senovėje spalio mėnesis buvo vadinamas lapkrisčiu, septintiniu, vėliniu. Maždaug nuo rudens lygiadienio būdavo pradedama švęsti Ilgių šventė. Ji būdavo pradedama po derliaus nuėmimo, skirta mirusiesiems pagerbti ir dievams už gėrybes padėkoti. Tikėta, kad kartu su derliumi į namus iš laukų sugrįžta ir vėlės, globojusios pasėlius. Artimųjų vėlės būdavo kviečiamos kartu vaišintis, raginant derliaus negadinti. Buvo prisimenami šeimos mirusieji, aplankomi ir sutvarkomi jų kapai, atsinešdavo valgio ir gėrimo. Vėliau tokia šventė, kur vaišinamos ir protėvių vėlės, pradėta vadinti rudens sambariais. Buvo prašoma dangaus malonių, dievų palaimos mirusiųjų vėlėms, aukojama Perkūnui, Žemininkui, Žemynai. Dzūkijoje iki šių dienų išlikęs paprotys kapinėse deginti laužus, ant kapų padėti valgio. Šventės metu buvo grojama ir dainuojama. Šis rudens metas – virsmo taškas gamtoje ir žmogaus dvasioje, gyvieji ir mirusieji būna tarsi vienybėje. Vieni – čia, kiti – ten. Ilges mini senieji autoriai J. Dlugošas, M. Strijkovskis, J. Lasickis. Mirusiųjų maitinimą aprašo J. Lasickis, A. Gvanjinis. Ilgėmis pavadintą mirusiųjų šventę išpopuliarino S. Daukantas, kildindamas ją iš „mirusiųjų ilgėjimosi“. Jis pirmasis pradeda šią šventę vadinti ir Vėlių diena. Jis savo istoriografiniame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ rašė, kad „vaišino vėles dėl to, jog, kaip viršiau sakiau, buvo dūšios, neatlikusios visą gyvenimą šiame sviete arba nepalaidotos, todėl baldės išbadusios ir gyvuosius trukino ir jiems piktą darė, todėl jas tildydami vaišino, idant pavalgiusios nurimtų ir nebsisuostų. To dar negana buvo, šventę bengdami, kuri ilgiau nei per dvi nedėli pateko, ėjo paskui į kapus ir tenai vėl lapinėse ir šėtruose valgė, ir šmotelius nupjaustydami, mėčiojo po stalu, ir gėrimus taip pat laistė, tardami: „Eikit pavalgiusios ir negadinkit grįždamos mūsų javų“. Ant galų galo kaulus gyvulių aukautųjų ir likusiuosius valgius į kapus įkasė ir tenai raudojo mirusiųjų savo genčių ir kareivių, karėj už liuosybę kritusiųjų, kurią maldą vadino raudine“.
… Šiemet, minint piliakalnių metus, svarbu nepamiršti ir senovinių amžinojo poilsio vietų, rymančių šalia piliakalnių. Aukštadvario regioninio parko direkcija ruošė žygį „Ilgių keliu“, siekiant supažindinti lankytojus su dar išlikusiomis prosenoviškomis tradicijomis, kurias minėjo senovės autoriai. Oras tikrai nelepino keliautojų, todėl susirinko tik entuziastai. Džiugu, kad kartu su pažintinių žygių po Vilniaus apylinkes vadove, geografe Nijole Balčiūniene atvyko keliautojai iš Vilniaus. Jau devynioliktus metus Nijolė sekmadieniais kviečia vilniečius susipažinti su vaizdingu sostinės kraštovaizdžiu, skatina suprasti, mylėti ir branginti žaliąjį miesto rūbą. Šį kartą žygeiviai panoro išsamiau susipažinti su unikaliomis Aukštadvario regioninio parko gamtos, kultūros vertybėmis, ypač domino piliakalniai, šaltiniai, šimtamečiai ąžuolai ir gausi senoji mitologija, kurią kruopščiai surinko ir skleidžia kultūrologė Rita Balsevičiūtė. Keliauninkai susibūrė Strėvos kaime šalia Stankos (Kauko) ežero. Žygio vadovė Rita pasakojo apie senovinę Ilgių šventę, išlikusius papročius. Strėvos vietovė garsi kultūros paminklais – piliakalniais, pilkapiais, senkapiais. Žygeiviai, pasukę senu vieškeliu, apžiūrėjo Šaltinių kalnelį, Strėvos įgriuvą. Važiuodami automobiliais pirmyn senu vieškeliu randame Drabužninkų (kitaip – Danosų) pilkapius. Tai vienas iš didžiausių pilkapynų parko teritorijoje. Pasak legendos, šalia senų protėvių kapuose ilsisi nelygioje kovoje kritę 1831 metų sukilėliai, nes juos čia esą palaidojo vietos gyventojai. Pagerbę žuvusius, važiavome į Mošos archeologinį draustinį. Užlipę ant piliakalnio išgirdome pasakojimą apie bebaimius jotvingius, kurie čia gyveno ir dirbo, žuvo kovodami už etnines žemes. Jotvingiai ir jų artimiausi giminaičiai prūsai buvo išnaikinti taip ir nepriėmę krikšto. Apie netrumpą jų gyvenimą Mošos vietovėje liudija net trys pilkapių grupės, senovinė gyvenvietė. Jotvingių įdiegta pagarba ugniai, vandeniui, ąžuolams, akmenims gyva iki šių dienų. Pagerbiant protėvius žygeiviai dainavo giesmę „Užsivėrė žemės vartai“, ant vėlių stalelio paliko obuoliukų, grūdų, duonelės.
Iš Mošos archeologinio draustinio užsukome į Lankytojų centrą, susipažinome su įdomia ekspozicija. Dauguma vilniečių pirmą kartą apžiūrinėjo informatyvius stendus, džiaugėsi nuoširdžiu regioninio parko direkcijos kolektyvo darbu. Vėliau patraukėme Prienų rajone esančio Lepelionių piliakalnio link. Nuo piliakalnio link Stakliškių miestelio yra išlikusi Karališkojo vieškelio kelio atkarpa, kur dar auga garsaus keliautojo Vladislovo Honorijaus Kandrarovičiaus Sirokomlės aprašyti Tridupio ąžuolai. Šioje mitologinėje vietovėje auga trys įspūdingi ąžuolai, kelią kerta Tridupio upelis. Visai netoliese esančiuose pilkapiuose ilsisi senoliai. Gausybė sakmių byloja apie čia klaidžiojančias vėles, kurios pasirodo tamsiu paros metu keliaujantiems žmonėms. Pasak senolių, tai žuvusių ir negrįžusių iš karų vyrų vėlės, prašančios pagalbos. Vietinė tautosaka teigia, kad svarbu tų vėlių nebijoti, nes tik tuomet jos nurimsta. Pabuvę šioje paslaptimis dvelkiančioje vietovėje, sukome į garsiausią apylinkių alkakalnį – Sienakalnį. Tai labai įspūdingas net trijų viršūnių kalnas su vandens pilna dauba viduryje. Pasak žmonių, tai – velnio duobė. Senovėje kalnas dar buvo vadinamas Senapiliu, o išlikusi tautosaka tokia spalvinga, kad besiklausant junti pagarbą čia gyvenusiems žmonėms. Ant vienos kalvos sukūrėme ugnelę, dainavome senovines dainas, prisiminėme senovines maldeles dievams, išlikusius ir pamirštus papročius, pasidalijome duonele ir šaltinio vandeniu. Senovėje tikėta, kad žmogaus vėlė gali apsigyventi medyje, gali lekioti paukščiu. Todėl vėl gi palikome ant vėlių stalelio grūdų, obuoliukų, duonelės, čia gyvenusių žmonių atminimui.
Žygio vadovė Rita, daug metų tyrinėjusi apylinkes, girdėjusi daug sakmių, mums parodė du senus kalno papėdėje augančius ąžuolus. Tai daugiakamieniai, suaugusiomis ir visaip susiraičiusiomis šakomis medžiai. Dar lig šiol senoliai tiki, jog šie ąžuolai gali grąžinti sveikatą. Pasigrožėję Sienakalniu su senolių laikus menančiais ąžuolais išvykome į Užuguosčio kaimo biblioteką. Čia mus sutiko bibliotekininkė Rasa Žvirblienė. Besivaišindami šalavijų arbata klausėmės Rasos pasakojimo apie išlikusias vėlių maitinimo ir kapų lankymo tradicijas Užuguosčio apylinkėse. Žmonės kapų lankyti eidavo vėlų vakarą, degindavę žvakes, jas nuo vėjo saugodavę tol, kol visai sudega. Moterys raudodavo ant neseniai išėjusių kapų. Bekalbant ir belankant kaimynų kapus kai kurie atsinešdavo maisto ir užvalgydavo. Patys ištvermingiausieji išbudėdavo iki ryto. Ant kapų padeda obuolių, duonos, pyrago gabaliuką. Tas paprotys išliko, tačiau kažkodėl žmonės dabar maistą paslepia po gėlėmis, užpila smėliuku…
… Sužinoję tiek gražių papročių, prisiklausę sakmių apie vėles, ąžuolus, šaltinius, piktus kryžiuočius, padėkoję žygį organizavusiems žmonėms, leidomės namo. Kiekvienas tikriausiai susimąstėme, kad mums ir vaikams labai reikia tokių renginių. Senoliai mums iki šių dienų išsaugojo tradicijas, o ar mes jų neprarasime?..
Keliautojai iš Vilniaus ilgai nepamirš nepažeistos gamtos grožio, jotvingių stiprybės, išjaustos darnos ir dvasinės pilnatvės, kurią su meile ir giliu išmanymu perteikė žinoma senųjų tradicijų puoselėtoja Rita Balsevičiūtė.
Autorių archyvo nuotraukos
