Tarpukariu Lietuvos istorijoje paprastai laikomas laikotarpis nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1918 m. iki 1940 m., kai šalį okupavo tuometinės Sovietų Sąjungos kariniai daliniai. Nors 1918 m. atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės situacija tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu buvo sunki ir netgi kebli, švietimo ir kultūros problemos nebuvo užmirštos. Pažangioji šalies inteligentija visomis jėgomis įsijungė į valstybės atkuriamąjį darbą. Neliko nuošalyje ir dekoratyviniai želdynai. Didesniuose šalies miestuose, dažnai netgi nedideliuose miesteliuose buvo kuriami nauji parkai, skverai, tvarkomi ir puoselėjami senieji želdynai. Gana daug šių želdynų sunkiais Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais buvo gerokai nuniokoti, pataisas darė ir laikas. Visgi nedidelė dalis nagrinėjamo laikotarpio dekoratyvinių želdynų daugiau ar mažiau išsaugojo savo autentiškumą ir džiugina mus ir šiandien.
Iš tokių paminėtini Alytaus miesto, Birštono Vytauto, Likėnų sanatorijos parkai, Kudirkos Naumiesčio skveras, Vilkaviškio miesto parkas (sodas), Druskininkų Karolio Dineikos sveikatingumo parkas, Utenos miesto sodas, Marijampolės Vytauto parkas ir kai kurie kiti… Šie parkai sudaro gana svarbią dalį šiandieninių šalies miestų ir miestelių želdynų ir, neretai, kaip ir dvarų parkai, yra gražūs jų akcentai. Šiame straipsnyje skaitytojams pateikiame trumpą šalies tarpukario laikotarpio dekoratyvinių želdynų apžvalgą. Kituose gi straipsniuose supažindinsime su gražiausiais ir šiuo metu geriausiai tvarkomais minėto laikotarpio šalies parkais ir skverais, jų išplanavimo ypatumais ir juose augančiais egzotiniais medžiais bei krūmais.
Iš viso 2006-2016 metų laikotarpyje šio straipsnio autorius aplankė ir ištyrė per 30 šalies tarpukario metų dekoratyvinių želdynų: parkų, skverų, administracinių ir kitos paskirties pastatų želdynų. Tai palyginti nedideli 1,2-4,8 ha parkai ir skverai. Išimtį šiuo požiūriu sudaro Alytaus Kurorto parkas (97,1 ha), Kauno ąžuolynas (63 ha), tarpukario ir pokario metais buvęs garsus ir plačiai žinomas Druskininkų K. Dineikos sveikatingumo parkas (12 ha), Birštono Vytauto (12 ha) ir Likėnų sanatorijos (15 ha) parkai. Dauguma šių želdynų yra mišraus plano su vyraujančia peizažine dalimi. Ryškesnis geometrinis planas būdingas Alytaus bei Vilkaviškio miestų parkams ir Kudirkos Naumiesčio „Varpo“ aikštės skverui. Kompoziciniu centru mažuose parkuose ir skveruose neretai yra politinę ir istorinę prasmę turinčios skulptūros (V. Kudirkos – Kudirkos Naumiesčio „Varpo“ aikštės skvere, Didžiojo kunigaikščio Vytauto – Jurbarko Vytauto parke) ir istoriniai-archeologiniai paminklai (Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas ir Vytauto piliakalnis – Birštono Vytauto parkas) arba centrinė erdvė su fontanu ir gėlynais – Alytaus miesto parkas (miesto sodas) ir Senamiesčio skveras, Utenio aikštė Utenoje.
Dauguma tarpukario metų parkų buvo kuriami talkų būdu, kartais net neturint detalesnio kuriamo želdyno projekto. Tai neabejotinai sąlygojo ir kai kurių šio periodo parkų kompozicinį stichiškumą ir neišbaigtumą, kuris daugiau ar mažiau krinta į akis Vilkaviškio, Viešvilės, Prienų ir Marijampolės (Vytauto parkas) miestų parkuose. Kompoziciniu požiūriu žymiai brandesni Alytaus miesto, Birštono Vytauto ir Likėnų sanatorijos parkai bei Kudirkos Naumiesčio „Varpo“ aikštės skveras. Dauguma tarpukario metų želdynų didesnius ar mažesnius pasikeitimus išgyveno pokario ir netgi tautinio atgimimo metais, atsiradus jų teritorijoje naujiems vienokios ar kitokios paskirties pastatams, kapavietėms ar kitiems infrastruktūros elementams, kurie daugiau ar mažiau suardė buvusią želdynų erdvinę struktūrą ir sumenkino jų architektūrinę vertę. Iš tokių parkų reikėtų paminėti Alytaus kolegijos parką, kuris buvo gerokai transformuotas pokario metais, buvusios Alytaus aukštesniosios miškų mokyklos teritorijoje ir parke įsikūrus tuometiniam Alytaus politechnikumui. Panašus likimas ištiko ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos parką – buvusį privatų parką, kuriame pokario metais įsikūrė Priekulės vidurinė mokykla.
Sovietmečio pabaigoje ir ypač tautinio atgimimo metais išryškėjo ir dar vienas ypatumas – gal kiek perdėtas susidomėjimas įvairiomis tautodailininkų sukurtomis, neretai abejotinos meninės vertės medinėmis skulptūromis. Ši tendencija neaplenkė ir kai kurių tarpukario laikotarpio parkų (Prienų kultūros ir poilsio (Revuonos) ir Likėnų sanatorijos parkai). Dauguma ištirtų tarpukario metų želdynų šiandien priklauso miestų ir rajonų savivaldybėms arba seniūnijoms ir yra pakankamai gerai tvarkomi ir prižiūrimi.
Tarpukario metų parkai nepasižymi didele introdukuotos dendrofloros įvairove. Apibendrinus tyrimų duomenis nustatyta, kad ištirtuose želdynuose iš viso auga tik 130 introdukuotų sumedėjusių augalų rūšių ir formų (spygliuočiai – 40, lapuočiai – 90), priklausančių 27 šeimoms ir 64 gentims (spygliuočiai – 3 šeimos ir 10 genčių, lapuočiai – 24 ir 54). Žymiai didesne egzotinių medžių ir krūmų įvairove pasižymi šio laikotarpio šalies dendrologiniai parkai (prof. Tado Ivanausko dendrologinis parkas „Obelynė“ ir I. Navidansko dendrologinis parkas Skuodo rajone). Palyginimui galima pasakyti, kad Lietuvos pokario metų parkuose buvo rasta 285 rūšių ir formų svetimžemiai medžiai ir krūmai.
Egzotiniais sumedėjusiais augalais turtingiausi šie parkai: Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos parkas – 44 rūšys ir formos, Birštono Vytauto parkas – 40, Alytaus kolegijos parkas – 39, Alytaus miesto parkas – 36, Likėnų sanatorijos parkas – 29 ir Druskininkų K. Dineikos sveikatingumo parkas – 26. Ypač vertingi egzotiniai augalai ir jų grupės auga Alytaus miesto parke (kaukazinis kėnis, europinio kukmedžio glaustašakė forma (Taxus baccata ’Fastigiata’), pilkasis riešutmedis, japoninė magnolija, amūrinis kamštenis), Alytaus kolegijos parke (europinis maumedis, europinis kukmedžio žemaūgė skėstašakė forma (Taxus baccata ‘Dovastoniana’), paprastasis kaštonas, kanadinė tuopa, švedinis šermukšnis), Birštono Vytauto parke (europinis maumedis, dygiosios eglės sidabrinė forma’ (Picea pungens ’Koster’), veimutinė pušis, paprastasis bukas, juodasis šilkmedis), Viešvilės parke (paprastasis klevo Švedlerio forma (Acer platanoides ’Schwedleri’), paprastojo buko raudonlapė forma (Fagus sylvatica ’Purpurea Latifolia’), pilkasis riešutmedis, kalninės guobos skėtinė forma (Ulmus glabra ’Camperdownii’), Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos parke (žirniavaisio puskiparisio siūliškoji forma (Chamaecyparis pisifera ’Filifera’), žirniavaisio puskiparisio jaunatviška forma (Chamaecyparis pisifera ’Plumosa’), žirniavaisio puskiparisio pilkaspyglė forma (Chamaecyparis pisifera ’Squarrosa’), paprastosios eglės Olendorfo forma (Picea abies ’Ohlendorffii’), serbinė eglė, juodoji pušis, tridyglė gledičija, japoninė magnolija, raudonasis ąžuolas), Kudirkos Naumiesčio „Varpo“ aikštės skvere (mandžiurinis riešutmedis) ir Vilkaviškio miesto parke-sode (europinis maumedis, balzaminė tuopa, pilkoji tuopa, kanadinė tuopa, didžioji pocūgė).
Kalbant apie kai kurių šalies tarpukario parkų introdukuotos dendrofloros įvairovę reikėtų paminėti ir tai, jog ji gana ryškiai pasipildė pokario metais. Tai ypač pasakytina apie Alytaus miesto, Alytaus kolegijos, Birštono ir Likėnų sanatorijos parkus. Kaip jau buvo minėta, pokario metais gerokai pakito ir daugelio tarpukario parkų infrastruktūra bei panaudojimo pobūdis. Tai ypač sakytina apie Alytaus kolegijos ir Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos parkus, kuriuose pokario metais įsikūrė mokymo įstaigos su naujais korpusais, sporto aikštynais ir kitais infrastruktūros elementais.
Kraštovaizdžio architektūros požiūriu iš tirtų parkų vertingiausi būtų Likėnų sanatorijos, Druskininkų K. Dineikos, Birštono Vytauto ir Alytaus kolegijos parkai. Pastarųjų dviejų kraštovaizdinę ir architektūrinę vertę nulemia natūralaus gamtinio karkaso ypatumai – šalia tekantis Nemunas ir puikūs jo pakrančių reginiai. Įspūdingas ir patrauklus Birštono Vytauto parko akcentas – Vytauto piliakalnis. Druskininkų K. Dineikos sveikatingumo parko puošmena – sraunus ir druskininkiečių labai pamėgtas Ratnyčios upelis ir ryškai išreikštas jo pakrančių reljefas.
Laimučio Januškevičiaus nuotraukos
