Ramutė MILUŠAUSKIENĖ
Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyriausioji specialistė kultūrologė
Žvelgiant į gamtą ir istoriją
Po konkurso „Kraštas kuriame gyvenu“ – kelionė nugalėtojams
Pažaislio vienuolyno kiemelyje
Kai kas leptels: tik keistuoliai žiemą keliauja. Tačiau į kelią susiruošus paaiškėja, jog Lietuvoje gražu visais metų laikais. Ir lyjant, ir vėjui stūgaujant, ir sningant svarbu – gera nuotaika ir apranga. Nesidairydami į debesis kelionėn išsiruošė konkurso „Kraštas kuriame gyvenu“ nugalėtojai: Stakliškių vidurinės mokyklos ir Balbieriškio pagrindinės mokyklos moksleivių komandos, Pakuonio pagrindinės mokyklos mokytojų komanda.
Minėto konkurso metu dalyviai daug sužinojo apie Nemuno kilpų regioninį parką, Prienų kraštą ir Birštono apylinkes, todėl šios kelionės tikslas – susipažinti su kaimynais, netoliese esančiu Kauno marių regioniniu parku.
Pažintį pradėjome nuo naujojo lankytojų centro, kuris į svečius vilioja pasipuošęs gražuole laputaite. Lankytojų centre interaktyviame stende turėjome galimybę pamatyti kaip atsirado Kauno marios, sužinojome apie paskendusius kaimus, lankomas turistų populiariausias parko vietas. Kauno marių regioninio parko vyriausiasis specialistas Evaldas papasakojo apie retus augalus, paukščius, geologinius klodus, kuriuos galima pamatyti prie Nemuno.
Ilgai neužsibuvę lankytojų centre patraukėme į Žiegždrių geologinį taką. Visą kelią mus lydėjęs Evaldas aprodė vis didesnes keistenybes, atsiradusias gamtoje. Apsilankius prie Nemuno turėjome galimybę pamatyti natūraliai susiformavusius varvinius molius (arba juostuotus molius). Tokie susidarė tarpledynmečiais, kai prieledyniniuose ežeruose sezoniškai sluoksniais nusėsdavo molio dalelės ir aleurito arba smulkaus smėlio dalelės. Šių molių ne mažus klodus galima išvysti ir Nemuno kilpų regioniniame parke. Įdomiausia, kad šio molio skonis panašus į šokoladą, o vienos juostelės susiformavimas vyksta ištisus metus.
Keliaujant taku turėjome galimybę žaisti siūlomus žaidimus, išspręsti galvosūkius, atsakyti į įvairius klausimus.
Žiegždrių geologinio tako ilgis – 1,6 km, o juo keliaujant teko įkopti į stačius šlaitus, nusileisti į vandens išgraužtas griovas, ieškoti „velnio pirštais“ vadinamų akmenų. Sužinojome kas yra sufoziniai cirkai, tako pabaigoje pamatėme įspūdingą Kalniškių konglomeratų atodangą su žiojėjančiomis ertmėmis ir olomis, kuriose aptinkamos ir sustingusių stalaktitų užuomazgos. Tai vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima pamatyti šių gamtos kūrinių.
Pasivaikščioję po Kauno marių regioninį parką skubėjome į vieną puikiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje – Pažaislio vienuolyną, kur laukė dar vieną ekskursija. Čia mus pasitiko vienuolė Edita, kuri įspūdingai papasakojo vienuolyno istoriją ir parodė pačius nuošaliausius vienuolyno kampelius. Pažaislio vienuolyne ne tik galima apžiūrėti bažnyčią, vienuolių susibūrimo vietas, o ir aplankyti muziejų, kuriame moderniai pristatoma vienuolyno kūrimosi istorija, vienuolių buitis, likimas sovietmečiu ir dabartis.
… Diena pralėkė akimirksniu. Tarsi įrodymas, jog keliauta po gražiąsias Lietuvos vietas. Dėkojame Kauno marių regioninio parko direkcijai, Pažaislio kultūros ir turizmo centrui už maloniai praleistą laiką, už galimybę savitai pažvelgti į gamtą ir istoriją.
Autorės nuotraukos