Pirmosios žvakės atsirado maždaug prieš 5000 metų Senovės Egipte. Iš rašytinių šaltinių žinome, kad jų išvaizda buvo visiškai kitokia nei šiandieninių žvakių. Tuo metu patalpų apšvietimui buvo naudojamos nendrės, išmirkytos gyvulių taukuose. Šį amatą vystė romėnai. Kadangi taukai buvo gana pigi žaliava, papirusas, išmirkytas gyvulių taukuose, kaip šviesos šaltinis buvo naudojamas ne tik namams apšviesti, bet ir religinių apeigų metu.
Iki XV amžiaus visos žvakės buvo gaminamos tuo pačiu būdu: žvakės knatas buvo nuleidžiamas į specialiai paruoštą skystį, kuris greitai sustingdavo.
XV amžiuje vienas prancūzas sugalvojo vašką įpilti į paruoštą formą ir taip išgauti taisyklingos formos žvakę.
XVI amžiuje vis dažniau gyvulinės kilmės riebalus pakeisdavo bičių vaškas, iš jo padarytos žvakės geriau ir ilgiau degė, jų kvapas buvo malonesnis.
Vis dėlto, nepaisant privalumų, šios žvakės buvo žymiai brangesnės ir jas sau galėjo leisti tik aristokratai, bažnyčios.
XIX amžiuje buvo atrastas parafinas, iš kurio taip pat buvo liejamos žvakės.
Šiandien vis dažniau yra kuriamos vienetinės, rankų darbo žvakės, kurios prilygsta meno kūriniams.
Atsižvelgdama į naujas meno tendencijas bei siekdama ugdyti plačiai mąstančius menininkus Naujosios Akmenės muzikos mokyklos dailės skyriaus mokytoja Rita Almanis surengė savo mokiniams žvakių gaminimo pamokėlę. Šioje pamokoje mokiniai buvo supažindinti su žvakių gaminimo namuose ypatumais, spalvino vašką, derino spalvas, žvakes puošė džiovintomis žolelėmis ir kavos pupelėmis. Nors šis procesas nėra lengvas ir greitas, tam reikia daug kruopštumo, atidumo ir darbo, jauniesiems menininkams jis paliko nemažai teigiamų įspūdžių.
… Žvakė nuėjo ilgą kelią, kol tapo tokia, kokią mes ją matome dabar. Pasikeitė ne tik jos išvaizda, bet ir paskirtis. Šiandien žvakė yra neatskiriama namų dekoro dalis, suteikianti namams jaukumo.
Autorės nuotraukos
