Norėdamas apsirūpinti žuvimi ar jos produktais, dažnas skuba į prekyvietę, o ieškodamas šviežių žuvų apsilanko žuvis auginančiuose ūkiuose. Juose visos sąlygos ne tik patenkinti kulinarinius poreikius, bet galima ir pačiam pasigauti norimą laimikį. Žuvis – labai naudingas ir būtinas sveikos mitybos produktas, tačiau Lietuvos gyventojai jų suvalgo mažiau nei derėtų. Skanaujant žuvininkystės ūkyje pirktas žuvis, ar jas pasigaudami meškere, dažnai vertinama suteiktos paslaugos kokybė bei kaina ir visiškai negalvojama apie žuvų augintojų įdėtą triūsą, rūpesčius ir kylančias problemas. Kai kurios jų išsamiai buvo aptartos Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos konferencijoje.
Ekologinė akvakultūra
Ypač daug problemų tenka spręsti organizuojant ekologinių žuvininkystės ūkių veiklą. Apie tai pranešime „Naujo ES Reglamento reikalavimai ekologinėje akvakultūroje. Darnaus vykdymo veiklos planas“ kalbėjo VšĮ „Ekoagros“ ekspertė Indrė Kujalytė. Apžvelgusi Europos komisijos 1020-2022 m. priimtus deleguotuosius reglamentus, kontrolinės institucijos „Ekoagros“ atstovė priminė, kad nuo 2022 sausio 1 d. ES pradėtas taikyti Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas, kuriuo nustatomi ekologinės gamybos principai, o LR žemės ūkio ministerija parengė ekologinės gamybos taisykles. Jų ir reglamentų visiems, tarp jų ir akvakultūros ūkiams, privalu laikytis. Supažindinusi su „Ekoagros“ parengtais rekomendacinių prevencinių ir atsargumo priemonių planais, kontrolę vykdančios institucijos atstovė perspėjo, jog šie planai yra rekomendaciniai, ir kiekvienas ekologinės žuvininkystės ūkis gali turėti savo sukurtus planus. Pranešime labai detaliai aptarti bendrieji reikalavimai. Tarp jų – ekologinės ir neekologinės gamybos vienetų atskyrimas, neekologinės akvakultūros gamybos vienetų perėjimo į ekologinę gamybą laikotarpiai. Žuvininkystės ūkius pamėgusiems meškeriotojams svarbu žinoti: siekiant užtikrinti ekologiškai auginamų žuvų gerovę ir apsaugą, ekologinės žuvininkystės tvenkinių ir kanalų pakrantėse draudžiama kūrenti laužus, maudytis, žvejoti ar vykdyti kitokią veiklą, kuri keltų žuvims stresą ar fiziškai jas žalotų. Aptariant gyvūnų laikymo ir auginimo praktiką akcentuota, jog aplinka auginamiems akvakultūros gyvūnams sudaroma atsižvelgiant į jų rūšiai būdingus poreikius, o tvenkinių dugno tipas turi būti kuo panašesnis į natūralias sąlygas. Auginant žuvis, ne rečiau kaip 2 kartus per metus stebima ir kontroliuojama į tvenkinį įtekančio bei ištekančio vandens kokybė, o vandenyje ištirpusio deguonies kiekio tyrimai atliekami ne rečiau kaip kas 5 dienas. Siekiant užtikrinti gyvūnų gerovę ir sveikatą leidžiama vandens aeracija. Kalbant apie akvakultūros gyvūnų kilmę, I. Kujalytė priminė, jog ekologinė akvakultūra grindžiama iš ekologiškai augintos motininės bandos atvestų jauniklių ir jauniklių iš ekologinės gamybos vienetų auginimu. Veisimo sumetimais sugauti laukiniai arba neekologiškai užauginti akvakultūros gyvūnai gali būti atvežti į valdą tik ypatingais atvejais, gavus kontrolės institucijos leidimą. Ekologiniuose ūkiuose, atsižvelgiant į gyvūnų sveikatą ir gerovę, jie šeriami pašarais, atitinkančiais gyvūnų mitybos reikalavimus įvairiais jų vystymosi etapais.
Kalbant apie žuvų sveikatą, akcentuota: stebėjimas, grėsmių nustatymas, rizikos vertinimas ir jos valdymas. Priminta, jog akvakultūros veiklos vykdytojai turi parengti akvakultūros gyvūnų sveikatos valdymo planą su nurodytomis biologinės saugos ir ligų profilaktikos priemonėmis, o jo įgyvendinimą pagal kompetenciją tikrina Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) – nustatyta tvarka ir dažnumu. Visa žuvininkystės ūkyje vykdoma veikla ir turimi duomenys registruojami Ekologinės gamybos žurnale. Jame fiksuojama įsigytų neekologinės gamybos ūkinių gyvūnų apskaita, valymas ir dezinfekavimas bei apsauga nuo kenkėjų, produkcijos realizavimo apskaita, suleistų, išgaudytų ir realizuotų žuvų bei sunaudotų pašarų tvenkiniuose apskaita ir akvakultūros gyvūnų ligų profilaktikos panaudotos priemonės. „Priimdamas ekologiškus produktus (trąšas, pašarus ar kt.), veiklos vykdytojas patikrina ar jo pakuotė, tara arba transporto priemonė, kaip reikalaujama, yra uždara, ir informacija etiketėje sutampa su lydimuosiuose dokumentuose pateikta informacija. Visa tai registruoja“, – priminė „Ekoagros“ ekspertė. Kalbėdama apie Darnaus valdymo planą ji teigė, jog tai yra: „Apibūdinimas eile atliekamų veiksmų, kuriais veiklos vykdytojas planuoja pasiekti tikslus, kurie užtikrins ne tik supančios aplinkos tvarumą, bet ir padės sumažinti gamybinę riziką“. Pasak jos tai – darnaus vystymosi koncepcija: akcentuoti ilgalaikę ūkio plėtrą, siekiant racionaliai suderinti socialinius ir aplinkosauginius interesus, nes tvarus ūkio valdymas reiškia, kad valdoma sistema yra tvari visais atžvilgiais.
Šis pranešimas ekologinių žuvininkystės ūkių specialistams buvo labai naudingas ir su didžiuliu dėmesiu išklausytas. Tai liudijo konferencijos dalyvių pranešėjai užduoti klausimai ir į juos išgirsti išsamūs atsakymai.
Biologinė sauga
Išsakytas I. Kujalytės pastabas apie gyvūnų sveikatą pratęsė ir pranešime „Biologinio saugumo plano reikalavimai akvakultūroje“ nagrinėjo VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vyriausiasis veterinarijos gydytojas – valstybinis veterinarijos inspektorius Ernestas Griška. Pacitavęs Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos teiginį: „Akvakultūra yra labai svarbi norint patenkinti didėjantį maisto poreikį“, jis priminė, jog akvakultūra – tai vandens gyvūnų laikymas, kai gyvūnai yra vieno arba kelių fizinių arba juridinių asmenų nuosavybė visą veisimo ar auginimo laikotarpį iki pat produkcijos surinkimo ir jos surinkimo metu. Tarp vandens gyvūnų geriausiai pažįstamos žuvys, mūsų krašto vandens moliuskai ir vėžiagyviai geriau žinomi žuvivaisos specialistams, akvariumininkams, o meškeriotojus labiausiai domina uodų trūklių ir apsiuvų lervos. Žinotina, kad akvakultūros gyvūnais vadinami bet kokie akvakultūros sąlygomis laikomi vandens gyvūnai. Ekologinėje žuvininkystėje svarbu užtikrinti biologinį saugumą. „Biologinis saugumas – visos valdymo ir fizinės priemonės, kuriomis siekiama sumažinti riziką ligoms patekti į gyvūnų populiacijas, jose vystytis ir iš jų plisti arba ligoms patekti į ūkius, zonas, laikymo vietas, transporto priemones arba kitas patalpas ar vietas, juose vystytis ir iš jų plisti“, – kalbėjo veterinarijos specialistas. Jis tarp gaunamos naudos vardijo ligos patekimo bei plitimo ūkyje rizikos mažinimą. Saugumo priemonės palaiko gerą žuvų sveikatingumą ir augimą, apsaugo nuo naujų ligų, sumažina antimikrobinių medžiagų naudojimą ir saugo akvakultūros ūkio investicijas bei reputaciją. Tam būtina laikytis šių principų: nustatyti pavojus, įvertinti rizikas, numatyti reikalingas biologinio saugumo priemones ir prioritetus.
Biologinio saugumo planas
Gyvūnų sveikatos valdymo planą savo parnešime minėjo ir I. Kujalytė, o valstybinis veterinarijos inspektorius E. Griška, nusakė jo svarbą: „Biologinio saugumo planas – įformintas planas, kuriame nustatomi būdai, kuriais ligos sukėlėjas gali patekti į akvakultūros ūkį, plisti jame ir iš jo. Plane atsižvelgiama į ūkio ypatumus ir nustatomos priemonės, kuriomis bus mažinama nustatyta biologinio saugumo rizika“. Prieš parengiant planą svarbu nustatyti pavojų, įvertinti riziką ir pasirinkti teisingas priemones jai vertinti. Pranešėjas pastebėjo, jog nėra visiems tinkančių sprendimų. Jie skiriasi nuo veiklos tipo, akvakultūros gyvūno rūšies, auginimo etapo ir kitų ūkio poreikių. Tarp paprastai ir greitai įgyvendinamos darbų apimties ir atsiperkamumo paminėjo avalynės voneles, dezinfekavimo reguliavimo įrangą (dezinfekcijos punktai turi būti įrengti svarbiose akvakultūros ūkio vietose), specialią aprangą ir kitas priemones. Didelį dėmesį pranešime E. Griška skyrė Biologinio saugumo plano teisiniam reglamentavimui. Tik jį pasiruošusiems ūkiams suteikiama galimybė vykdyti savo veiklą. Plane nustatomi būdai, kuriais ligos sukėlėjai gali patekti į akvakultūros ūkį, plisti ir iš ten patekti į aplinką ir kitus ūkius. Atsižvelgus į ūkio ypatumus, nustatomo kiekvienos rūšies biologinio saugumo rizikos mažinimo priemonės. Kompetentingos institucijos, tarp jų ir VMVT, tikrina Biologinio saugumo planą ir kontroliuoja jo įgyvendinimą. Pasak pranešėjo: „Darbuotojų darbo drabužiai ir avalynė turi būti laikomi tik naudojimo akvakultūros ūkyje tikslu ir reguliariai valomi ir dezinfekuojami. Meškeriotojams ir atvykstantiems įsigyti žuvies svarbu žinoti ir suprasti, kad, keliantys ligos riziką, akvakultūros ūkio lankytojai turi būti kontroliuojami. Jie privalo naudoti akvakultūros ūkyje išduotus apsauginius drabužius ir avalynę arba išvalyti ir dezinfekuoti visus apsauginius drabužius ir avalynę, kuriuos atsineša į akvakultūros ūkį atvykę ir, jeigu jie nėra vienkartiniai arba negali patekti į teritorijas, patalpas, kur yra auginami, laikomi gyvūnai.
Kalbant apie iš visų gamybos vietų nugaišusių gyvūnų pašalinimą, konferencijos dalyviai uždavė daug klausimų ir į visus sulaukė išsamių paaiškinimų. Aptariant biologinio saugumo rekomendacijas daug diskutuota apie dokumentų ir žurnalų pildymą. Konferencijos dalyviai siūlė vengti pasitaikančio įrašų dubliavimo.
Įvardydamas dažniausiai ūkiuose nustatomus Biologinio saugumo plano neatitikimus, valstybinis veterinarijos inspektorius E. Griška išskyrė atsakingo už šį planą asmens įmonėje nepaskyrimą ir leidžiamą komercinę žvejybą tvenkiniuose, nedezinfekuotomis žvejybos priemonėmis. Užsienio šalis lankančių meškeriotojų, draudimas naudoti nedezinfekuotus gyvai žuviai laikyti tinkliukus ir paisyti kitų saugumo priemonių, nestebina. Tačiau tarp į žuvininkystės ūkius atvykstančių pažuvauti pasitaiko tokių saugumo priemonių nesuprantančių ir norinčių jas ignoruoti.
Rolando Morkūno ir Vacio Paulausko nuotraukose
