Prof. Libertas KLIMKA

Žolinė – vasaros derliaus šventė

Svogūnų derlius

Rugpjūčio mėnesio viduryje minima labai svarbi ir valstybinė, ir bažnytinė katalikų šventė. Jos liaudiškos tradicijos ateina iš tolimos praeities.  Kitados toji data įprasmindavo tam tikrą valstietiškos gyvensenos etapą – vasaros darbymečio pabaigtuves. Tai Žolinė, Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, rugpjūčio 15-oji. Šį metą taikliai tautosakoje nusako patarlės ir priežodžiai: „Ant Žolinės javų pilnos šalinės“, „Ant Žolinės vaisius Dievas prinokina ir vaikučiams išdalina“. Tačiau čia pat ir rudenėjančios gamtos požymiai: „Nuo Žolinaitės pasirodo ir šalnaitės“, „Nuo Žolinės šuoliais diena trumpėja“. Tad „Žolių šventė yra pirma diena rudens“… Kartu ir priminimas apie kitus darbus: „Po Žolinių rugiam jau aria, vadino – kartoja“, „Po Žolinijai reikia kast svogūnus, nes lenda žemėsna“.

Norint išjausti lietuviškąją šventės dvasią, reikėtų jos metu apsilankyti kuriame nors nedideliame bažnytkaimyje. Ir pamatyti, kaip iš visų pusių keliais ir takeliais į medinę bažnytėlę renkasi baltomis skarutėmis apsigobusios moterėlės, nešinos margaspalvėmis puokštelėmis. O toji puokštelė yra ypatinga: įdėta visų auginamų javų po keletą varpų pramaišiui su gražiausiomis pievų ir darželių gėlėmis. Pašventinti bažnyčioje, žolynai laikomi sudžiovinus gerojoje namų kerčioje, vadinamoje krikštasuole, ant kampinės lentynėlės arba kur už šventųjų paveikslų. O varpos būdavo iškuliamos, grūdai suberiami aruodosna ir mieguosna; tuo pašventinamas būsimųjų metų derlius. Žolynai panaudojami ypatingais atvejais: statant naują namą, jų truputis įdedama į pirmojo vainiko sunėrimą ties gerąja kerčia. Taip pat ir į naujo avilio kamputį. Sudžiovintais žolynais būdavo pasmilkoma troboje priartėjus grėsmingam audros debesiui, susirgus namiškiui ar gyvuliui. Šių žolynų pluoštelį dėdavo ir į mirusio namiškio karsto pagalvėlę.

Dzūkijoje per Žolinę būdavo įprasta pašventinti ir išaugintas daržoves – morkas, ropes, kopūstus. O iškiliąją šventę vadindavo paprastai – Kopūstine. Dar vienas šventės pavadinimas ten buvo Kanapinėlė, nes kanapių smilkymu taip pat ginamasi nuo įvairių ligų. Žemaičiai į Žolinės puokštę paslėpdavo dygiąją usnį, sakydavo, kad primintų Kristaus kančią. Pašventintą usnį įterpdavo į dirvą, tačiau šaknimis į viršų; mat buvo tikima, kad tuomet šios nelabos dyglės pranyks iš dirbamų laukų. Šioje apeigoje galima įžiūrėti senosios baltų mitologijos atšvaitus. Kaip ir daugelyje Švč. Mergelės Marijos adoracijos papročių… O derliaus šventinimo paprotys byloja apie šio pirmojo vasaros žingsnelio rudeniop metu buvusį prosenovišką žemės dievybės, kitados žinomą Žemynos vardu, pagerbimą.

Kaip krikščionių  šventė Žolinė žinoma nuo V amžiaus. Ją suformavo legenda apie Švč. Mergelės Marijos kapą. Apaštalams jį atidarius, ten buvo rastos tik kvapnios gėlės; tada ir įtikėta, kad Dievo savaip po jos kojomis mėnulis, o galvą supa devynių žvaigždžių vainikas. Iš jos delnų skleidžiasi malonės bei gerumo spinduliai. Ypatingai gražiai tos skulptūrėlės atrodo koplytėlėse, įkeltose į medį galiūną. Šioje tradicijoje – labai būdingi baltiškąjai pasaulėjautai dalykai. Juk esame medžio kultūros tauta…

Žolinės atlaidai – puiki proga visos giminės susitikimui. Dažniausiai šią  šventę pamalonina ir geri orai. Tada po Šv. Mišių kur gražesnėje vietoje – ant kalnelio ar paežerėje – pievutėje patiesiama staltiesė ir išdėliojami naujojo derliaus skanėstai: ragaišiai, pyragai, padžiovinti sūriai, obuoliai ir kriaušės. Dar gal ir nuo darbymečio palikę skilandžiai, dešros…  O šiaurės Lietuvoje vaišinamasi žiemgališkais „kleckais“. Tai ruginių miltų virtiniai su rūkytų lašinukų ar varškės įdaru, jie valgomi su raugintais kopūstais. Giminės susitikimuose yra apie ką pasikalbėti, – aptarti, kaip sekėsi vasaros darbai, kaip užderėjo rugiai ir vasarojus. O gal ką ištiko kokios bėdos ir reikalinga parama? Todėl priežodis skamba net įsakmiai: „Kas neateina per Žolinę, tas bus neturtingas“. Išties: nebendrausi su giminėmis, liksi vienas nelaimėje, varge, senatvėje… Taigi šventei buvo labai būdinga bendruomeniškumo dvasia. Reiktų išlaikyti šią tradiciją ir šiandien, nes tik per artimą ir nuoširdų bendravimą visuomenė tampa pilietiška. Todėl kaimo bendruomenėse, miesteliuose Žolinę pritinka paminėti ir kaip derliaus šventę. Vakarų Europos katalikiškose šalyse Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė pažymima taip pat su derliaus pagerbimo apeigomis. Tačiau kiekviena tauta tai savaip įprasmina tikėjimuose ir papročiuose, pritaikydama prie savo gyvensenos bei kultūros paveldo.

Autoriaus archyvo nuotraukos