Rita BALSEVIČIŪTĖ
Dzūkijos - Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos vyr. specialistė

Žoliavimas Verknės pievose

Per vėjo sušukuotus žolynus

Visos žoliautojos

Verknės botaniniame zoologiniame draustinyje klesti biologinė įvairovė. Čionai galima pasigrožėti ne tik stepinei pievai būdinga augmenija, bet žengus kelis žingsnius į šalį galima atsidurti pelkėtoje pievoje ir mėgautis vešinčiais vaistiniais, su magija ir burtais susijusiais augalais. Čia kasmet organizuojamas žolynavimo renginys.

Nors jau praūžė viena iš svarbiausių švenčių – Rasos, tačiau daugelis ir toliau klausinėja, domisi kupoliavimo bei vaistažolininkystės tradicijomis. Užuguosčio, Stakliškių, Vyšniūnų bibliotekų bibliotekininkės Rasa, Živilė ir Danutė bei Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita su grupe vaistažolėmis besidominčių moterų bei mokinių patraukė į Verknės slėnį ties Stanuliškių kaimu. Saulėtą dieną lankyti Verknės upės pievas, pasirinkti vaistažolių moterims labai svarbu, nes manoma, jog surinktos prieš Rasas turi daugiau gydomųjų galių. Augalų pažinimas vyksta nuo vaikystės stebint žolynus, atskiriant juos pagal kvapą, spalvas, išvaizdą, augimvietes. Labai svarbūs ir liaudiški pavadinimai, gydomųjų savybių išmanymas, surinkimo laikas. Vienok, svarbiausias ir atsakingiausias dalykas yra panaudojimas ir individualus pritaikymas. Vaikštinėti po pievas reikėjo atsargiai, nes čia auga ir retieji, įtrauktieji į Lietuvos raudonąją knygą augalai. Galima pamatyti paslaptingus gegužukus, kurių pagalba galima prisitraukti mylimą žmogų. Su tradicijomis ir vaistinių augalų savybėmis visas supažindino žolininkė Rita, jai antrino ir kitos su žolių savybėmis susipažinusios moterys.

Pagal tradiciją žolynauti reikia trijose pievose: sausoje, miškingoje ir pelkėtoje, – devynių rūšių žolynus iš kiekvienos. Tai sudėtingas žolynavimo būdas, reikalaujantis augalų gydomųjų savybių išmanymo. Kai kuriuose kaimuose renkami devyni, labiausiai žinomi bei naudojami augalai.

Be saugomų augalų, kurių skinti ir trypti nevalia, trijose pievose suradome tokius augalus: krūminį kupolį, rūgtį-gyvatžolę, paprastąją kraujažolę, pievinę vingiorykštę, kalninę austėją, dirvinę buožainę, smiltyninį šlamutį, paprastąją jonažolę, tikrąją ir smiltyninę sidabražoles, vaistinę šunmėtę, paprastąjį čiobrelį, paprastąją garšvą. Šiais augalais buvo gydomasi senovėje, o kai kuriuos atpažįsta net jaunos moterys, nes yra apie tai girdėję. Didžioji dilgėlė – Dzūkijos moterų sodybų ragana, nekenčiama, bet ir draugė, gelbėjanti nuo dažniausiai pasitaikančių ligų. Jos nuovirai stabdo kraujavimą, krešina kraują. Pievinis snaputis šalina žarnyno, moteriškų ligų negalavimus, paprastoji žemuogė, džiovinta su vaisiais iš patalo prikeldavo ne tik nusilpusius vaikučius, o ir bedančius senolius. Paprastosios avietės nuoviru gydė karščiuojančius ligonius, baltojo šakinio nuoviru gydėsi vyrai, susilaikius šlapimui. Paprastosios naktižiedės arbata moterys gydėsi pūslės uždegimą. Didžialapio šakio lapus kišdavo į drobinį maišą ir miegodavo, tokiu būdu slopindami juosmens ir sąnarių skausmus. Pievinis saliavas – prieskonis į sriubas, padedantis iš organizmo pašalinti susikaupusį vandenį, siauralapis vingiris, dar vadinamas ,,priepuolžole“ yra nuodingas, todėl tik mažomis dozėmis gydė skrandžio, nervinius susirgimus. Didžiosios baltagalvės, dirvinio asiūklio nuovirai – kai kuriems ligoniams padėdavo atsikratyti inkstuose susikaupusių druskų, net akmenukų. Vienagraižė vanagė, gausiažiedė vanagė, arba kitaip vadinamos kudlėmis, naudotos išoriškai. Jomis gydė hemorojų, šuns įkandimo žaizdą. Šilinį dobilą vartojo esant cypimui ausyse, dirvinio bobramunio arbata stabdė viduriavimą. Paprastosios trūkažolės džiovintų šaknų arbatą gėrė organizmo stiprinimui, o dirvinę usnį ir dygliuotąjį dagį vertino vyrai, nes greit gelbėdavo nuo strėnų dieglių.

Išvardinome tik mažą dalį vaistažolių, naudotų liaudies medicinoje. Norint jas naudoti asmeniniams tikslams, būtina asmeniškai pasitarti su žolininku. Senoliai sakydavo, kad kas tinka vienam, yra nuodas kitam. Tokiu būdu kupoliaudavo senovėje moterys, norėdamos apsirūpinti vaistiniais augalais.

Kitas svarbus jaunimo papročių elementas – Rasų šventės vainiko pynimas, kuriam būtinai reikia panaudoti devynis augalus, bet galima ir tris kartus po devynis – dvidešimt septynis. Sveikatai pagerinti būdavo renkami žolynai ir gaminama ,,trejų devynerių“ žolelių užpiltinė.

… Smagiai pasižoliavę ir pasistiprinę moterų vaišėmis, skubėjome namo, besidžiaugdamos, kad renginyje žoliavimo mokėme tris merginas.

Autorės archyvo nuotraukos