Regis, mes, dainaviai (ar dzūkai) jau spėjome priprasti prie Lazdijų rajono Demeniškių kaime esančioje rašytojo Romo Sadausko sodyboje kas vasarą vykstančio išskirtinio renginio – Tarmių ir šnektų šventės, kurią pats sodybos šeimininkas atlaidais pavadino. Ir ne šiaip sau šį Lietuvos (ne vien Dzūkijos, teisingiau, – Dainavos) šnektomis dar kalbančiųjų ar bent jomis besidominčiųjų masinį susibūrimą taip pavadinti mintis kilo: kaip tik per bažnytinius atlaidus seniau susirinkdavo (neretai ir dabar susirenka) į vieną vietą daugiausia žmonių – ne vien iš savos parapijos, bet ir iš aplinkinių – suplaukdavo.
Panašiai ir į Tarmių beigi šnektų atlaidus atplūsta – tik dar iš toliau, iš visos Lietuvos, iš užsienio suvažiuoja. Iš tikrųjų – kaip per įprastinius atlaidus. Tuo labiau, kad čia ir kunigą gali pamatyti – vis kokį naują, su mūsų – katalikų – tikėjimu susijusį meno kūrinį, sodyboje atsiradusį, pašventinti prireikia. Ta proga ir pasimelsti proga atsiranda. O jei vyksta kunigo vadovaujamos pamaldos bei dalyvauja žmonių didelis būrys – štai ir tikri atlaidai!
Tradicijai nenusižengta
Šiemet, 2018-ųjų birželio 30-ąją, šioje sodyboje taip pat buvo Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčios klebono Žydrūno Burnio pašventintas naujas tautodailės kūrinys – nedidelė medinė plokštė su joje meniškai išraižytu Nukryžiuotojo reljefu, kuria padabintas Sadauskų – Irutės ir Romo – sodyboje gyvenančio seno klevo kamienas. Tokia apeiga čia jau ne pirmąkart atliekama per Tarmių atlaidus, pamenu, anksčiau buvo šventintas Rūpintojėlis, taip pat įkurdintas tame pačiame medyje. Tebėra ir toks lyg paminklėlis ant „nežinomo poeto kapo“, tiesa, „poetas“ perlaidotas, t.y. perkeltas, į kitą kiemo vietą.
Nenusižengta tradicijai į renginį atvesdinti arklį. Visiems labai patinka. O kad šiemet arklys buvo itin linkęs bendrauti su žmonėmis, vis stengėsi išprašyti kokį skanėstą, dėl to, aišku, smagumo buvo dar daugiau.
Tradiciškai kalbėta apie tarmių svarbą, apie būtinumą jas išsaugoti, naudoti kasdienybėje, tarmiškai rašyti eilėmis ar proza. Šiuo atveju puikus pavyzdys yra pats sodybos šeimininkas – eiliuoja, kiekvienąkart ką nors nauja savo tarmiškai sukurta, nevengdamas humoro, paskaito. Čia pagalvojau: tegul kiekvienas dzūkų tarmės nepamiršęs literatas išleidžia bent po vieną gimtąja tarme parašytą knygą – susikauptų nemažas turtas. Puiku būtų, jei atsirastų daugiau tokių, kurias galėtum savo lentynoje pasidėti greta R. Sadausko „Sudzievuliu“…
Nuskambėjo per visą Lietuvą
Dalyvavo šventėje ir kalbininkų, tarp jų – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, kuris kartu su R. Sadausku tiesiogiai įsijungė į Reginos Kadžytės vedamą šeštadieninę kalbos viktoriną per Lietuvos radiją „Ot tai tau!“. Ir štai klausytojai sužinojo, kad Demeniškiuose vyksta tokie atlaidai, kuriuose gali dalyvauti ir namie sėdėdamas – ne tik pasiklausyti, kas ten darosi, bet ir pats įsijungti į veiksmą, mėgindamas atspėti, ką reiškia vienas, ar kitas kokios tarmės, sakysim, dzūkų, žodis. Teisingai atsakiusiam – dar ir dovana skiriama.
Skambėjo poetų, tarp jų ir, galima sakyti, nuolatinio šių atlaidų dalyvio, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininko pavaduotojo Jono Ivoškos deklamuojami eilėraščiai, pabiro daug sveikinimų sodybos šeimininkams, susikvietusiems šitokią galybę svečių. Buvo ir netikėtas šventės akcentas: Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis su J. Ivoška įteikė R. Sadauskui bendraminčių ir bičiulių būrio įsteigtą neformalią premiją – už nuveiktą prasmingą darbą jau dešimtąjį kartą surengiant Tarmių ir šnektų atlaidus.
Bene gausiausias būrys dalyvių su sveikinimais atvyko iš sostinės. Štai Vilniaus mokytojų namų vadovė Zita Žepnickienė atvažiavo su margaspalviu būriu dainininkų, muzikantų bei šokėjų – meno kolektyvų narių, o kartu ir šeimininkų parengtam stalui paįvairinti įvairių vaišių atsigabeno. Koncertavo plačiai žinomas vyrų vokalinis ansamblis „Bijūnai“ ir išgarsėjęs romansų ansamblis „Juodoji rožė“. Grojo ir dainavo, visus šokti kvietė iš Alytaus atvažiavusi folkloro grupė „Skuja“, ir iš Suvalkijos lygumų – Jungėnų-Valavičių jungtinė kaimo kapela „Jungvala“, ir iš netolimo Varnėnų kaimo atvykęs Irinos Bielskienės vadovaujamas ansambliukas… Trumpai sakant, linksmumo netrūko.
Atlaidai „astankiniai“?..
Toks štai buvo dešimtųjų, ir kaip pats sodybos šeimininkas tikino, „astankinių“, t.y. paskutinių, Tarmių ir šnektų atlaidų Demeniškiuose leitmotyvas. Gaila, aišku, jei taip bus, buvome pripratę vis po Joninių čia kasmet į naują tarmių fiestą sugužėti. Bet džiugu, kad visi šie atlaidai taip sėkmingai ir įdomiai vyko. Ir kad su dešimtaisiais sutapo iš Demeniškių kaimo kilusio rašytojo Albino Andrulionio šimtas dešimtosios gimimo metinės. Ta proga R. Sadauskas kalbėjo: „Albino Andrulionio gimimo šimtmečio proga, mūsų pastangomis, buvo išleista jo apysaka „Baltaplunksnė“. Šioje apysakoje yra nemažai dainų. Tais laikais, apie kuriuos apysakoje rašoma, lietuviai, ypač dzūkai, visus darbus dirbdami dainavo. Tiesa, grybaudami tylėdavo. O šiaip ką kita veikdami, vis dainavo. Ir šioje apysakoje tų dainų esama“.
Rašytojo A. Andrulionio duktė Jūratė Voloskevičienė pagal „Baltaplunksnės“ tekstą pirmąjį klausimą klausytojams pateikė – rado įdomų, net ne visiems šio krašto žmonėms girdėtą dzūkų tarmės žodį. Na, ir įsisiūbavo viktorina, pasigirdo įvairiausių atsakymų. O tai ir smagu, ir naudinga, kad yra proga galvą pasukti, ypač, kai dėl vieno žodžio tenka net būreliui klausytojų paspėlioti, ką jis reiškia…
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
