Rita BALSEVIČIŪTĖ
Aukštadvario regioninio parko vyriausioji specialistė kultūrologė
Žiemą vijome botagu!
Tauta, gamta, papročiai
Persirengėliai prie Aukštadvario regioninio parko Lankytojų centro
Jau antri metai Aukštadvario regioninio parko etnografinio ansamblio persirengėlių grupė „kieminėjo“ po miestelį. Lankėsi senelių pensionate, mokyklose, bibliotekoje ir kitose įstaigose. Čigonai būrė, laimės ir pinigų, gerų anūkų linkėjo. Daktarai-vengrai gydė nuo visokių ligų, siūlėsi žiurkes ir peles iš namų išvesti, merginoms linkėjo kuo greičiau ištekėti, tam reikalui specialiu žolelių užpilu vaišino. Eidami gatvėmis, vaikai ragino žiemą pasitraukti, grasino botagais išvaikyti. Persirengėliai išnešė visas ligas ir pyktį į Velnio duobę, o ten velniai viską greitai sudegina. Taigi dabar ištisus metus gyvensime linksmai.
… Persirengėlių pasirodymas ankstyvą pavasarį yra labai senas paprotys, besisiejantis su agrarine magija bei protėvių vėlėmis. Vieni pirmųjų personažų buvo velinas, ragana, gyvūnai, paukščiai. Velinas – požemio valdovas, apsukrių, jį apgaunančių žemdirbių talkininkas. Ragana – visareginti, veikianti gamtoje, tačiau daranti įtaką ir žmogaus gyvenimui, mitologinė būtybė. Paukščių ir žvėrių personažai atkeliavę iš tolimiausių laiko platybių, žmogui dar besiverčiant medžiokle. Patys vėliausieji personažai yra Lietuvoje pasirodę svetimtaučiai: žydai, vengrai, čigonai, jau šimtmečiais gyvenantys lietuvių kaimynystėje. Eitynių metu pristatoma jų veikla: prekyba, būrimai, mainai, gydymas, graužikų išvedimas ir kt. Taigi „svetimų“ personažai įvedami ne pasityčiojimui, tačiau pabrėžiant jų gyvenimą ir svarbą šalia mūsų.
Aukštadvario apylinkėse Užgavėnių dieną buvo populiarūs „kieminėjimas“ – „užsigavėjimas“. Užsigavėjimas liaudyje suprantamas kaip pasistiprinimas, jėgų sutelkimas tolimesniam gyvenimui. Jaunimo būrys eidavo per kaimą, aplankydamas kiekvieną namą. Neretai jaunimas susėsdavo į roges ir važiuodavo kuo toliau į kitus kaimus, tikėdami, kad linai ilgi derėsią. Dažnai jaunimas pakieminėję ant tvenkinio įtaisydavo „kalvaratą“ – sukdavo ratą su pritaisyta ilga kartimi ir rogutėmis. Tokia „saulutė“ sukama skriejo milžinišku greičiu, jaunimo klyksmo lydima. Šalia tvenkinio vaikinai kurdavo laužą ir besilinksmindami bendrai suvalgydavo kieminėjimo „uždarbį“. Svarbiausias maistas buvo apskriti, geltoni blynai, tarsi saulutė. Valgyti reikėjo devynis kartus, riebiai ir sočiai, papildant jėgas prieš ilgai trunkančią gavėnią. Populiariausi persirengėliai – čigonai, vengrai, velniai su raganomis, kurie eidavo be kaukių, veidus suodžiais išsitepę. Visi šie vėlyvieji dalyviai yra labai netolimos istorijos atspindžiai. Senoliai dar gerai atmena spalvingus čigonų vežimus, traukiančius Karališkuoju vieškeliu. Čigonai apsistodavę šalia Aukštadvario ir kitų dvarų, pabūdavę kelias dienas, užsidirbdavę gėrybių ir vėl keliaudavę. Vakarais jaunimas ateidavo prie laužų pasiklausyti jų dainų, pasigrožėti gražuolių čigonaičių šokiais. Dar ne vienas senolis prisimena „žvaigždes skaičiuojančius“ čigono Jakubkos žirgus.
Žydų miesteliuose buvo daug, daugiausiai – supirkėjai, apsukrūs prekybininkai, tad žemdirbiai su jais susidurdavo vos ne kiekvieną savaitgalį.
Per apylinkes keliaudavo vengrai, nešini medinėmis dėžėmis ar dideliais krepšiais ant nugarų. Jų krepšiuose – užpilai, džiovintos žolės, „činčiberas“, įvairios dervos, tepalai ar net nuodai. Žmonės pirkdavo tuos „vaistus ir mosteles“ tamsiuose buteliukuose, gydėsi patys ir gyvulius gelbėjo. Už tam tikrą mokestį vengrai sugebėdavę net žiurkes iš sodybų išvesti. Stebėtina, kad atsirado žmonių, patvirtinusių apie vengrų gydymo ir kitų gudrybių sugebėjimus, tikinčių išsipildžiusiomis čigonų pranašystėmis. Toks svarbus Aukštadvario apylinkių mitologinis veikėjas Velinas, susijęs su žemės stichija, požeminiu pasauliu. Dar dabar liaudies tradicijoje gajus posakis „po velėna pakištas“, kalbant apie mirusį žmogų. Žemė – derlius, vėlių įtaka ir būsimo derliaus globa, senovės tikėjimo palikimas ir tąsa šiandieninių Užgavėnių šventėje.
Agnės Urbanovič nuotraukos