Sausio 7-ąją Marcinkonyse – 12 laipsnių. Šaltukas… Danguje švyti saulė. Mūsų gamtininkai sugalvojo patikrinti pačius seniausius medynus, kurie yra Čepkelių rezervate. Rūpi ir pamatyti Čepkelius žiemą, atgaivinti žiemiško ėjimo raistu pojūčius.
Važiuojame iki taip vadinamo Keturiolikto kilometro. Toliau kelio nėra. Net ir užtvaro (šlagbaumo) nereikia, nors jis tebestovi. Visas kelias toliau užverstas medžiais. Ir ne tik. Įdomiausia, jog buvusį kelią į Pagarendą bebrai panaudojo kurdami savo užtvankas. Labai gerai matosi kaip kairėje, einant į Pagarendos pusę, yra pakilęs vanduo, o dešinėje jis nuteka laisvai ir, galima įsivaizduoti, pasiekia vadinamųjų Ašašninkų pievų kanalą, o toliau – Musteikos upelio ištakas.
Klausomės paukščių, girdisi juodosios meletos rypavimas. Evaldas fiksuoja bebrų trobas, kurių pastebėjome dvi, jas nufotografuoja, ir tuo pačiu žemėlapyje parodoma tiksli jų vieta. Iškilusios jos kaip didelės laužo krūvos.
Surandame ir keistenybių. Labai gražus inkilas įkeltas į bebrų nudžiovintą juodalksnį. Jis niekuo neprimena šiuolaikinio inkilo. Greičiau – vabiką, avilėlį, skirtą bitėms vilioti. Visas jis labai senobinis, tik landa padaryta ne bitėms, pro tokią tilptų varnėnas, o raistuose gali apsigyventi gal koks marguolis genys. Šitos įdomybės kūrėju galėtų būti Eugenijus Drobelis. Taip sau svarstome tarpusavyje, jeigu ko nežinom, tai vis Eugenijui „kabinam“, bet vis tiek lieka klaustukas. O štai kita keistenybė galėtų užduoti dar daugiau klausimų. Gal prieš pusšimtį metų apdegęs stuobrys gražiai atrodo ir taip, be papildomų aiškinimų.
Raistuose yra ir dar visai šviežių pėdsakų. Kurį laiką einame sniege gražiai paliktomis lūšies pėdomis. Po to, jau grįždami atgalios, randame briedžio – eita mūsų pėdomis. Ir tos briedžio pėdos taip pat ryškios, gražiai įskaitomos, matosi netgi vieta kur žvėris šoko per nugriuvusį medį, ant kurio liko šlapių pėdsakų.
Ir nudūmė kažkur gilumon į bebryną briedis, nepanoro su mumis susitikti.
Ėjome sparčiai… Visi raistai rudenį buvo apsemti, tik kupstai kyšo, gerai, kad dabar beveik visur sniegas ir ledas. Ir ledas beveik visur laiko, tik ten, kur darbuojasi bebrai, yra pratakos, kuriose galima visai gilai prasmegti.
Užtrunkam sengirėje. Medynų plane pažymėta, kad giriai yra 235 metai. Gintautas Kibirkštis daro medžių gręžinius, jam norisi patikrinti šių miškų senumą, juk šių miškų amžius gali siekti tuos laikus, kuomet kūrėsi aplinkiniai Motylska Kotros, Pagarendos ar Musteikos kaimai. (Musteika pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose yra paminėta 1785 m.) Ėjome vedini smalsumo, norėjome pamatyti, kaip atrodo tikra sengirė. Įspūdinga… Tačiau ne taip gūdu, kaip įėjus į Dvarną salą, kuri yra Musteikos rezervate. Pušų skersmuo – iki septyniasdešimties centimetrų, Gintautas jau grįžus, po Gamtos mokyklos mikroskopu skaičiavo šių pušų metines rieves. Duomenys patikimi – 197 metai pušiai. Daug… Bet dabar norisi įsivaizduoti ir girias, kurios čia augo tuo laiku, kurį prisiminė ir apie kurį mums porino senolė marcinkoniškė Marija Gaidienė: „Oi cia buvo priaugusio miško, baisu buvo ton Gudų šalin. Visas tas salas išpjovė, o buvo baisios, baisios tos, ciemedziai, o išvežė. Dar tai jau nėr to siauro gelžkelėlio nei tų traukinėlių. Buvo labai gerai nuvažuoc ar pauogauc kam raikia. Nuvažuojian penkiolikto kilometro, net toliau dar in Katrai, in tuos Motylska Kotra, ty uogynai labai geri, nu kas nori in Jogailos kalnų, ty mes palei to Jogailos kalno tai važuodavom dėl kiaulių lapukauc.“
Musteika ir MotylskaKotra dar gyvuoja. O štai Pagarendos jau senokai nėra. Dėl to ir užaugo, ir užvirto į kaimą vedę keliai. Ir prancūzkeliu jau senokai nebevažiuoja traukinukai. Jau nuo 1953 metų buvo pradėti ardyti bėgiai, tačiau vis dar važiavo traukinukas. Vėliau jau tik kokią dreziną žmonės pasistumdami keliaudavo į Gudų šalį uogauti. Oficialiai prancūzkelis nustojo gyvuoti 1974 metais, o kitais metais buvo įkurtas Čepkelių rezervatas.
… Nuo sengirės vėl traukiame atgalios savo keliu. Kai kur dar žymu ir buvusio siauruko kelias. O einant Pagarendos keliu nuo Penkiolikto Keturiolikto kilometro link jau norisi prisiminti ir visai nesenus laikus, kai gerai važiuojantis Čepkelių rezervato sunkvežimis ir jo vairuotojas Tomas Čaplikas čia atveždavo pulką studentų. Jie eidavo pavasarį į pelkes skaičiuoti gervių. O vietiniai žmonės šiais keliais eidavo ir – mindavo miško ir raisto gėrybių pasirinkti. Penkioliktame kilometre dar yra žymės čia buvusios pavėsinės. Kažkur tolėliau yra ir keliukas, kuris veda legendinio Karaliaus šulinio link. O šalia kelio stovi seni drevinės bitininkystės reliktai, jau nudžiūvusios ir vėtrų aplaužytos dravės.
Vieną galima pamatyti šalia kelio tarp Keturiolikto ir Penkiolikto kilometro, o kita yra netoli vadinamojo Kapčiaus. Dravių, kuriose kažkada gyveno bitės, šiuose miškuose yra ir daugiau. Ir tai yra mūsų pasididžiavimas. Kaip ir tokios sengirės, kurių nėra per daug net Čepkelių rezervate, nes ir rezervato amžius – suvis nedidelis…
Romo Norkūno nuotraukos
