2017-10-27 Verkių rūmų Baltojoje salėje Gamtos tyrimų centras surengė konferenciją, kurioje kalbėta apie kvartero nuogulų tyrimus. Visiems, kurie pabandytų teigti, jog per kelias valandas išsamiai aptarti kvartero nuogulas yra ganėtinai keblu, turėčiau patikinti, jog dar kebliau yra pateikti šių pranešimų santrauką mūsų savaitraštyje. Jo redakcinėje taryboje juk yra prof. habil. dr. Valentinas Baltrūnas, puikus ir tolerantiškas – tiek žmogus, tiek ir mokslininkas, kuris nenusigręžia nei nuo „Žaliojo pasaulio“, nei nuo savosios mokslinių tyrimų srities.
Nenusigręžia, nes juk jau lyg ir galėtų nusigręžti – spalio 20-ąją 70 metų sukaktį minėjo. Tačiau kolegos mokslininkai, geru žodžiu renginio pagrindinį herojų minėdami, ir sukvietė visus į Verkius, kad būtų pagerbtos ir garbiosios mokslinės tiesos (ar nuolatinės paieškos), ir garbus mokslininkas Valentinas Baltrūnas.
Tą popietę į Verkių rūmus rinkosi, manding, Lietuvos geologijos mokslo vadinamajam žiedui priklausančių mokslininkų bei praktikų dalis. Gamtos tyrimų centro direktoriaus pavaduotoja mokslui dr. Miglė Stančikaitė įžangoje sveikinus visus susibūrus Verkių rūmų Baltojoje salėje. Po to visu rimtumu buvo imtasi konferencijos darbo. Kalbėta apie kvartero sandaros pažinimą geologinio kartografavimo kontekste (pranešimo rengėjai – dr. Jonas Satkūnas ir dr. Rimantė Guobytė). Bandyta atsakyti į tokį klausimą: kvartero stratigrafija ir geochronologija – diskusija be pabaigos? (Pranešimą rengęs prof. dr. Albertas Bitinas – Klaipėdos universiteto Geofizinių mokslų katedra – dėl svarbios priežasties neatvyko, tad pavadavo dr. Vaida Šeirienė.) Vilniaus universiteto Kartografijos ir geoinformatikos katedros prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius aptarė Lietuvos reljefą, kaip paleogeografinių sąlygų atspindį. Kalbėta ir apie paleobotaninius metodus, kaip instrumentą kvartero aplinkos raidos pažinimui (kalbėjo dr. Vaida Šeirienė, o bendraautorės – dr. Miglė Stančikaitė, dr. Dalia Kisielienė). Prof. dr. Petras Šinkūnas (Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedra) aptarė temą: fliuvioglacialinių nuogulų pažinimas kaip problema.
Mokslinės konferencijos darbą tarsi baigė prof. habil. dr. Valentinas Baltrūnas, kalbėdamas apie ledyno paliktą moreną, kaip paleoglaciologinės informacijos šaltinį.
Žinoma, daugeliui, kurie kasdieniame darbe su geologų veikla (tiek moksline, tiek ir praktine) neitin susiduria, moksliniai pranešimai yra tarsi neįskaitomos runos ant pilkųjų ir itin garbinamų akmenų. Tačiau užtenka tik patikslinti, jog, tarkime, vienas iš paleobotaninių metodų yra žiedadulkėse užfiksuota informacija, galinti mums priartinti gilios senovės paslaptis. Gi Valentinas Baltrūnas, galima sakyti, moksline kalba pažėrė ir įspūdžius po apsilankymo Grenlandijoje, prie žymiųjų ledynų, kurie juk „pavaikščiojo“ ir po Lietuvą.
„Ir ne vieną kartą. Tik apie tai, kol išsamiai sužinosime, turime daug tyrinėti, gal ir pakankamai pasiklysti. Toks yra mokslininko kelias…“, – kalbėjo prof. Valentinas Baltrūnas, kviesdamas visus dalyvius diskusijai. Prof. habil. dr. Ona Zinkevičiūtė-Kondratienė tuoj įsijungė į konferencijos veiklą, akindama kolegas vienu ar kitu aspektu.
Žinoma, dr. Miglė Stančikaitė kvietė visus, kurie užsirašė diskusijoms, jas toliau tęsti.
Tačiau tęsiama vis buvo atsigręžiant į profesorių Valentiną Baltrūną.
Puiku, jog garbūs mokslininkai, o ir visuomenės atstovai, subtiliai ir oriai pagerbė Profesorių.
„Valentinas Baltrūnas buvo mano studentas Vilniaus universitete. Šiuo studentu, vykstant reformoms ir Vilniaus universitete, visada žavėjausi. Tuomet vadovavau katedrai, tad įsitikinau, jog Valentino buvo visur – ir mokslinėje, ir praktinėje veikloje. Buvo ir studentų geologinio būrelio vadovas, ir parengė solidžias mokslines publikacijas, pranešimus. Juose pateikė ir kai kurias naujoves, susietas ir su geologinėmis nuotraukomis, darytomis Šiaulių regione, ir kitose sferose“, – kalbėjo Lietuvos geologų patriarchas, prof. habil. dr. Juozas Paškevičius.
„Buvau su Valentinu Baltrūnu ir ekspedicijose, kur dar kartą įsitikinau, jog tai tikrai tolerantiškas žmogus. Ne vien moksle, kai mokslinės tiesos dažnai ir išsiskiria. Valentinas tą mokslinę takoskyrą net ir skatindavo. Žinau, jog ir ateityje dar atsidursime prie bendrų mokslinių tiesų paieškos, jog bus malonu dirbti kartu“, – sakė prof. dr. Petras Šinkūnas (Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedra), pasidžiaugęs ir Valentino Baltrūno veikla redaguojant bei leidžiant „Geologijos akiračius“.
„Tai, ką patyriau kartu su Valentinu Baltrūnų būnant Grenlandijoje (tarsi tėvo, tarsi vyresniojo brolio rūpestį), yra tiesiog neištrinamas įspūdis. Kaip ir įvairi bei plati Valentino veikla. Kiek žemėlapių pripaišyta, kuriais mes dabar galime naudotis!..“ – sakė prof. habil. dr. Algimantas Česnulevičius.
Panašius šiltus žodžius Valentino Baltrūno adresu sakė ir Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas, ir Lietuvos geologų sąjungos pirmininkas Jonas Šečkus.
„Man, kaip jaunosios kartos geologui, visada žavu, jog Valentinas Baltrūnas dalyvauja ir pilietinėse akcijose, pasisakymuose, kai ginamos visos šalies mokslininkų pozicijos. Štai vasarą išgirdome iš Aplinkos ministerijos, jog siekiama apjungti Mosėdyje esantį Vaclovo Into akmenų muziejų su Kaune esančiu Tado Ivanausko Zoologijos muziejumi, nepaliekant unikalaus akmenų muziejaus įkūrėjo vardo. Tarsi unikalusis Vaclovas Intas Lietuvai niekuo nebūtų nusipelnęs… Valentinas Baltrūnas, kartu su kitais geologais, ryžtingai prieštaravo, tad Aplinkos ministerija turėjo atsisakyti savo ketinimo…“, – sakė Jonas Šečkus, palydėtas gausiais susirinkusiųjų plojimais.
„Girdžiu, jog Valentinas vadinamas tolerantišku žmogumi. Tačiau jis moka būti ir netolerantiškas, ypač, kai susiduria su ne demokratiniais valdymo principais. Už tai tikrai noriu dėkoti“, – sakė žinomas botanikas dr. Valerijus Rašomavičius.
Su garbingu 70-mečiu pasveikinus Gamtos tyrimų centro direktoriui, prof. habil. dr. Vincui Būdai, Valentinas Baltrūnas padėkojo jam ir Gamtos tyrimų centro kolektyvui, jog žymūs aštuoni akmenys, buvę prie Lietuvos geologijos instituto (kuris jau senokai vilniškėje T. Ševčenkos gatvėje panaikintas) buvo galop, po kone du metus užsitęsusių atkaklių prašymų, atgabenti prie Gamtos tyrimų centro, esančio Visoriuose.
… Diskusijos, kurios buvo atgręžtos Valentino Baltrūno asmenybės link, ilgokai tęsėsi… Regis, visi, kurie buvo tądien Verkių rūmų Baltojoje salėje, patapo ir sveikintojais. Kaip ir šių eilučių autorius, nuo „Žaliojo pasaulio“ linkėdamas pačių lengviausių, kad ir velnio nešamų, akmenų, po kurių reikia tyrinėti net ir „Velnio duobę“.
Na, jei tą garsiąją „Velnio duobę“ ir pamiršime, tačiau negalima pamiršti sambūrio Verkių rūmuose staigmenos: 38 asmenys (įvairūs sluoksnių atstovai, tarp kurių – ir šių eilučių autorius) parašė 38 straipsnius, sudėjo į vieną knygą, kurią Valentino Baltrūno šeimos, Gamtos tyrimo centro (beje, Vincas Būda šio centro kolektyvą taipogi vadino gražia šeima) kolektyvo pastangomis išleido tarsi solidžią monografiją (be pretenzijų mokslo sferoje, tačiau – siekimas sukurti Profesoriaus portretą: žodžiais ir viso gyvenimo nuotraukomis), skirtą Valentinui Baltrūnui.
Augusto Uktverio nuotraukos
