2017 m. lapkričio 12-19 d. vyko Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidai. Piligrimystė į juos yra ryškus įvykis tikinčiųjų gyvenime. Siaučiant pasaulyje kariniams konfliktams, įvairiems neramumams ir kylant teroristinių išpuolių grėsmei norėta priminti, kad taika pasaulyje prasideda pirmiausia kiekvieno žmogaus širdyje ir skleidžiasi į aplinką. Kaip tik todėl šių atlaidų metu gilintasi į Švč. Mergelės Marijos kaip Taikos Karalienės asmenį.
Aušros Vartų koplyčioje esantis Mergelės Marijos stebuklingas paveikslas garbinamas jau keletą šimtų metų. Tai vienas iš nedaugelio Madonos paveikslų be kūdikio. Marijos galvą puošia dvi viena ant kitos uždėtos paauksuotos sidabrinės karūnos. Viena jų, kuria Aušros Vartų Dievo Motinos paveikslas vainikuotas 1927 metais, yra Taikos Karalienės karūna. Šiais metais, švenčiant šio paveikslo karūnavimo 90 metų jubiliejų, Globos atlaidų metu prašyta Dievo Motinos Taikos Karalienės užtarimo ir melstasi už taiką visame pasaulyje.
Pamaldos vyko Aušros Vartų koplyčioje ir prie jų esančioje Šv. Teresės bažnyčioje. Joje tikintieji galėjo pasimelsti prie palaimintojo Teofiliaus Matulionio didžiojo relikvijoriaus. Jis buvo atvežtas iš Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo Katedros ir patalpintas prie Šv. Kryžiaus altoriaus. Atlaidų metu Šv. Teresės bažnyčios kriptoje veikė Onos Starkutės paroda „Vilniaus vaizdai su šventovėmis“.
Melstasi kartu žemdirbiais
Lapkričio 13 d. melstasi už dirbančius žemę, auginančius duoną ir aprūpinančius kitais maisto produktais žmones. Dėkodamas už bendrą maldą, Šv. Teresės parapijos klebonas Monsinjoras Kęstutis Latoža pastebėjo, kad tai pirmas kartas, kada atlaiduose meldžiamasi kartu su žemdirbiais ir prašoma jiems Marijos Gailestingumo Motinos užtarimo. Už žemdirbius aukotoms Šv. Mišioms vadovavo Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijos klebonas dekanas Vidas Smagurauskas. Giedojo Vilniaus arkikatedros bazilikos liaudies giesmių ansamblis. Homilijos metu Ignalinos dekanatui vadovaujantis dvasininkas pasveikino pamaldose dalyvavusį žemės ūkio ministrą Bronių Markauską, Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) darbuotojus ir visus žemdirbius.
„Šios Šv. Mišios yra dirbančių žmonių mišios, nes kas labiau nei žemdirbiai tiek daug dirba?“ – retoriškai klausė dekanas ir, pagerbdamas sunkų žemdirbių triūsą, priminė per nesibaigiančius darbus nepamiršti dvasinių vertybių. Prisiminęs šių metų lietingą vasarą ir kitas Žemę ištinkančias negandas dvasininkas sakė, kad klaidinga manyti, jog tai yra Dievo bausmė. Pasak jo, sunkus žmogaus darbas ir rūpestis kūrinija yra neatsiejama žmogaus egzistavimo dalis, prasidėjusi nuo to meto, kai nusižengė Adomas ir Ieva.
„Šiais metais iš tikro dirbti yra sunku, sunku atlikti savo pareigą. Dievas kaip brangią dovaną patikėjo žmogui Žemę ir mums privalu ją puoselėti ir taip šiame gyvenime talkinti dieviško prado kūrimo plane“, – kalbėjo Ignalinos dekanato vadovas ir kvietė žemdirbius kuruojančius ŽŪM darbuotojus padėti susivokti, jog labai svarbu išsaugoti kūriniją ateinančioms kartoms. Pabrėždamas ekologijos svarbą dekanas priminė 2015 m. Šventojo Tėvo Pranciškaus encikliką „Laudato Si‘“ („Būk pagarbintas“) apie rūpinimąsi mūsų bendrais gamtos namais.
Enciklikos pavadinimas paimtas iš Šv. Pranciškaus Kūrinijos giesmės „Laudato si’, mi’ Signore“ („Būk pagarbintas, mano Viešpatie“). Taip giedojo šventasis iš Asyžiaus. Giesmėje primenama, kad Žemė, mūsų visų bendri namai, yra „tarsi sesuo, kuri yra mūsų gyvenimo dalininkė ir graži motina, ištiesianti rankas mus apkabinti“.
„Būk pagarbintas, mano Viešpatie, per sesę Žemę, mūsų motiną, kuri maitina, valdo, brandina įvairius vaisius, gėles spalvingas ir žolę“, – taip šlovino Žemę Šv. Pranciškus Asyžietis.
Enciklikoje „Laudato Si‘“ Popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį, kad Žemė dabar suniokota ir apiplėšta, dejuoja, o jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas. Popiežius Pranciškus ragina tas aimanas išklausyti ir visus – atskirus žmones, šeimas, vietines bendruomenes, tautas ir tarptautinę bendruomenę – kviečia „ekologiniam atsivertimui“, tai yra kviečia „keisti kryptį“, imtis atsakingai rūpintis „mūsų bendrų namų“ grožiu. Remdamasis šia enciklika atkreipti dėmesį į ekologines problemas kvietė žemdirbius Šv. Mišių aukai vadovavęs dekanas V. Smagurauskas. Jis laimino ir aukojo žemdirbių ant altoriaus atneštas atnašas, tarp kurių buvo sunkiu darbu užauginta duona ir pintinė sunokusių vaisių.
Žaliojo Vilniaus šventovės
Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos Gailestingumo Motinos atlaidų metu Šv. Teresės bažnyčios kriptoje veikė Onos Starkutės dailės paroda „Vilniaus vaizdai su šventovėmis“. Jos atidarymo metu, parodos autorę ir susirinkusius maldininkus sveikino Skaistės Gorobecaitės ir Daumilo Ardicko muzikinis duetas „Riedanti saulė“.
Trisdešimties dailės kūrinių ciklas pagyvino atlaidų metu kriptoje vykusius kultūrinius renginius. Onos Starkutės kruopščiai su meile tapytuose paveiksluose žalio Vilniaus panoramoje stiebėsi daugelio Vilniaus šventovių bokštai. Taip daug vargo mačiusi, tremtyje augusi darbų autorė liudijo gilų tikėjimą ir atsidavimą Marijos globai.
Rokiškio apskrities, Skapiškio valsčiaus Laukelių kaime ūkininkų Povilo ir Adelės Starkų šeimoje 1944 m. gimusi Onutė, 1949 m. kartu su mama ir dviem metais vyresniu broliuku Petru ir tiek pat jaunesniu Daniumi buvo išvežta į Sibiro Irkutsko sritį. Tuo metu 25 metams nuteistas tėvelis jau kalėjo Vorkutos kalėjime.
„Turėjom dar broliuką Stasiuką, bet vos keturių metukų sulaukęs jis atsitiktinai žuvo per partizanų ir stribų susišaudymą“, – pasakojo iki 14 metų amžiaus Sibire augusi ir ten septynias klases baigusi politinio kalinio ir tremtinės dukra.
„Sibire būdavo šalta. Labai gili žiema trukdavo 9 mėnesius. Dažnai oro temperatūra nukrisdavo iki 40 laipsnių ir negalėdavome eiti į mokyklą. Mokytis buvo nesunku, tik pradžioje vietiniai vaikai dažnai pravardžiuodavo, banditų vaikais vadindavo. Vietiniai gyventojai tremtinių iš karto prisibijojo, bet kai pradėjome gyvuliukus auginti, daržus sodinti, suprato, kad mes taikūs, darbščios tautos žmonės. Tarp tremtinių buvo ir ukrainiečių, su kuriais taip pat gerai sugyvenome“, – prisiminė Sibire patirtus išgyvenimus Onutė. Pasak jos, kalinių ir tremtinių gyvenimas šiek tiek prašviesėjo į valdžią atėjus Chruščiovui. Anksčiau laiko, po 9 metų kalinimo, iš Vorkutos kalėjimo paleido tėvą ir leido kartu gyventi su šeima.
„Leidus iš tremties namo grįžti vaikams, tėtis pasirūpino bilietais, ir mes visi trys 1958 m. traukiniu grįžome į Lietuvą pas savo tetą, žinomą fotomenininkę ir kultūros metraštininkę Oną Pajedaitę (1925-2016). Gyvendami pas ją su broliu Petru įstojom į Lengvosios pramonės technikumą“, – pasakojo buvusi tremtinė Onutė.
Po poros metų, pardavę Sibire pasistatytą mamą, iš tremties sugrįžo ir tėvai. Kadangi Sibire mediena buvo pigi, tai už namą gautų pinigų, kad Lietuvoje įsigytų būstą, nepakako. Perkant palaikę gryčiutę teko priimti giminių pagalbą.
Technikume išmokusi siuvėjos amato, 1964 m. parodos autorė įstojo į Lietuvos valstybinį dailės institutą ir, įgijusi keramikės specialybę, dirbo taikomosios grafikos srityje ir tapybos restauratore bažnyčiose.
Sovietmečiu dirbant restauratore įvyko skaudi nelaimė ir labai nukentėjo galva. Ilgai ir sunkiai sirgo. Po šios traumos net reikėjo mokytis iš naujo piešti. Liga tūno visam gyvenimui. Kai ji jaučiais geriau, tai kuria karpinius arba tapo. Parodoje eksponuoti darbai nutapyti 2016-2017 metais pagal dar sovietmečiu padarytus eskizus.
Onutė Starkutė dėkinga Monsinjorui Kęstučiui Latožai, pasiūliusiam Marijos Gailestingumo Motinos atlaidų metu organizuoti autorinę parodą Šv. Teresės bažnyčios kriptoje. Būdama giliai tikinti buvusi tremtinė sako, jog Vilniaus žalio rūbo ir šventovių tapymas padėjo jai bent truputį atgauti jėgas.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
