Šventės metu...
Žinia, Raseinių rajonas priklauso Žemaitijos regionui, o Dubysa lyg takoskyra tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos. Lyduvėniškiai, gyvenantys dešiniajame Dubysos krante, tikrai laiko save žemaičiais, o betygališkiai, įsikūrę kairiajame krante, jau mano esą aukštaičiais. XX a. Pabaiga – XXI a. pradžia mūsų gyvenimui turėjo didelės įtakos, nes žmonės neapsiriboja tik savo kaimo gyvenimu, tradicijomis, bet išvyksta dirbti, veda, išteka ir išsikelia į kitą etnografinį regioną. Taip susipažįstama su Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Mažosios Lietuvos etnografiniais regionais, gyvenant perimamos jų tradicijos, maišosi tautinio kostiumo elementai, valgių receptai, vietiniai papročiai įgyja naujų bruožų.
Siekdami paminėti Etnografinių regionų metus, kartu su Raseinių rajono Betygalos Maironio vidurine mokykla suorganizavome renginį „Žemaičiai šiapus ir anapus Dubysos“. Pasirinkome Šokių dieną, balandžio 29-ąją: lietuviškų šokių sušokome gal penkiolika, taip pat ir raseiniškių armonikininkų (Šaltinio progimnazijos armonikų ansamblis, vadovė Asta Nikžentaitienė) atliekamų melodijų pasiklausėme. Smagu šokti grojant gyvai muzikai, o dar ir naujų pažįstamų surasti šokio sūkuryje, pasakojamų legendų, padavimų pasiklausyti. Betygalos moksleiviai pirmą kartą klausėsi „peterburgskos“ armonikos. Dainius Maslauskas (Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla), virtuoziškai valdantis instrumentą, šiemet tapo Vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ laureatu.
… Mįslių užduotys masino prizais, kaitino salės atmosferą, vilnijo juokas ir šmaikštavimai. Pažintis su tautinio kostiumo elementais daugeliui moksleivių buvo netikėta, keista, tačiau niekas neįvardijo, jog tautiniai rūbai negražūs. Tiesiog jaunimui kiek neįprasti. Ką gali žinoti, gal ateityje jaunimas įvertins drobės, vilnos ir rankų darbo privalumus, ir pasipuoš tautiniu kostiumu iškilmingoms progoms šeimose, dalyvaus valstybinėse šventėse. Matydami savo šalies vadovus bei užsienio šalių ambasadorius tautiniais kostiumais, išdrįskime parodyti pagarbą išraiškingiems tautiniams raštams.
Bent kartą pajutęs tėviškės ilgesį, sudainavęs nors vieną dainą, sušokęs nors vieną tautinį šokį, ragavęs kaimo pečiuje keptos duonos, žinos esąs lietuvis. Tik ar pakaks to vieno karto, kad nepamirštų, kai vyks į anglijas?..
M. Tučo nuotraukos
