Vacys PAULAUSKAS

Žeimenos (ir permainų) vingiuose

Atsigręžimai į Žeimeną ir Valdo Gečio knygą „Žeimenos vingiuose“

Valdas Gečys prie Neries upės (Dūkštų rėva)

Lietuvoje yra daug upių ir upelių. Visi jie – neįkainojamas šalies turtas. Iš jų savo švarumu ir reikšme išsiskiria Žeimena. Daug dėmesio šiai upei knygoje „Žeimenos vingiuose“, aprašydamas Rytų Lietuvos žuvininkystės istoriją, skiria žuvininkystės specialistas Valdas Gečys. 2017 m. pabaigoje jo knygą išleido Lietuvos hidrobiologų draugija. Leidinyje, be istorinių faktų, kaimo senų žmonių prisiminimų, gausu buvusių žuvivaisos specialistų pasakojimų apie šiame krašte veikusias žuvų žvejybos arteles, žuvų ir vėžių supirktuves, žuvų auginimo ūkius, žuvivaisos įmones.

Lašišinių žuvų lopšys

Valdas Gečys daug vietos skiria gražiausiai ir švariausiai Lietuvos upei – Žeimenai, jos pakrančių gamtai, šios nuostabios upės žuvų išteklių būklei: „Žeimenos upė – tai tarsi brolių ežerų – Dringio, Dringykščio, Lūšių, Šakarvų, Žeimenio sesuo. Be jokių abejonių, Žeimena yra viena švariausių Lietuvos upių. Mokslininkų nuomonė ta, kad šią savybę lemia palankus požeminiams vandenims formuotis gamtinių sąlygų kompleksas (miškingumas), smėliniai gruntai ir, svarbiausia, palyginti nedidelis antropogeninis poveikis. Pagal gimtinės vandenų kvapą čia, į tas pačias vietas, kur gimė, vėl į Žeimeną neršti plaukia lašišos ir šlakiai.“

Žeimena – dešinysis Neries upės intakas teka Švenčionių ir Vilniaus rajonais pro smėlėtus pušynus, pakely palikdama daugybę vingių, skardžių ir senvagių.

„Tie nepakartojami Žeimenos upės vingiai, skardžiai, nuo krantų palinkę ar nuvirtę į upę medžiai, vaizdingi slėniai, smėlėtas dugnas, rėvos suteikia upei ir visam kraštovaizdžiui didingumo ir paslaptingumo. Kas maudėsi Žeimenoje ar kitaip gaivinosi upės tyru vandeniu, plaukė upe, ropštėsi smėlėtais skardžiais, tas tikrai sakys, jog „tai žavinga ir nepakartojama upė“, – įsitikinęs knygos autorius ir primena, kad nuo 1974 m. Žeimenos upė – ichtiologinis draustinis. Į jį šiuo metu patenka Žeimenos ir jos intakų (Lakajos, Peršokšnos, Sarios, Meros upių) vagos bei 50 m pločio pakrantės ruožai abipus upės. V. Gečys pastebi, kad rudenį atplaukusios lašišos neršia tik pačioje Žeimenoje ir ilgiausiame jos intake Meroje, o šlakių negausiai pasitaiko beveik visose draustinio upėse. Be praeivių lašišinių žuvų paminėti draustinyje gyvenantys ūsoriai, žiobriai, kartuolės, upinės nėgės, saulažuvės, kiršliai, srovinės aukšlės, margieji upėtakiai, kirtikliai, vijūnai.

„Žeimenos ichtiologinis draustinis ribojasi su Žeimenos kraštovaizdžio draustiniu, kurio pagrindinis elementas yra Žeimenos upės slėnis. Į draustinį įeina du ežerai: Mažalotė ir Aklutis; upės: Žeimena, Saria; kaimai: Mažalotė, Žirneliškė, Pažeimenė, Meškerinė, Jaunadvaris“, – primena žuvininkystės specialistas ir akcentuoja tarpukaryje egzistavusią tokią neigiamą situaciją: „Žeimena ir jos intakais buvo plukdomi sieliai, vanduo suko malūnų girnas. Hidroelektrinių statymo vajus Žeimeną aplenkė. Sielių plukdymas upe lašišinių žuvų nerštavietėms, kartu ir atsargoms, padarė neabejotinai didelę žalą. Sieliai buvo plukdomi iki 1956 m. Sekliose upės dalyse sieliai dažnai užkliūdavo už dugno ir suardydavo natūraliai susidariusį jo reljefą žuvų nerštaviečių rajone. Dalis rąstų ir žievės atplaišų nuskendę pūdavo, taip blogindami upės vandens dujinį ir cheminį režimą.“

Nuo mažumės gamtoje

Knygos „Žeimenos vingiuose“ autoriaus meilė šiai upei ir jos apylinkėms neatsitiktinė. 1954 m. Arnėnų žuvininkystės ūkyje sandėlininku, o vėliau staliumi, dirbo Valdo senelis Jurgis Gečys. Vėliau į Arnėnus iš Pabradės atsikraustė Jurgio sūnūs – Algirdas ir Petras Gečiai. Arnėnų žuvininkystės ūkio apskaitininko-kasininko Petro ir paukščių fermos darbuotojos Stefanijos Gečių šeimoje 1958 m. gegužės 17 d. gimė būsimasis žuvininkystės specialistas Valdas Gečys. Taigi žuvys, tvenkinių vanduo ir graži gamta „Žeimenos vingių“ autorių lydi nuo mažų dienų.

„Kažkada su tėvais ir broliais gyvenome šiose gražiose, vandeningose ir miškingose vietose. Tuometinis garsus istorine žuvininkystės ir kultūrinės veiklos praeitimi Arnėnų žuvininkystės ūkis visai čia pat – tiesiai mišku nuo Meškerinės, vos už 5 km. Vaikystė prabėgo skrajojant po sakais kvepiančius pušynus ir drėgmės pritvinkusius brandžius eglynus. Buvo žinomi visi miško keliukai, geriausios baravykų augavietės, mėlynių, bruknių plantacijos. Užakusiuose ir liūnais liūliuojančiuose ežeriukuose rinkdavom raudonšones spanguoles. Tiesą sakant, specialių vietų net nereikėjo žinoti, nes miško uogų ir grybų buvo visur. O jau poligono plačiaragiai briedžiai, kaip teisėti šių miškų senbuviai, nieko nebijodami pušynuose pozuodavo kiaurus metus, ar tai būtų vasara, ar žiema! Šiandien miškų nebepažinti, tvyro plyni kirtimai. Vietiniai senoliai atsidūsta, kad beveik nelikę nei ežerėlio Akis, negausia gyvybės srovele vaduojasi upelis, kuris kadaise vandeniu maitino senąjį Meškerinės (Bajorėlių) karpių auginimo ūkį. Keičiasi ir pati gamta, keičia ją dar labiau žmogus“, – rašo V. Gečys ir prisimena netoli Žeimenos buvusią Pabradės vidurinę mokyklą.

„Gegužės saulei šildant, per didžiąją pertrauką su klasiokais lėkdavom į Žeimeną išsimaudyti, o paskui šlapiais užpakaliais sėdėdavom mokyklos suole. Neriant į skaidrų upės vandenį, plika akimi matydavom būrius įvairių žuvų, daugiausia smulkmės, bet ir šapalų, kuojų, aukšlių, net lydekų. Eidamas į mokyklą ir iš jos, nuo tilto per Žeimeną, toje vietoje, kur į Žeimeną įsilieja upė Dubinga, dažnai stebėdavau pakilusius į vandens paviršių ir besišildančius saulėje tuntus didelių ūsorių. Jie man atrodė tokie dideli. O kokie buvę įspūdingi pavasariniai mokyklos turistiniai sąskrydžiai, vykdavę čia pat, už Bajorėlių, Žeimenos upės pakrančių pievose. Tuomet dar pušiniukai buvę visai žemi, tik žmogaus aukščio. Tai buvo beveik prieš 50 metų!“, – dėsto knygos autorius.

Geru žodžiu leidinyje paminėti 1970-1977 m. Švenčionių rajone dirbdavę tik du gamtos apsaugos inspektoriai – R. Žilinskas ir J. Grigėnas, kitu atveju – R. Žilinskas ir J. Jaksiboga, kurie „turėdavo apžioti visą rajoną“. Kovojant su brakonieriais „Pabradės mieste ir apylinkėse daug padėdavo Pabradės autoinspektorius Isajevas ir įgaliotinis Andrejevas“.

„Aš ir pats ne kartą esu matęs, kaip milicininkai iš po tilto, tiesiog dienos metu, išsivesdavo po tilto arkomis palindusius ūsorių gaudytojus, kurie ūsorius gaudydavo nuleidžiamais ant virvių dideliais graibštais“, – patikina savo laiku pats porą metų aplinkosaugininku dirbęs Valdas Gečys.

Traukė vanduo ir miškas

Gavęs Mindūnų žiemos žūklės šventėje dovanų knygą „Žeimenos vingiuose“ („Žaliasis pasaulis“ 2018 m. Nr. 10) ir ją perskaitęs panorau vėl pamatyti autorių ir pasmalsauti: ar tik Žeimena lėmė pasirinktą ateities kelią?.. Pasirodo, 1976 m., baigus Pabradės vidurinę ir renkantis specialybę, būta abejonių.

„Pradžioje mane ne žuvys traukė. Meškerioti patiko, stebėti, kaip žuvininkystės ūkyje gaudomos žuvys – labai patiko. Tas tvenkinių kvapas mane traukė kaip magnetas. Bet lygiai taip pat patikdavo viskas, kas aplinkui: laukai, pievos, miškai, paukščiai, žvėrys, lizdai, kur kas peri, plaukia, skrenda. Mane taip pat traukė gamtosauga bei aplinkosauga, tačiau baigiant vidurinę mokyklą buvęs Arnėnų žuvininkystės ūkio direktorius Stasys Valiukas patarė Vilniaus universiteto (VU) Gamtos mokslų fakultete studijuoti biologiją, nors aš galvojau ir apie miškininkystę. Taip pat pažadėjo ūkio stipendiją. Gavus iš biologijos ir lietuvių kalbos egzaminų penketus, kitų stojamųjų egzaminų laikyti nereikėjo. Taigi studijavau biologiją, o vasaromis dirbdavau Meškerinės žuvininkystės ūkyje. Jis buvo sudedamoji Arnėnų ūkio dalis“, – pasakojo pašnekovas.

Žadėtos stipendijos iš ūkio jam nereikėjo, nes buvo gabus studentas, aktyviai dalyvavo VU studentų mokslinės draugijos veikloje ir gaudavo valstybinę, paskutiniais studijų metais padidintą, stipendiją. O ir direktoriaus S. Valiuko ūkyje neliko.

Minėdamas studijų laikais prie tvenkinių leidžiamas vasaras, knygoje „Žeimenos vingiuose“ V. Gečys rašo:

„Kol mokiausi Vilniaus universitete, tais laikais į Meškerinėje esantį ūkį iš Vilniaus geriausiai pasiekdavau traukiniu, kuris sustodavo senoje Pažeimenės stotelėje, kairėje Žeimenos upės pusėje. Nuo čia iki Meškerinės kokie 4-5 km. Reikėjo pereiti seną medinį tiltą per upę, toliau paupiu, miško keliuku per jaunus, sakais kvepiančius pušynus. Smagiausiai patikdavo per tirpstantį sniegą tuo keliuku pėdinti ankstyvą pavasarį, kada dvelksmas buvo tik vos vos jaučiamas, bet jį pagyvindavo nenutrūkstantis ir labai malonus miško vieversio – ligutės – trilenimas virš pavasarinių pušynų. Po ilgos žiemos tai vienas iš maloniausių ankstyvo pavasario garsų.“

Pokalbio metu išvardijęs visą plejadą puikių dėstytojų žuvininkystės specialistas atskirai paminėjo Vytauto Skuodžio Visuomeninių profesijų fakultete organizuotus Gamtos apsaugos kursus ir gautą kursų baigimo gamtosaugos organizatoriaus diplomą.

1981 m. baigęs studijas V. Gečys į Arnėnų žuvininkystės ūkį negrįžo, nes buvo paskirtas dirbti skyriaus vedėju naujai kuriamame Baltosios Vokės žuvininkystės ūkyje.

Tarp kitko, žuvininkystės specialistui gaila, kad norminant vietovardžius Molėtų rajone esančio kaimo pavadinimas yra ne Arnėnai, bet Arnionys.

Turtinti ir saugoti

Po dvejų metų darbo Baltojoje Vokėje V. Gečys su mikrobiologe žmona Virginija 19 metų praleido Žemaitijoje. Šilo Pavėžupio žuvininkystės ūkyje darbą pradėjo eidamas vyriausiojo žuvininko pareigas, tapo direktoriaus pavaduotoju, vėliau tam ūkiui 8 metus vadovavo.

Turėdamas gamtosaugos organizatoriaus diplomą V. Gečys kurį laiką dirbo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės agentūroje, Tytuvėnų regioninio parko direktoriumi ir urėdo pavaduotoju.

Vėl turtinti žuvų ištekliais tėviškės kraštą žuvininkystės specialistas pradėjo Povilui Kinduriui vadovaujant Lietuvos valstybiniam žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimo centrui (LVŽŽTC). 2010 m. LVŽŽTC panaikinus ir įkūrus Žuvininkystės tarnybą (ŽT) prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos V. Gečys vadovavo Žuvivaisos skyriui. Pradėjus ŽT reorganizaciją, šiuo metu jis yra ŽT Simno, Laukystos ir Rusnės žuvivaisos biuro viršininkas.

… Šį kartą norėdamas pabendrauti su knygos „Žeimenos vingiai“ autoriumi patekau kabinetų tuštėjimo metu. Ant durų nebebuvo nei numerių, nei dirbti likusių specialistų pavardžių. Nykūs koridoriai rodė, jog didžioji pertvarka ir kraustymasis prasidėjo. Labai įdomu, kokią naudą ta suirutė atneš Lietuvos žuvininkystei. Ar galės knygos, kurioje taip vaizdžiai aprašyta Rytų Lietuvos žuvininkystės istorija, Švenčionių ir Ignalinos rajonuose buvę žuvininkystės ūkiai ir žuvivaisos įmonės, autorius džiaugtis naujais žuvininkystės pasiekimais, ar turės ateityje ką papasakoti ir kuo pradžiuginti meškeriotojus?..

„Aš nesu prieš pertvarkas. Jos, ko gero, reikalingos. Tačiau man neduoda ramybės Ivano Krylovo pasakėčia. Kada nėra santarvės, kada lydeka traukia į vieną pusę, vėžys – į kitą, o gulbė nori viską pakelti į dausas, tas vežimas vis tiek stovi vietoj ir kenčia Lietuvos vidaus vandenų žuvininkystė. Maža ta mūsų šalelė. Gerai, kad yra daug ežerų, todėl saugokime juos, turtinkime žuvų išteklius“, – kalbėjo tarp kraustymuisi ruošiamų dėžių sėdintis knygos „Žeimenos vingiai“ autorius.

… Ne tik upės vingiuoja. Vingiuoja ir žmonių gyvenimai. Svarbu, kad tie vingiai būtų prasmingi, o ne pragaištingi.

Vacio Paulausko nuotrauka

Aleksandro Valento nuotrauka