Vacys PAULAUSKAS

Žavintis: ne vien gamta, ne vien Konfucijumi…

Pasibuvimas su įdomiu žmogumi – Vitu Mačiuliu

Prie žydinčios vyšnios

Vieną sekmadienį, kaip jau įpratęs, einu pasilabinti su Vilnele ir iš toli matau neįprastą vaizdą. Tvarkingais darbiniais drabužiais apsirengęs žmogus su pirštinėmis ir sekatoriumi rankose tvarko upelio pakrantės želdinius.

Užmečiau akį ir pagalvojau: kur tokį puikų kiemsargį aptiko, kad ne tik švara, bet ir medeliais rūpinasi. Stoviu ant tiltuko, gal kokį žuveliuką pamatysiu ir girdžiu: „Sveiki, mes atrodo pažįstami“. Pakeliu akis ir sarmata pasidaro, kad pamatęs mūsų savaitraščio gerą bičiulį iš karto neatpažinau. O Vitas Mačiulis šypsosi ir paaiškina situaciją: „Aš čia rytais bėgioju, tai noriu, kad aplink viskas būtų gražu ir tvarkinga“. Apie jo daug kam neįprastą požiūrį į supančią aplinką ir gamtą žinojau seniai, taigi pakviečiau artimiausiu metu susitikti ir išsamiau apie tai pasikalbėti.

Užaugo Klaipėdoje

Nors buvusio Lietuvos karininko Kasparo ir mokytojos Marijos Mačiulių šeimoje mažasis Vitas 1948 m. vasario 18 d. pasaulį išvydo Šiauliuose, save jis vadina klaipėdiečiu. Mat tėvai į uostamiestį persikėlė, kai jam buvo keli metukai. Kaip ir daugelio to meto vaikų, pažintis su gamta prasidėjo nuo upės.

„Su tėvuku nuolat eidavau prie Dangės pažvejoti. Tuo metu taip buvo vadinama Danė, o gatvė buvo ne Manto, bet Montės. Meškerykočius išsipjaudavome iš lazdyno, patys darydavome plūdes. Nuo namų prie upės iki tėvo išrinktos vietos reikėdavo eiti apie 5 kilometrus. Ten galėjo užkibti šapalas, egzotiška mano svajonių žuvis, nors dažniausiai gaudydavom kuojytes, ešeriukus, aukšlytes ir tik vieną kartą užkibo „padlėščiku“ vadinamas stambesnis karšiukas, – prisiminė pažintį su Danės žuvimis V. Mačiulis ir pridūrė, jog metams prabėgus dažnai pagalvodavo, kodėl meškeriojimui buvo pasirinkta toli esanti vieta, kai buvo galima žuvauti pačiame mieste.

„Labai norėjau vėl pamatyti tėvelio išrinktą žuvavimo vietą ir tik praėjusiais metais ją susiradus tapo viskas aišku. Ten įteka upeliukas ir toje vietoje jau du kiti žvejai sėdi“, – pasakojo Klaipėdai nostalgiją jaučiantis buvęs meškeriotojas. Jis mokėsi Klaipėdos Kristijono Donelaičio vidurinėje mokykloje (dabar – Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija) ir ją baigė sidabro medaliu.

„Mūsų mokykloje buvo populiarus krepšinis. Kai žaidžiau Klaipėdos pionierių komandoje, ūgiu buvau aukščiausias, tačiau vėliau visi mane praaugo. Įstojęs į Vilniaus valstybinį universitetą, norėjau toliau žaisti krepšinį, bet mano 1,83 m ūgis nebuvo perspektyvus. Dar gyvendamas Klaipėdoje aš jau be meškerės dažnai nueidavau prie Dangės. Labai traukė laivai, jų plaukiojimas ir irklavimas. Vilniuje draugų paakintas pradėjau irkluoti“, – atviravo akademinio irklavimo daugelio regatų prizininkas, SSRS jaunimo čempionate bronzos medalį pelnęs, buvęs kandidatas į sporto meistrus Vitas Mačiulis.

Kartu fizika ir ekonomika

Klaipėdietis sidabro medalininkas studijuoti pasirinko tuo metu labai perspektyvų dalyką – fiziką. Studijų metu inicijavo fizikų dienų (FiDi) šventę, buvo jos organizacinio komiteto pirmininkas, vadovavo studentų profsąjungai ir 1970 m. įgijo fiziko diplomą.

„Baigiant fizikos studijas mane vis labiau traukė gilesni žmonių santykiai, jų supratimas. Be sociologijos, labai domino ekonomika, todėl padirbėjęs porą metų neakivaizdžiai baigiau pramonės planavimo ekonomikos mokslus. Taip nutiko, kad abu dalykai būnant lazerių gamybos vadovu labai pravertė“, – pasakojo dešimt metų pirmųjų lietuviškų lazerių gamybai ir jų eksportui į kitas šalis vadovavęs fizikas-ekonomistas. Jis dirbo visur, kur tik matė esąs reikalingas. 2001-2002 m. buvo Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas, vėliau – Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius. Po to vadovavo Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijai. Šiuo metu pašnekovas yra Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas ir bendradarbiauja su Perspektyvinių technologijų taikomųjų tyrimų institutu.

Nuo 2005 m. V. Mačiulis yra Europos ekonominių ir socialinių reikalų komiteto narys. Dirba bendrosios rinkos, produkcijos ir vartojimo bei transporto, energetikos, infrastruktūros ir informacinės visuomenės sekcijose.

„Ši Europos institucija Lietuvoje gal ir mažai žinoma. Komitetas įkurtas tam, kad būtų girdimas pilietinės visuomenės – darbdavių, darbuotojų, vartotojų, žemdirbių ir kitų grupių balsas. Europos Komisija, priimdama kokią nors direktyvą, visada paiso pilietinės nuomonės. Mūsų, piliečių atstovų, šiuo metu yra 350. Lietuvą atstovauja 9 nariai. Didžiosios valstybės, tokios kaip Vokietija, Prancūzija, turi po 30 narių. Norint paruošti pilietinės visuomenės nuomonę, sudaroma darbo grupė. Jos pasiūlymus apsvarsčius, šie patenka į plenarinę sesiją ir tik tada vienaip ar kitaip balsuojama“, – paaiškino 2-3 kartus per mėnesį į Briuselį posėdžiauti vykstantis V. Mačiulis.

Vaikščiojantis stebėtojas

Studijų metu praėjęs karinį parengimą kartu su diplomu jaunasis fizikas gavo šaukimą į armiją ir tarnavo netoli Leningrado (dabar– Sankt Peterburgo) esančiame divizione. Leitenanto laipsnį turintis karininkas ėjo Zenitinio-raketinio diviziono ryšių viršininko pareigas, vadovavo valdybos junginiui.

„Tarnaudamas armijoje dažnai turėdavau laisvą šeštadienį ar sekmadienį. Tada važiuodavau į Leningradą ir labai daug vaikščiodavau arba skaitydavau. Kaip tik tada įgijau miesto ir jo architektūros supratimą. Grįžęs į Vilnių aš jau truputį kitaip į viską žiūrėjau, pradėjau grožėtis architektūra. Vienas dalykas – tik matyti namą, bet labai svarbios jo detalės, architekto sugalvoti įvairiausi sprendimai. Man patinka sau organizuoti ekskursijas, daug vaikščioti ir stebėti, kaip aptaisyti langai ir durys. O kokia įdomi ekskursija „Vilniaus kaminai“. Kai skubi su reikalais, tai eini akių nepakeldamas, o kai jas pakeli, tai randi tiek daug visokiausių nepamatytų dalykų, anksčiau nepastebėtų grožybių“, – pasakojo nenuilstantis aplinkos stebėtojas. Apie jo pomėgį vykti traukiniu ir iš kokios Žeimenos, Pažeimenės ar Santakos pėstute parpėdinti į Vilnių ir taip grožėtis sostinės apylinkėmis, žinojau iš anksčiau. Bet jo sumanymas patikrinti jėgas laukiant savo septyniasdešimties metų jubiliejaus man buvo didelė naujiena.

„Aš gi pernai išbandžiau save eidamas į Žagarės vyšnių festivalį. Prieš septyniasdešimtmetį norėjau pasitikrinti, ar galiu dar pėstute keliauti. Kadangi turėjau tik 6 laisvas dienas ir supratau, kad man jų kelionei iš Vilniaus neužteks, tai pėsčiomis žygį pradėjau nuo Šėtos. Per tas dienas įveikiau apie 180 km, tačiau į festivalį nespėjau, atėjau tik kitą dieną, bet vis tiek festivalio organizatoriai mane apdovanojo labai malonia dovana. Gavau vyšnios medelį. Jam vietelę suradau Stiklių gatvės kiemelyje. Sodindamas naudojau perpuvusį mėšlą ir visa kita, kad medelis galėtų augti. Ir jis auga. Šiais metais jau turėjau savų vyšnių“, – džiaugėsi savo jėgas pasitikrinęs, drūtas jubiliejinių metų sulaukęs pašnekovas. Ne vien pėstute su gamta jis bendrauja, upės taip pat pasiilgsta. Kas dvejus trejus metus šeši kursiokai fizikai plaukia Nerimi. Keliauninkai upe ne vien gamtos grožiu žavisi, bet Konfucijaus, Plutarcho ir Mišelio de Montenio filosofinius raštus skaito, disputus organizuoja.

Pagarba medžiui

Aptardamas žmogaus santykį su medžiu, fizikas ir ekonomistas atkreipia dėmesį į du skirtingus dalykus.

„Yra miško grožis ir miesto grožis. Jų negalima painioti ar lyginti, nes mieste yra kitos grožio taisyklės. Jeigu yra gražus statinys ir jį dengia atsitiktinai pasodinti želdiniai, tai yra negerai. Mieste medžiai irgi turi būti savo vietoje ir atlikti savo funkciją. Reikalinga abipusė pagarba. Architektūra turi gerbti medį, bet ir medis turi gerbti architektūrą. Jeigu medis kažką užstoja, reikia tvarką daryti. Aš tikrai turiu silpnybę medžiams. Tik man gaila, kad kartais mieste jie susodinami per arti vienas kito, jie atsiskleidžia, šakojasi ir gražiai atrodo tik praretinti. Kai būnu kokios nors šalies mieste, būtinai stengiuosi nueiti į parką ir pasižiūrėti, kokie ten gražūs medžiai. Briuselyje jų yra tokių fantastinių, kokių Lietuvoje nerasi. Aš už tai, kad medžiams būtina rasti tinkamą vietą“, – įsitikinęs medį ir architektūrą vienodai vertinantis žmogus. Jo nuomone, mieste medžius sodinti reikia. Tik taip įmanoma turėti gražius skverus ir parkelius. Pasak jo, Lietuvoje, išskyrus didžiuosius parkus, želdiniai apleisti. Įvardydamas tinkamai gyvenimui prikeltą parką, V. Mačiulis džiaugiasi Bernardinų sodu:

„Puikiai prisimenu, kai jame buvo išpjauta 220 medžių. Siaubas. Bet kai dabar užeini, Bernardinų sodas akiai malonus, netrūksta erdvės. Jis tapo parku, o buvo pusiau miškas. Taip, miškas gerai ir reikalingas, tai tada ir eikim į mišką. Mieste esantis medis būtinai turi būti aptvarkytas, suformuotas pagal tam medžiui tinkamas taisykles. Taip senesnės kultūros šalyse ir daroma. Aktyviai želdinių formavime dalyvauja architektai, o pas mus visada būna ginčai. Kai tik medį pjauna mieste, iš karto skandalas. Tie, kurie myli medžius ir architektūrą, būna ne taip aršūs, o kovotojai už medžius labai aršūs.“

Vietoj dūdos – smuikas

Dažnai jautrios sielos žmogui gamtos grožis skamba tarytum muzika. Ne vien fizikos ir ekonomikos vadybos mokslus yra baigęs Lietuvos saulės energetikos asociacijos prezidentas. Klaipėdos muzikos mokykloje jis yra baigęs smuiko klasę.

„Muzikos mokyklą pasirinkau tikrai ne pats. Čia – mamos svajonė, kad bent vienas vaikas būtų muzikantas. Vyresnėms už mane sesutėms su muzika nieko neišėjo, tai bent pagranduką nutarė muzikos pamokyti. Nenorėjau, bet prispaudė… Kai stojant komisija paklausė manęs, kuo noriu groti, pasakiau – dūda, bet kažkodėl įrašė mane į smuikininkus ir aš smuikavau. Nemėgau groti, bet mama mane spaudė“, – atviravo vėliau mamai dėkingas sūnus. Geru žodžiu V. Mačiulis mini ir buvusį savo mokytoją.

„Pasisodino mane kartą, daug kalbėjo, sakė, jog aš galiu išmokti, prašė pažadėti groti po dvi valandas per dieną. Ir aš pažadėjau. O pažadėjęs negalėjau nesilaikyti žodžio. Niekas mano to grojimo nekontroliavo, bet aš pasistatydavau laikrodį, viena akim į natas, kita į laikrodį žiūriu ir pylindavau po tas dvi valandas“, – prisiminė muzikos mokslus pagirtinai baigęs ir dažnai į rankas instrumentą paimantis fizikas-ekonomistas. Kurį laiką smuikas gulėjo nejudinamas, kol gabų smuikininką pakvietė groti į Klaipėdos aukštesniosios muzikos mokyklos orkestrą. Čia jam griežti patiko. Pradėjęs studijas Vilniuje pagrodavo su draugais ir dabar Lietuvos fizikai turi savo kvartetą. Tiesa, jis ne visiškai styginis, bet dar įdomesnis. Jame V. Mačiulis griežia antru smuiku. Vietoj pirmo smuiko klarnetu groja akademikas Leonas Valkūnas, dr. Gediminas Trinkūnas griežia altu, o dr. Eugenijus Gaižauskas – violončele. Anot V. Mačiulio, Lietuvos fizikų kvartetas koncertuoja tik saviems. Pagroja per fizikų konferencijas, šventes ir kitus renginius.

Vaikystėje nemėgęs groti dabar muzikinį išsilavinimą labai vertina ir teigia, jog muzika padeda geriau pažinti gamtą. Ypač jo ausiai malonūs pavasariniai sparnuočių „koncertai“. Paukščių čiulbesys – tai išvykų metu lydinti nuostabi gamtos harmonija, tai pačios gamtos kuriama muzika.

Užupis ir Vilnelė

Iš Vilniaus miesto rajonų savo unikalumu išsiskiria Užupis. Tai savo himną, konstituciją ir prezidentą turinti menininkų „respublika“. Neatskiriama Užupio dalis yra Vilnios upė, dėl savo grožio dažnai Vilnele vadinama. V. Mačiulis yra aktyvus Užupio bendruomenės narys, skulptūrinės kompozicijos „Užupio angelas“ iniciatorius.

„Gal aš visada buvau ir esu truputį keistuolis. Man naujam gyvenimui Užupį prikėlę menininkai atrodo tokie geriečiai, todėl ir įsitraukiau į Užupio gyvenimą. Gera buvo aptarinėti „Užupio angelo“ idėją ir tokiam geram dalykui ieškoti paramos. Širdis kažkaip jautė, kad tai tinkamas sumanymas ir jį pavyko įgyvendinti“, – džiaugėsi Užupio Respublikos konstituciją gerbiantis, su visais jos punktais sutinkantis užupietis.

„Užupio konstitucija labai humaniška, o man žmogaus laisvės idėja ir būvis yra svarbūs. Ši laisvos minties teritorija ir jos žmonės man labai artimi“, – patikino V. Mačiulis.

Paklaustas, kaip Užupio gyventojai vertina Vilnios upės Belmonto (Pučkorių) užtvankos atstatymą, pašnekovas sakė, jog žmonės buvo įpratę matyti Belmontą su per užtvanką krentančiu vandeniu, ir tai yra labai gražu. Jo nuomone, likvidavus Belmonto užtvanką, tą patį reikėtų padaryti ir su Rokantiškių užtvanka, nes griauti vieną, o kitą palikti nėra prasmės. Šiuo metu to daryti neverta, nes užtvankose įrengti nemažai lėšų kainavę žuvitakiai.

„Belmonto užtvanka daugeliui vilniečių yra džiaugsmas, o žuvitakiai turi tinkamai funkcionuoti ir pateisinti įdėtas lėšas. Jeigu taip nėra, juos reikia tvarkyti ir sudaryti tinkamas sąlygas nerštinei žuvų migracijai“, – kalbėjo gamtą mylintis ir gerbiantis ekonomikos specialistas.

Centralizacija ne išeitis

Šiuo metu Lietuvoje vykdoma daug pertvarkų, reorganizacijų, sujungimų ir kitokios sumaišties. V. Mačiulio nuomone, tai nėra gerai.

„Man labai neramu dėl Lietuvos regioninių parkų. Juos pradeda centralizuoti. Aš, kaip vadybininkas, sakau, kad tai pavojinga. Grupė žmonių sėkmingai veikia tik tada, jeigu vadovas turi įgaliojimus spręsti. Kuo didesnė centralizacija, tuo mažesnė iniciatyva. O aš galvoju, kad regioninius parkus kaip tik reikėtų stiprinti, leisti jiems visiškai savarankiškai veikti ir taip sudaryti sąlygas labiau pritraukti vaikus ir jaunimą prie gamtos. Lankydamas regioninius parkus pastebėjau, jog tai didžiulis Lietuvos turtas. Ir tai ne tik patys statiniai, bet ir juose iš idėjos dirbantys entuziastai. Leiskime jiems savo veiklai atverti duris, girkime ir skatinkime, visokiais būdais palaikykime ir netrukdykime dirbti“, – kviečia gamtai draugingas žmogus. Kelia jam abejonių ir įvykdyta urėdijų reforma. Pritardamas, jog valstybiniai miškai turi būti tinkamai valdomi, jam nesuprantamas reformos būtinumas.

„Problemos kilo todėl, kad miškas buvo vagiamas. Dabar reformos pagalba bandoma su tuo kovoti. Tačiau argi Generalinė miškų urėdija neturėjo įgaliojimų kitu būdu kontroliuoti blogai dirbančių urėdijų ir spręsti kylančių problemų? Ta reforma manęs nedžiugina ir jokio entuziazmo aš nerodau, nes ne čia slypi klausimų sprendimo esmė. Pagrindinis klausimas: ar sistema valdoma, ar ne?.. Jeigu ji bus blogai valdoma iš vieno centro, tai bus tas pats. Čia svarbiausia, kad miškai būtų valdomi optimaliai“, – pabrėžė V. Mačiulis. Jis teigia, kad Lietuva vystosi gana gerai, bet galima tvarkytis ir vystytis dar geriau, jeigu būtų laikomasi normalios vadybos principų. Pasak jo, vienas iš principų yra, kad sprendimo teisė turi būti nuleidžiama įmanomai į žemesnį lygį.

„Antras vadybos principas teigia: jeigu galima ko nors nekeisti, tai reikia nekeisti. Jeigu jau taip pradeda trukdyti ta ankstesnė sistema, kad jau kažko daryti nebepavyksta, tada tenka keisti. O pas mus labai dažni struktūriniai pakeitimai. Jie išbalansuoja sistemą, verčia žmones persiorientuoti ir suprasti naujoves. Tai nėra visada gerai“, – sako daug metų Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitete Lietuvą atstovaujantis Vitas Mačiulis.

Vito Mačiulio archyvo nuotraukos