Šiuolaikinėje visuomenėje vienas iš esminių modernios, besimokančios organizacijos bruožų yra komandinė veikla. Tad nenuostabu, kad Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos metiniame veiklos plane numatytas vienas iš tikslų – bendruomenės ryšių stiprinimas per komandinį darbą.
Komandinis darbas populiarus daugelyje veiklos sričių. Komandos kuriamos norint pasiekti geresnių rezultatų. Organizacija gali efektyviai veikti ir siekti tikslo tik subūrusi gerai dirbančias komandas.
2015 m. birželio 6-7 dienomis Vilniaus „Laisvės“ gimnazijos 1B klasės bendruomenė (klasės vadovė, mokiniai, tėvelių atstovai) išsiruošė į mokslo metų pabaigos edukacinį žygį baidarėmis Žeimenos upe. Kartu – ir stiprinti bendruomenės ryšius, ieškoti naujų potyrių.
Pasiūlymą keliauti gavau ir aš – gimnazijos direktorė, socialinė pedagogė. Nors mokslo metų pabaiga, darbas, darbą veja, nedvejodama priėmiau iššūkį patirti bendrystę. Tad su visa savo šeima prisijungėme prie gimnazijos komandos.
Smagu dabar prisiminti, kai 23 palinkusios nugaros nuo sunkių kuprinių su palapinėmis ir miegmaišiais vos tilpo į rytinį traukinį, judantį Turmanto link. Ir visai nesvarbu, kad traukinys buvo pilnas ir ne visi galėjo atsisėsti – nuotaika buvo puiki.
Netrukus dvylika baidarių skrodė Šakarvos, Žeimenio ežerų vandenis. Kieno pastabi akis, tas pamatė, kaip patyrę keliautojai tiesė pagalbos ranką tik pirmą kartą sėdančiam į baidarę draugui, kaip drąsino, kaip mokė, kaip palaikė, guodė… Koks neapsakomas jausmas apėmė, kai ežero vandenų liūliavimas, vaikų klegesys, paukščių čiulbėjimas pynėsi į vieną visumą. Akys mėgavosi besikeičiančiais peizažo vaizdais. Gamta pakerėjo mus. Joje lengvai atsiskleidė mokinių individualumas. Girdėjosi, kaip iš baidarių sklido švelnūs merginų balsai, tarsi jos norėtų konkuruoti su miškų giesmininkais. Ritmingi, darnūs irklų yriai išdavė, jog baidarėje – patyrę irkluotojai. Nors jauniausiam irkluotojui tebuvo tik šešeri, jo baidarė skrodė vandenį pirmoji. Mažylio akys išdavė, jog sunku sutramdyti emocijas, kai aplinkui – neapsakomas gamtos grožis. Pasilabini su nuostabia baltųjų gulbių šeimyna, netoliese – didžioji antis su gražiuoju patinu. O koks nuostabus varlių choras. Įstabūs ir baidares lydintys žalieji laumžirgiai.
Įveikę apie 25 kilometrus įsikūrėme jaukioje stovyklavietėje ties Kaltanėnais, ant Žeimenio kranto. Tada prasidėjo tikras komandinis darbas. Smagu buvo žiūrėti, kaip tėveliai dalijasi patirtimi, konsultuodami jaunimą, kur ir kaip geriau pastatyti palapinę, kaip užkurti laužą, kaip išvirti skaniausią žuvienę ar iškepti kepsnį…
Dar dabar prisimenu šviežios žuvies skonį, ant žarijų keptų kepsnių kvapą ir per visą naktį degantį laužą, prie kurio dalijomės įvairia patirtimi, išgyvenimais, ieškojome sprendimų, kūrėme ateities planus… Smagu buvo patirti kelių kartų bendrystę, kai kartu meškeriojimo patirtimi dalijosi šešiametis su šešiolikmečiu, kai mokytoja su tėveliais ir mokiniais virė žuvienę vakarienei ir aiškino gamtos svarbą žmogui. Pradžioje mokė kaip atskirti kur šiaurė, o kur pietūs? Kokiame miške sausiau – spygliuočių ar lapuočių? Kokie valgomi grybai, o kokie ne? Kokie vandens augalai žydi? Kuo skiriasi plaukimas ežeru ir upe? Kaip visiems kartu pasiekti bendrą tikslą?..
Išaušus vėl laukė apie 30 kilometrų plaukimas, bet jau Žeimenos upe.
Žavėjomės grakščiais upės vingiais, vaizdingais slėniais, smėlėtais krantais, nuostabia augmenija: geltonųjų vilkdalgių žiedais, pelkinėmis viksvomis, nendrėmis, baliniais asiūkliais, paprastosiomis lūgnėmis…
Džiaugiuosi, kad mūsų gimnazijos bendruomenė darni, savo veiklą grindžia komandos narių bendradarbiavimu, parama, pagarba ir pasitikėjimu. Grįžome maloniai pavargę, bet pilni įspūdžių ir dar stipresni kaip komanda, dar labiau supratę žmogaus ir gamtos dermę.
Autorės archyvo nuotraukos
