Noriu papasakoti apie tai, kas kartą nutiko 2019-ais.
Rudenį sulaukiau žinutės iš nepažįstamo žmogaus, Natalijos. Ji trumpai parašė apie projektą „Vilniaus mozaika“, informavo apie galimybę vesti ekskursijas rusakalbių mokyklų vaikams. Pagalvokime, kodėl aš galėjau būti ne skeptiškas? Pirmiausia, tai – projektas. Man jie asocijuojasi su kažkuo prasto, nes dažniausia projekte svarbiausia yra pats tekstas. Turinys ir įgyvendinimas retai kam rūpi. Na, sakykim, medelių sodinimo projektas gali sėkmingai įvykti net jei patys medeliai sukišami į žemę šakomis žemyn, o šaknimis aukštyn. Svarbiausia – tekstas, eilutės. Projekto aprašomoji dalis šiandien prilygsta popiežiaus bulei. Antra – ar dar būtų galima surasti prastesnę klausytojų grupę kaip krūva lietuviškai sunkiai kalbančių paauglių, kurie meile gamtai baigė sirgti jau 5 klasėje?..
Su Natalija susitikome prastame Vilniaus mikrorajono parkelyje, tarp daugiabučių. Ten nuolat tamsu, auga visokie krūmai be žiedų ir invaziniai klevai bei robinijos. Ir prasidėjo… Natalija man pradėjo pasakoti maždaug taip. Taigi, yra toks projektas „Vilniaus mozaika“. Jis yra skirtas vyresnių klasių moksleiviams. Augantiems rusakalbėje arba bet kurios kitos tautinės mažumos aplinkoje. Projekto tikslas – padėti moksleiviams pasijausti tikra savo miesto dalimi. Norima parodyti vaikams, kad jie yra svarbūs, reikalingi savo miestui. Pasirodo, vaikai iš tautinių mažumų aplinkos dažnai auga savo bendruomenės uždarame burbule. Jų privalumas – gebėjimas kalbėti užsienio kalba po truputį tampa trūkumu. Auga vaikai savo šalyje jaučiantys esantys nei savi, nei svetimi. Tai vėliau prastai atsiliepia studijose, darbo rinkoje, socializacijoje į visuomenę ir kitur.
„Raimundai, labai svarbu kad ekskursijos metu moksleiviai būtų įtraukiami į veiksmą.“ „Raimundai, būtina po ekskursijos padaryti refleksiją, temos aptarimą.“ „Raimundai, kaip tu manai, ar tau pavyks juos įtraukti į veiklą?“. „Ar tu mokėsi perimti iniciatyvą iš mokinius atvedusių mokytojų?“…
Pirma pokalbio dalis buvo ilgas, detalus, kruopštus rūpestingas Natalijos pasakojimas siekiant kuo aiškiau išdėstyti problemos esmę ir projekto „Vilniaus mozaika“ svarbą.
Susižavėjau Natalijos entuziazmu. Man viskas labai patiko. Paklausykit, projekte yra puikių dalykėlių: skirtingi, charizmatiški, savo amatą kiaurai perpratę asmenys ves ekskursijas lietuvių kalba rusiškai kalbantiems jaunuoliams ir jaunuolėms. Bus teatro, geologijos, istorijos ir kitų sričių asų.
„Raimundai, ar nori prisijungti?“
Aš – už!!!
Iš tiesų, per metus įvyksta daug visko, bet perlus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Pavardinsiu. Pirmas perlas – įstabus meno, technologijų miksas ir įkvėpimo šaltinis – Juliaus Žėko idėja, instaliacija „Tautiška giesmė“ HYMNOS.LT. Antras – vaikų darželio „Baltų šalelė“ variklio Alinos Sinicės geniali mintis – pakviesti senelį vaikams reguliariai sekti pasakas. Trečias – organizacijos „Verslas ar menas“ širdies Eglės Jokužytės knyga „Sparnuotos raidės“. Tai – Leonardo da Vinčio pasakas papildyti Brailio raštu. Ketvirtas – Giedriaus Bučo organizuotas 90 km žygis aplink Kauną renkant šiukšles ir darant vartotojo dėlionę, analizę.
Paskutinis perlas, be abejonės Natalija Selina ir projektas „Vilniaus mozaika“.
Pagalvojau, kodėl apie gerus reikalus retai kalbame? Mielieji, „Vilniaus mozaikai“ – 10 balų…
O kaip viskas vyko vėliau? Puikiai. Moksleiviai mane maloniai nustebino. Nors esame gana skirtingi, pasirodo, mus, jaunus žmones, jungia pokštai. Turėjau smagias ekskursijas miško tema Vilniaus kalnų parke. Mano ilgalaikis tikslas (pakviesti žmones domėtis ir veikti miško apsaugos tema) – vykdomas. Man refleksijos metu atrodė, jog atsirado pora jaunų aplinkosaugos išalkusių veidų. Dešimtokams, vienuoliktokams jau laikas galvoti apie studijas. Rinkitės aplinkosaugą arba miškininkystę.
P.S. Mergaitės irgi gali būti geromis miškininkėmis.
Autoriaus archyvo nuotraukos
