Gedas Kukanauskas jau keturis metus vadovauja Gražutės regioninio parko direkcijai. Prieš tai dirbo Žemaitijos nacionaliniame parke, tačiau Gražutės regioniniame atėjęs taipogi nebuvo koks naujokėlis. Mat šiame parke, kaipo saugomos teritorijos rekreacijos specialistas, vaikščiojo 2008-2009-ais.
„Kai vėl grįžau į Gražutės regioninį parką iš Platelių, kur įsikūręs Žemaitijos nacionalinio parko direkcija, atrodė viskas kaip buvę – tarsi ir niekas nepasikeitė. Žinoma, kai kas ir keitėsi. Labiausiai apsidžiaugiau, jog vėl tenka dirbti tame kolektyve, kuris neišsivaikščiojo“, – sakė Gedas Kukanauskas, priminęs, jog į jo paliktą rekreacininko vietą atėjo šaunuolis Vytautas Eidėjus.
Atrodo, jog grįžęs iš Žemaitijos jau kaipo vadovas, nė kiek nebuvote ignoruojamas…
Tikrai labai šaunus kolektyvas. Kaip čia vienas kitą ir ignoruosi… Darbai prie 2006 metais pradėto rekonstruoti Lankytojų centro pastato dar nebuvo visiškai baigti, tad reikėjo vikriai suktis. Anksčiau čia buvo vieno iš Salako žydų namas, vėliau – ligoninė, poliklinika. 2008-ais šiame pastate įsikūrė Gražutės regioninio parko direkcija (anksčiau buvo Zarasuose), tad iš Žemaitijos grįžau jau čia.
Gražutės regioninio parko direkcija, kiek teko girdėti, gali pasigirti ir vykdomų projektų gausa…
Na, šioje srityje Lietuvos saugomų teritorijų direkcijų gretose gal kaip ir vieni lyderių esame. Per praėjusius metus įgyvendinome dvylika skirtingų ir gana įvairių projektų.
Visus dvylika gal šį kartą ir neaptarsime, tačiau paminėkite bent kokius tris, kurie vadintini esminiai pagal lėšas, nors gali būti saviti ir pagal saugomos teritorijos darbų išskirtinę prasmę.
Ko gero, didžiausias, kurį dabar pradedame įgyvendinti, yra Norvegų remiamas subprojektas „Atvirų buveinių geros būklės palaikymo mechanizmo sukūrimas Gražutės ir Kurtuvėnų regioniniuose parkuose“. Šio projekto metu siekiame sukurti mechanizmą kaip įtraukti vietos bendruomenes palaikant gerą atvirų buveinių būklę. Mūsų parke sieksime turėti mėsinių galvijų (59 vienetus), avių bandą (100 vienetų). (Kurtuvėnuose daroma kiek kitaip.) Mūsų partneris – Zarasų ūkininkų sąjungos skyrius. Ūkininkams dalinsime galvijus, tuo užtikrinant gerą gamtinių buveinių būklę. Tas projektas išskirtinis tuo, jog bus atliekamas ir mokslinis tyrimas, parengiant tikslines programas ir įvertinant visas atviras buveines. Tokių dokumentų niekas dar Lietuvoje nėra rengęs.
Pajuokaujame, jog tokiu projektu ne tik užtikrinsime biologinę įvairovę, o ir kilstelsime žemės ūkio augimą Zarasų krašte.
Ar neatsitiks taip, jog ūkininkas, gavęs veršiuką, ims ir panaudos jį užkandai prie naminukės?..
Šitaip tikrai nenutiks… Sudaromos sutartys, be to, ūkininkas turi grąžinti prieauglį – kiek gavo, tiek ir grąžinti turi. Tad, metams bėgant, ratas tarp ūkininkų ir saugomų teritorijų įgaus vis geresnį pagreitį. Ir visi norintys galės gauti avių ar mėsinių galvijų.
Kita vertus, ar nenutiks taip: kaime kai kas gyvena iš pašalpų – ir niekam nieko nebereikia?..
Surinkome daugiau paraiškų, nei galimybės leidžia, tad sakymas „niekam nieko nebereikia“ čia tikrai netinka. Gaila, jog pradžioje, pirmame etape, ne visi gaus, tačiau po metų-kitų gaus visi.
Atkreiptinas dėmesys, jog Gražutės regioninio parko internetinis puslapis yra gana informatyvus, tad nežioplinėjantys atitinkamą informaciją visada pastebės laiku.
Iš tikro, sukūrėme naują tinklapį, kuriame ir mobiliąją aplikaciją, siekiame visų galimų naujovių ir šioje srityje. Štai atnaujinome Degučių pažintinį taką, stendus jame, tad viskas kartu atsinaujina ir mūsų tinklalapyje. Esame pasienio regionas, tad mūsų tinklalapyje sieksime kuo daugiau informacijos pateikti ir latviškai. Juk netoliese yra antras pagal dydį Latvijos miestas Daugpilis. Informuojame savo tinklalapyje ir rusakalbius, ir kalbančiuosius angliškai.
Tad informacijos pateikimas internete, kaip susivokiau, yra svarbiausių projektų trejete. Į ką dar akcentuotumėte parko keliais, takeliais vaikščiojančių turistų ar žygeivių dėmesį?
Šiemet jau baigėme įgyvendinti projektą „Žalieji maršrutai – be kliūčių“. Tai – Lietuvos, Latvijos, Baltarusijos bendras projektas. Pradėjome bendradarbiauti su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (mūsų šalyje yra apie 50-60 tūkst. žmonių, turinčių vienokią ar kitokią judėjimo negalią). Pernai organizavome neįgaliųjų maratoną: Salakas – Rosonai (per 300 km maršrutas, kurį neįgalieji įveikė vežimėliais). Keliavome kartu per Lietuvą, Latviją į Baltarusiją. To projekto vykdymo metu įrengėme stovyklavietę neįgaliesiems, kuriose įrengėme ir neįgaliesiems baidarininkams pritaikytas prieplaukas.
Beje, Lietuvos paraplegikai tik Monciškėse, prie Palangos, turi savo stovyklavimui skirtąją vietą, tad Salakas, Gražutės regioninis parkas čia – taipogi išskirtiniai.
Gegužės 15 dieną atidarytas Salako pažintinis bei poilsinis takas. Tuo, susivokiu, taipogi džiaugiatės…
Tuo pačiu paminėjome ir šeimų dieną. Dalis minėtojo tako (jo bendras ilgis – 5 km) taipogi pritaikytas neįgaliesiems. Salako pažintinis takas jungia šio miestelio vertybes: mūrinę bažnyčia, Salako šviesuolio mokytojo Poderio muziejų, tris kapines (visų etninių grupių, nes čia gyveno ir žydai, ir lietuviai, ir totoriai, ir rusai), parodant ir kitas vertybes…
Tautų savitarpio suvokimą, sakyčiau, parodo ir tai, jog ir dabar Salake yra įsikūrę bei Gražutės regioninio parko lankytojų centre talkina savanoriai – ispanas ir armėnė.
Regis, užpernai, Vytautui Eidėjui kilo idėja, jog savanorius reikia apgyvendinti šeimose. Pradžioje tai man atrodė kiek nepatrauklu, tačiau buvo pasirinktas kelias, kuris savanoriams itin patiko. Tuo savotiškai parko direkcijai talkina ir Salako miestelio žmonės. Nors ir nesusikalba Salako senolės su tolimų šalių atstovais, tačiau kažkaip bendrauja… Po mėnesio su savanoriais atsisveikina tarsi su savo vaikais, kurie tarsi atvyko iš Armėnijos, Airijos, Latvijos, Bulgarijos, Ispanijos…
Ar savanoriai nėra kokia našta?
Jie – patys geriausi pagalbininkai, be kurių vasarą visų darbų tikrai neatliktumėme. Pradžioje gal ir yra rūpesčių, tačiau po to viskas pasimiršta. Paskutinis mėnuo būna produktyviausias, tad atsisveikinti yra sunku. Savanoriai, kurie dirbo pas mus, stengiasi grįžti atgal. Tai džiugina ir juos, ir mus. Atvažiuoja ir kaipo savanoriai, ir kaipo svečiai, dar ir draugus pasikviečia.
Tad savanoriai – geriausi mūsų regioninio parko ambasadoriai.
Dėkoju už pokalbį.
Augusto Uktverio nuotraukos
