Ar daug žinome apie mūsų šalies sostinės tolimą praeitį? Iki šiol plačiai skamba teiginys, kad Vilnių įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Tačiau visuose ano meto metraščiuose, kronikose, įvairių valstybių valdovų laiškuose jis vadinamas karaliumi (ir pats save taip vadino, nes toks ir buvo), kurio garsieji laiškai, ypač 1323 m. sausio 25 d. laiškas Liubeko, Zundo, Bremeno, Magdeburgo, Kelno ir kitų miestų piliečiams, ne tik skatino atvykti į Lietuvą pirklius, gydytojus, įvairius amatininkus (kaip dabar pasakytume – specialistus), bet ir tapo lietuvių klasikinės literatūros antologija.
Vilniaus miestas Gedimino valdymo (1316-1341) metais jau ne tik gyvavo, bet ir darėsi modernus. Tad istorinė tiesa yra tokia, kad Gediminas ne įkūrė Vilnių, o Vilniuje įkurdino Lietuvos sostinę.
Dešimt žemaitukų už kryžiuočio žirgą!
Apie šio asmens vaidmenį mūsų šalies istorijoje plačiai kalbėta 2016 m. sausio 25 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje įvykusiame renginyje. Jis buvo skirtas paminėti karaliaus Gedimino atėjimo į valdžią 700-osioms metinėms.
Į renginį atvyko Lietuvos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, kuris, pasveikinęs susirinkusiuosius, priminė, jog karaliaus Gedimino vaidmuo Lietuvos istorijoje buvo itin reikšmingas, nes šis valdovas mūsų valstybę išgarsino visoje Europoje, nuolat plėtė ryšius su to meto ekonominiu bei kultūriniu požiūriu pažangiausiomis Vakarų pasaulio valstybėmis, be to, labai sustiprino šalies gynybinę galią. Renginyje taip pat dalyvavo nemaža mokslininkų, žinomų visuomenės veikėjų, įvairių patriotinių organizacijų narių ir, suprantama, kariškių, kariūnų.
Sakyčiau, ypatingą įspūdį dalyviams turėjo palikti perskaityti mokslininkų pranešimai. Pranešėjų nebuvo daug, tik trys: prof. dr. Valdas Rakutis, prof. dr. Romualdas Grigas ir žinomas istorikas bei publicistas Tomas Baranauskas. Bet visi pranešimai buvo išsamūs ir kvalifikuoti.
Kai kurie mūsų istorikai, žvelgdami į Lietuvos valstybės tolimesnę praeitį, tebesivadovauja mitais, kurių daugelis buvo sukurti anaiptol ne geranoriškai nusiteikusių aplinkinių šalių pseudoistorikų. O štai prof. dr. Valdas Rakutis pateikė kur kas tikroviškesnį Gedimino laikų Lietuvos vaizdą. Mokslininkas, remdamasis įvairiais istoriniais šaltiniais, pavyzdžiui, įtikinamai paaiškino, kad lietuvių karių žirgai – garsieji žemaitukai, – nors žygyje ir labai ištvermingi, mūšyje negalėjo prilygti gerokai stambesniems kryžiuočių žirgams, nes jie tiko tik lengvai šarvuotiems raiteliams. Norint šarvuote prilygti kryžiuočių riteriui, ir lietuvių kariui reikėjo stambaus žirgo. Tokius lietuviai labai vertino, už vieną kryžiuočių žirgą dešimtį žemaitukų siūlė! Bet kryžiuočiai ypač stengėsi, jog kovai jų naudojamų stambiųjų arklių veislė lietuviams būtų kuo mažiau prieinama, kad priešai patys negalėtų daug tokių arklių užsiauginti. Pavyzdžiui, kryžiuočiai savo pasienio pilyse laikė tik kastruotus arklius, o kumeles ir eržilus slėpė tolimame užnugaryje. Iš jų atimtų žirgų nebuvo galima panaudoti veislei. Stambių žirgų stoka kaip tik tada ir ribojo lietuvių kariuomenės galimybes mūšyje naudoti sunkiais šarvais apsaugotus raitelius.
Pilys dygo kaip grybai…
Tačiau Gedimino laikų lietuviai kryžiuočius lenkė kitoje karybos srityje. Jie įstengdavo labai greitai atstatyti sugriautas, sudegintas savo pilis. Nauja pilis neretai atsirasdavo per keturias savaites! Tiesa, tai buvo ne iš akmenų ar plytų sumūrytos, o sumaniai naudojant medį ir žemę sukurti gynybiniai įtvirtinimai. Kadangi Lietuvoje tuo metu buvo dar nedaug bent kiek tinkamesnių dideliems kroviniams gabenti kelių, kryžiuočiai negalėjo atsivežti griozdiškų apgulos mašinų, o be jų ir tokią pilį būdavo užimti nelengva.
Tuo metu jau ne tik kryžiuočiai rengė grobiamuosius žygius į Lietuvą, bet ir lietuviai puldavo, naikindavo jų pilis, taigi ir priešams gana greitai neliko nieko kita, kaip pasienyje kurti lietuviško pavyzdžio – medžio ir žemės – įtvirtintus statinius. Vadinasi, net tik lietuviai turėjo ko pasimokyti iš kryžiuočių, bet ir šie iš mūsiškių mokėsi, ypač kurdami greitai iškylančius fortifikacijos statinius.
Visa tai turint galvoje, visai nenuostabu, kad ir Vilniuje, ant aukšto kalno su stačiais šlaitais iškilusi pirmoji pilis buvo medinė. Vėliau ji perstatinėta, tobulinta, atstatinėta po priešų antpuolių. Kol kas net sunku pasakyti, ar Gediminui valdant Lietuvą ten jau stovėjo mūrinė pilis. Bet kad kaip tik tokia ji buvo šiek tiek vėliau, XIV amžiaus pabaigoje, tai jau galima suprasti ir iš kryžiuočių kronikų.
Tad šioje vietoje žmonių gyventa net nuo vadinamojo akmens amžiaus. Tai liudija archeologijos radiniai. Vis besiplėsdama gyvenvietė pamažu virto miestu. Taigi nėra reikalo ir ginčytis dėl jo įkūrimo datos. Jos tiesiog nėra. Buvo tik miesto kūrimosi procesas, kuris vyko ne vieną šimtmetį.
Tačiau karaliaus Gedimino nuopelnai dėl to nė kiek nesumažėja. Jam valdant Vilnius tapo tuo metu jau didelės valstybės sostine, pasidarė gerai žinomas visoje Europoje. Tai ir buvo pagrindas atsirasti nuostabiai legendai apie Gedimino sapną, kuriame, esą, jis regėjęs nepaprastą padarą – geležinį vilką. Tuo labiau, kad tuometinio Vilniaus apylinkėse iš tiesų plytėjo miškai, juose tikriausiai netrūko karališkajai medžioklei tinkamų žvėrių. Tad ir legendoje minimas Gedimino sumedžiotas tauras visai galėtų būti ne išmonė, o realybė. Nepaisant to, kad legenda į rašytinius šaltinius pateko kur kas vėliau, praėjus bene porai šimtmečių nuo „Gedimino sapno“ laikų.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
