Prof. Libertas KLIMKA

Žalčio ir gyvatės byla mitologijoje  

Užpalių „žaltys“

Senovės lietuviai nesukūrė savo rašto, todėl nepaliko nei savųjų šventųjų tekstų, nei žinių apie religinius ritualus. Apie baltų mitologiją ir kultus galima spręsti tik iš trumpų intarpų kaimyninių kraštų kronikose ir metraščiuose, keliautojų pasakojimuose. Kiek daugiau žinių yra XVI a. istoriografiniuose šaltiniuose, kai Renesanso idėjos pažadino domėjimąsi prigimtinėmis kultūromis. Tačiau ir palankiai mūsų kraštui nusiteikę autoriai savo raštuose ar dėl kalbos nemokėjimo, ar dėl neįsigilinimo į esmę priveldavo keistenybių. Štai Pilypas Kalimachas, valdovo sekretorius ir karalaičių auklėtojas, rašydamas 1479-1480 m. kardinolo Zbignevo Olesnickio biografiją, pažymėjo: „…lietuviai garbina šliužus, jų kalba vadinamus Gyuotem, kurių garbinimas užvaldė jų širdis ne be pagrindo“. Toliau autorius aprašo žalčio kultą, praktikuotą kitose tautose. 1517 ir 1526 m. per Lietuvą į Maskvą keliavusį imperatoriaus Maksimiliano I pasiuntinį austrų riterį Sigismundą Herberšteiną labiausiai stebino lietuvių dvasinio gyvenimo savitumai. Pasak jo: „…dar ir dabar čia daug stabmeldžių, kurie kaip savo namų penatus maitina tokius šliužus keturiomis trumpomis kaip driežų kojomis, juodus ir riebius, neviršijančius trijų sprindžių ilgio, vadinamus Givuoites. Kai tam tikromis dienomis apvalius namą, jos atšliaužia prie padėto maisto, kol prisisotinusios į savo vietą grįžta, jas baimingai garbina visa šeimyna“. Tas keistokas žinias 1578 m. pakartojo pirmosios Lietuvos istorijos autorius Aleksandras Gvaninis, taip pat ir Jonas Lasickis, maždaug apie 1580 m. parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus“.

Žinoma, šie autoriai gerokai pripainiojo: žalčius ir žebenkštis, tuos gyvūnus, kurie išties būdavo laikomi namuose, kad gintų maisto atsargas nuo graužikų, išvadino gyvatėmis. O tikriausiai tai ir ne jų kaltė, – gyvių pavadinimai galėjo susikeisti dėl istorinių aplinkybių. Evangelizuojant kraštą kartu buvo neigiama visa, kas susiję su senąja baltų religija. Gyvatės vardas semantiškai sietinas su gyvybės sąvoka, o žalčio vardu dažnai ir prakeikiama. Gyvybės prado matymą gražiai nusako tokia sakmė: „Ėjo moteris ir pamatė gyvatę, vedančią vaikus. Tai numetė jai duonos trupinėlį. Kai pati pagimdė vaiką, rado prie jo gyvatės karūną. Tas vaikas buvo galvočius!“. Vardų transformacijos atvejų mitologijoje nereta, ypač kai vyksta ideologinės sistemos kaita.

Žinia, naminiais gyvūnais žalčiai buvo, kol katės nepaplito lietuviškuose kaimuose. Tačiau tai įvyko gal tik apie XVII a., iki to laiko tik dvaruose šiuos meilius padarus galima buvo pamatyti. Dar iki XX a. pradžios tikėta, kad namai, kuriuose apsigyvena žaltys, yra laimingi, saugūs. Tokiems namams nieko bloga negalintys padaryti netgi raganiai. O pasakojant apie senovės kaimo buitį, teigiama, kad žalčiai net valgydavę su vaikais iš vieno indo pieną ar rūgpienį. Vaikai esą kartais šaukštu kaukštelėdavę įkyriam žalčiui per galvą. Etnografai yra užrašę pasakojimų ir apie tai, kad žalčiai prižiūrėdavę tėvų paliktus vaikus, o laukuose užmigusį žmogų atgindavę nuo gyvatės. Jei žaltys išsikrausto iš namų, juose kas nors iš šeimynykščių mirs. O jei žalčiai įsikuria tvarte, tai būna geri gyvuliai, jie „eina rankon“. Tiesa, buvo tikima, kad karves jie žįsdavę; tačiau labiausiai žalčiai mėgdavę žirnius. Žalčių stengtasi neužpykdyti, nes jie gali kerštauti. Pasakojama, kartą žmonės radę žalčio gūžtą ir trumpam perkėlę ją į kitą vietą. Neradęs savo kiaušinių, žaltys išsimaudęs netoliese ant lentynos stovėjusiame piene ir taip jį užnuodijęs. Paskui, radęs atgal padėtą gūžtą, apvertęs ąsotį ir išliejęs visą pieną, kad žmonės jo neišgertų. Nors žaltys yra nenuodingas, bet žmonės tikėjo, kad jam įkandus ar liežuvėliu palietus žaizdą, atsirandanti sunkiai gyjanti juoda pūslė. Tokią bėdą išgydyti, atseit, galima tik rūgpieniu.

Kartą šienpjovys, norėdamas paerzinti žaltį, bakstelėjo jam baltu epušės dalgiakočiu, tai žalčio įkąstas medis kaipmat ėmęs mėlynuoti.

Apie žalčių laikymą namuose byloja ne tik senolių pasakojimai, bet ir mitologiniai kūriniai. Sakmėse žaltys siejamas su saule: turi geltoną karūną, mėgsta šildytis saulės spinduliuose, įsliuogęs į eglutę. Pasakoje „Eglė – žalčių karalienė“ Žilvinas įkalino žvejo dukrą Eglę savo karalystėje marių dugne; ar tai ne mitas apie saulės užtemimą? Draudimai žalčius mušti yra palydimi pagraudenimais: užmušus žaltį, saulė nustoja šviesti ir net trisdešimt dienų „nežiūri“ į žmogų. Todėl užmušus net ir gyvatę, jos negalima palikti saulėkaitoje…

Tradicinių trobesių puošnūs antlangiai dažnai būdavo ornamentuoti „žalčiais“ – namų apsaugai nuo visokio blogio. Žalčio motyvai dažni VIII – IX a. archeologiniuose papuošaluose, tokie randamuose kuršių ir skalvių genčių kapuose. Plokštinės žalvarinės segės ten supintos iš dviejų ar keturių žalčiukų; jų galvutėmis užsibaigia įvijinės apyrankės. Vėliau roplių vaizdavimas persikelia į juostines apyrankes bei geriamųjų ragų apkalus. Šiuose tai išryškėja XI – XII a., o apyrankėse sutinkamas nuo X iki XIII a. Pasaginėse XI a. segėse žalčių galvutės jau pavirtusios slibinų nasrais. Velykiniuose margučiuose žalčiukai – labai dažnas motyvas. Visa tai byloja apie žalčių mitologizavimą, kaip tarpininkų tarp žmonių pasaulio ir dievų.

Žalčio kultą senajame baltų tikėjime paliudija ir legendos. Žalčio Vyžo akmeninė galva įmūryta į Vyžuonų bažnyčios absidos sieną, – pasakojama toje vietoje buvus senosios religijos šventvietę. Akmens bažnytkaimis (Varėnos r.) savo pavadinimą gavęs nuo stebuklingu žmonių laikomu mitologinio akmens. Tai esąs suakmenėjęs milžiniškas žaltys, kitados pastojęs kelią vienuoliams, ėjusiems krikštyti lietuvių. Peržegnotas, jis sulindęs į žemę, tik uodegos galas palikęs kyšoti. Akmenyje yra iškalta duobutė rasos vandeniui ir įtvirtintas kryželis.

Istorikas Motiejus Stryjkovskis, 1582 m. rašydamas apie Vilniaus įkūrimą ir jo šventvietę, sako, kad ten pagonys šliužus, vadinamus Gywojtos ir Ziemiennikos, laikydavę bei maitindavę kaip namų dievybes. Jeigu pirmasis vardas taikytinas žalčiams, ką reiškia antrasis? Žemininkas arba Žemėpatis – dievybė, poroje su Žemyna atgaivinanti žemės derlumą. Įdomu, kad užkalbėjimuose nuo gyvatės įkirtimo ji pavadinama „žemyna“, „žemine“. Tad aiškėja visiškai skirtingos šių mitologizuotų gyvūnų veiklos sferos: žaltys – saulės gyvis, gyvatė – žemės. Patarimas „Nemušk gyvatės akmeniu: akmuo – gyvatės brolis, neužmuši“ taip pat aiškiai rodo chtoniškąją jos prigimtį.

Ropliai vaizduojami jau ant kai kurių akmens amžiaus stovyklaviečių radinių, priklausančių vadinamajai Narvos kultūrai. Štai kaulinės strėlės antgalyje įraižomis ir įgraižomis išvingiuotos gyvatės. Įdomu, kad įtveriant antgalį, puošmenos tampa nematomos, paslėptos kote. Tad jų paskirtis yra maginė, tariamai sustiprinanti strėlės jėgą, – kad jos smūgis aukai taptų mirtinas, tarsi gyvatės kirtis.

Lietuvių tautosakoje yra daug tikėjimų, maldelių ir užkalbėjimų, kurie turėję apsaugoti nuo gyvatės įkirtimo. Eini į raistą uogauti – pasiimk šventintos duonos kriaukšlelę, kojas apsivyniok lininiu audiniu, sukalbėk tris kartus „Sveika, Marija“. Gyvatės nepamatysi, jeigu žinosi, kurią dieną buvo praeitos Kūčios ar bent savoji gimimo diena.

Per Pusiaužiemio šventę (sausio 25-ąją) iš miško šiukštu vežti žabus, – vasarą gyvatės atšliauš į kiemą, painiosis po kojomis. Manyta, kad per Gandrinę („Blovieščius“, kovo 25-ąją) marguolės visu kamuoliu išsirita iš po kelmo, kur žiemojo. Pačiame viduryje – gyvačių karalienė; ji esanti labai pavojinga, jos kirtis – mirtinas. Atpažinti ją, esą, galima iš raudonos spalvos ir auksu žibančios karūnėlės. Jei kam pavyktų tą jos puošmeną nugvelbti, būtų laimingesnis nei paparčio žiedą radęs. Viską žinotų, matytų, kur pinigai paslėpti, ar koks lobis užkastas, o svarbiausia – kitų mintis galėtų skaityti.

Blovieščių dieną gyvačių karalienė duoda savo karūną pavaldinėms pažaisti, paritinėti. Vienam žmogui, raiste pamačius gyvates taip bežaidžiant, šovė į galvą smagi mintis. Nupynė iš sausų nendrių vainikėlį, uždegė jį ir paritino. Visos gyvatės ir nuvinguriavo paskui tą ugnį, tikrąją savo karalienės karūną palikusios gudruoliui. Tas gi kuo skubiausiai – namo, nes gyvačių karalienė, pastebėjusi netektį, gali vytis, pasivertusi nirtulingu eržilu. Gyvačių karaliūno virtimas žirgu – įprastinė jo mitologinė metamorfozė.

Iki XVI – XVII a. Lietuvos vaistinėse būdavo pardavinėjami gyvačių taukai. O kaimuose iki pat mūsų laikų degtine užpiltos, džiovintos gyvatės vartojamos kaip vaistas nuo įvairių žmogaus ir gyvulių ligų. Tik pagautos vaistams jos turi būti pavasarį, dar pirmajam griaustiniui nesugrumenus.

Ši vasara savo karščiais ir tvankumu buvo labai palanki ropliams. Tad nenusigąskime, ant miško takelio išvydę besišildantį žaltį ar net marguolę..

Autoriaus nuotraukos