Yra tatai žinančiųjų…
Lietuvos regioninių parkų 25-metį minint...
Rumšiškės... Senoji žemaičių sodyba...
„Be regioninių parkų, Dievuliau mano, Lietuvėlė būtų tarsi mergelė be rūtų vainikėlio“, – gražiai nusakė šių saugomų teritorijų paskirtį Lietuvos liaudies buities muziejuje renginio vienas vedančiųjų iš Dzūkijos nacionalinio parko – etnografas Jonas Bajoriūnas. Jam talkino (nors kas kam talkino?.. tuo įsitikino visi, susirinkusieji Rumšiškių bažnytėlėje – visur visus vedė viena šeima) Rūta Baškytė (VSTT direktoriaus pavaduotoja) ir Lina Žukauskienė (Veisiejų regioninio parko direktorė).
Pasidžiaugus, jog į Rumšiškes suvažiavo ne vien visų šalies regioninių parkų darbuotojai, o ir esama daug moksleivių, kuriuos paviliojo po atviru dangumi organizuojama šventė „Amatų diena su regioniniais parkais“, buvo pristatyti ir garbūs svečiai.
Visus juos Rumšiškių bažnytėlėje savotiškai Labanoro dūda palabino Labanoro regioninio parko specialistas Žydrius Mukulys. Po jo atlikto muzikinio pasveikinimo gražia liaudies daina sveikinančiai ir sodriai prabilo Veisiejų regioninio parko direktorė Lina Žukauskienė.
Labanoro dūdai ir liaudies dainai suteikus sparnus, atėjo metas kalbėti Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Kęstučiui Mažeikai, tądien iš tikro sutiktam gausiais bei geranoriškais plojimais.
„Lankiausi regioniniuose parkuose, tad įsitikinau, jog juose yra daug to, ko tikrai reikia Lietuvos žmonėms. Žinau, jog vizija šalies saugomose teritorijose vis kinta, tad šioje srityje bus veiklos mums visiems“, – kalbėjo Kęstutis Mažeika.
Nežinia, ar aplinkos viceministrui Martynui Norbutui bus pasisekę, kai tenka rūpintis ir šalies saugomomis teritorijomis? Tokiu retoriniu klausimu Rūta Baškytė kvietė viceministrą savotiškai maldai, skirtai Lietuvos regioninių parkų 25-mečiui, Rumšiškių bažnytėlėje.
„Gyvenime visko nutinka, tad reikia ir bažnyčioje kalbą sakyti, nors apie tai niekada nesu pagalvojęs. Dvidešimt penkeri žmogui – amžius, kai jau galima atsigręžti atgalios, pasižiūrėti, vertinti, kas yra padaryta. Taip galima pasakyti ir apie šalies regioninių parkų direkcijų specialistų veikla. Nors gamtoje tas laikotarpis yra ganėtinai trumpas, Žemės gyvenime – smulkmeniškas tarpsnis. Kaip ten bebuvę, norisi džiaugtis tais žmonėmis, kurie nuoširdžiai dirba šalies regioniniuose parkuose. Puoselėjant gamtos, kultūros, istorijos vertybes. Kartu dėkoju ir visiems tiems žmonėms, kurie yra neabejingi minėtoms vertybėms, kurie lankosi regioniniuose parkuose, jų lankytojų centruose“, – dėstė šalies aplinkos viceministras.
Albertas Stanislovaitis, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius, pasidžiaugęs nuostabia šventine nuotaika, tvyrančia Rumšiškėse, sakė:
„Mes ne veltui gyvename, ne veltui dirbame… Minint skaičių 25-eri, mes esame tikrai daug padarę. Pradedame išeiti iš paauglystės, tampame subrendėliais. Didžiuojuosi branda, nes tai pastebi ir lankytojai, pabuvojantys įvairiose saugomose teritorijose. Tad švenčiant noriu tikėti, jog buvęs anksčiau jaunatviškumas ir graži energija toliau padės gerinant būklę šalies regioniniuose parkuose. Susitikime visi ir minėdami šių parkų 50-metį!“
Šalies saugomose teritorijose ženklią dalį apima ošiančios girios. Tad generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius, sveikinimui atsinešęs gamtininkams pažįstamą iš medžio išdrožtą gervę, kiek atsiprašė, jei pakeltieji sparnai kai kam primena ir kormoraną. Visko reikia saugomoms teritorijoms – ir paukščių, ir medžių įvairiausių…
„Iš tikro, valstybinių miškų valdytojai savo gyvenimo niekaip negalėtų įsivaizduoti be saugomų teritorijų, be jose esančių gamtos ir kitokių vertybių globos, išsaugojimo. Nuoširdžiai sau ir čia esantiems regioninių parkų darbuotojams linkiu, kad tas bendradarbiavimas dar ilgai tęstųsi“, – sakė Andrius Vancevičius.
… Vištyčio regioninio parko folkloro ansamblis „Šilojai“ (vadovė – Aldona Krapavickienė) daina apie žaliąją girelę ir mergelę tarsi įtvirtino ir pakylėjo į bažnytėlės skliautus visus geruosius sveikintojų žodžius.
… Galop atėjo metas Rūtai Baškytei tarti žodį apie regioninių parkų tapsmą, gyvenimą, jo eigą…
Regis, Rūta Baškytė tarsi pakvietė profesorių Paulių Kavaliauską, stovėjusį simbolinės bažnytėlės gale, eiti prie Didžiojo altoriaus.
„Regioninių parkų atsiradimo, tapsmo idėjos autorius – profesorius Paulius Kavaliauskas. Žinoma, įvairiais laikotarpiais prie regioninių parkų sistemos kūrimo prisidėjo įvairių tuomečių institucijų atstovai: Statybos ir architektūros mokslinių tyrimų instituto, Geografijos instituto, Gamtos apsaugos komiteto (Aplinkos apsaugos departamento), Statybos reikalų komiteto… Visų ir nesuminėsiu…“, – pasakojo Rūta Baškytė.
Tuomečiai draustiniai virto parkais: Anykščių šilelio bei Rubikių kraštovaizdžio draustiniai patapo Anykščių regioninių parku (RP); Aukštadvario kraštovaizdžio bei Ilgučio botaninis draustiniai – Aukštadvario RP; Dubingių kraštovaizdžio draustinis – Asvejos RP; Gražutės miško, Smalvų-Smalvykščio, Antalieptės jūros kraštovaizdžio bei Švento botaninis draustiniai – Gražutės RP; Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinis – Kurtuvėnų RP; Lakajų kraštovaizdžio, Urkio ornitologinis, Stirnių botaninis draustiniai – Labanoro RP; Metelių kraštovaizdžio, Trako botaninis, Juodbalės zoologinis draustiniai – Metelių RP; Rambyno kraštovaizdžio draustinis – Rambyno RP; Tytuvėnų šilo kraštovaizdžio draustinis – Tytuvėnų RP; Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis – Verkių RP; Dūkšto kraštovaizdžio draustinis – Neries RP; Girulių botaninis zoologinis draustinis – Pajūrio RP.
… Buvo dirbama sparčiai. Tuometis aplinkos apsaugos departamentas (atskaitingas Seimui) buvo įpareigotas (per mėnesį nuo nutarimo steigti regioninius parkus) pateikti Vyriausybei tvirtinti regioninių parkų bendruosius nuostatus.
Du mėnesiai buvo skirti (iki 1992-11-15) Vyriausybei nustatyti regioninių parkų ribas bei pažymėti jas žemės reformos žemėtvarkos projektuose.
Pavesta Vyriausybei ir Aplinkos apsaugos departamentui per 3 metus (pradedant 1993 m.) parengti regioninių parkų planavimo projektus ir išspręsti veiklos organizavimo klausimus. Tad tada buvo kuriama, o ne kalbama apie reformas.
„Steigiant regioninius parkus buvo aiškiai atsakyta, kas jie tokie: tai saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Kiekvienas regioninis parkas yra unikalus, turintis vis kitokį vertybių rinkinį, išskirtinę vertę“, – kalbėjo Rūta Baškytė, išsamiai aptarusi ir gamtos mokyklų, ir lankytojų centrų, ir apžvalgos bokštų bei kitų objektų nūdienos saugomose teritorijose svarbą, reikšmę, vietą.
Pranešėja pasidžiaugė, jog dešimčiai regioninių parkų direkcijų ėmusių vadovauti vadovų šia veikla užsiima iki šiol. Gi Nemuno deltos ir Labanoro regioniniuose parkuose vadovai keitėsi 6 kartus. Iš viso būta 66 direktorių. Trisdešimtyje RP direkcijų nūnai dirba 212 darbuotojų (apie pusė visų VSTT specialistų). Pasak pranešėjos, jų sėkmės garantai: gebėjimas bendradarbiauti su savivaldybėmis, kitomis institucijomis, bendruomenėmis, vietos gyventojais…
Prie sėkmės garantų Rūta Baškytė priskyrė ir tokį segmentą, kaip valstybės požiūrio stabilumą, nuoseklumą. Tačiau tądien, Rumšiškėse labindamas su įvairių regioninių parkų vadovais, pajutau, jog pastarojo garanto įsikibti nereikėtų, tai – tarsi kamparas. Čia – buvo, čia – išgaravęs. Politiniai varovai karštligiškai užsiima reformomis, manydamas, jog tai esąs išganymas jiems. Kaip ten bebuvę, tačiau tokie varovai tiesiog yra neišmanėliai, žaidžia su ugnimi, kuri išdegina visus pavasarinius želmenis.
Kai kas atitars: kam tie želmenys, jei reformos aukso luitais matuojamos!
Pasak Juozapo Erlicko, yra tatai žinančiųjų…
… Seniau, kai kokia šventė būdavusi šeimoje, po Šv. Mišių susiburdavo bendrauti panorę arbatinėje, kur dešimčiai žmonių užtekdavo 250 gramų butelaičio. Rumšiškėse priešais simbolinę bažnytėlę ir simbolinė arbatinė stūkso. Užėjau… Nė vieno iš saugomų teritorijų…
Vaje, kam jiems arbatinės pastatėlis, jei yra atskiriems Lietuvos kraštams tarsi ir užvažiuojamieji kiemai su visais trobesiais: Žemaitijai, Aukštaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai, Mažajai Lietuvai… Visi drauge su sambūrio vedančiaisiais (Mama, Tėtė, Vaikelis) iš muziejinio Rumšiškių miestelio aikštės ir iškeliavo į Lietuvą – pažinti, patirti, pamatyti, pakalbėti, paturavoti, pašokti…
Ten tądien ir būtą gražių linksmybių. Ir aš ten buvau, ir aš ten su savo svečiais iš Perto miesto, Australijos (Brian ir Judita, kuri ieškojo Lietuvoje giminės šaknų, ir, žinoma, surado – mane!), skanią girą gėrėme, šaunių kalbėjimų klausėmės, smagius šokius trepsėjome, visokiais kitokiais reginiais, kurie tik tam ar anam parkui ir tepriguli, sotinomės…
***
Lietuvos regioninių parkų istorija prasidėjo prieš 25 metus (t.y. 1992 metais), kai 30 regioninių parkų buvo įsteigta vienu Aukščiausios Tarybos sprendimu. Tačiau iki to buvo nueitas ilgas kelias… Dar anksčiau mokslininkai ir projektuotojai buvo suplanavę perspektyvinę Lietuvos saugomų teritorijų schemą. Buvo išanalizuota įvairių pasaulio šalių patirtis. Pradžioje visi vadinosi kraštovaizdžio parkais – tiek nacionaliniai, tiek regioniniai. Vėliau regioninius parkus siūlyta vadinti gamtos parkais, tačiau vis tik buvo priimta regioninio parko sąvoka.
***
Šiandien turime 30 regioninių parkų: Anykščių, Asvejos, Aukštadvario, Biržų, Dubysos, Dieveniškių istorinis, Gražutės, Kauno marių, Krekenavos, Kurtuvėnų, Labanoro, Metelių, Nemuno deltos, Neries, Nemuno kilpų, Pagramančio, Pajūrio, Panemunių, Pavilnių, Rambyno, Salantų, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Veisiejų, Ventos, Verkių, Vištyčio, Žagarės.
***
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba šią vasarą kviečia į Šimtmečio kelionę, ragindama aplankyti 30 ypatingų vietų regioniniuose parkuose. Kiekvienas regioninis parkas turi savo „perliukus“, siūloma aplankyti įdomiausias vietas – http://www.vstt.lt/VI/#a/3229 .
Tad kelionę po regioninius parkus buvo kviečiame pradėti gegužės 26 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje vyksiančiame renginyje „Amatų diena su regioniniais parkais“.
***
Augusto Uktverio nuotraukos
http://www.vstt.lt/VI/#a/3229 .
Tad kelionę po regioninius parkus buvo kviečiame pradėti gegužės 26 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje vyksiančiame renginyje „Amatų diena su regioniniais parkais“.
***
Augusto Uktverio nuotraukos" rel="inner_photo">
„Be regioninių parkų, Dievuliau mano, Lietuvėlė būtų tarsi mergelė be rūtų vainikėlio“, – gražiai nusakė šių saugomų teritorijų paskirtį Lietuvos liaudies buities muziejuje renginio vienas vedančiųjų iš Dzūkijos nacionalinio parko – etnografas Jonas Bajoriūnas. Jam talkino (nors kas kam talkino?.. tuo įsitikino visi, susirinkusieji Rumšiškių bažnytėlėje – visur visus vedė viena šeima) Rūta Baškytė (VSTT direktoriaus pavaduotoja) ir Lina Žukauskienė (Veisiejų regioninio parko direktorė).
Pasidžiaugus, jog į Rumšiškes suvažiavo ne vien visų šalies regioninių parkų darbuotojai, o ir esama daug moksleivių, kuriuos paviliojo po atviru dangumi organizuojama šventė „Amatų diena su regioniniais parkais“, buvo pristatyti ir garbūs svečiai.
Visus juos Rumšiškių bažnytėlėje savotiškai Labanoro dūda palabino Labanoro regioninio parko specialistas Žydrius Mukulys. Po jo atlikto muzikinio pasveikinimo gražia liaudies daina sveikinančiai ir sodriai prabilo Veisiejų regioninio parko direktorė Lina Žukauskienė.
Labanoro dūdai ir liaudies dainai suteikus sparnus, atėjo metas kalbėti Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Kęstučiui Mažeikai, tądien iš tikro sutiktam gausiais bei geranoriškais plojimais.
„Lankiausi regioniniuose parkuose, tad įsitikinau, jog juose yra daug to, ko tikrai reikia Lietuvos žmonėms. Žinau, jog vizija šalies saugomose teritorijose vis kinta, tad šioje srityje bus veiklos mums visiems“, – kalbėjo Kęstutis Mažeika.
Nežinia, ar aplinkos viceministrui Martynui Norbutui bus pasisekę, kai tenka rūpintis ir šalies saugomomis teritorijomis? Tokiu retoriniu klausimu Rūta Baškytė kvietė viceministrą savotiškai maldai, skirtai Lietuvos regioninių parkų 25-mečiui, Rumšiškių bažnytėlėje.
„Gyvenime visko nutinka, tad reikia ir bažnyčioje kalbą sakyti, nors apie tai niekada nesu pagalvojęs. Dvidešimt penkeri žmogui – amžius, kai jau galima atsigręžti atgalios, pasižiūrėti, vertinti, kas yra padaryta. Taip galima pasakyti ir apie šalies regioninių parkų direkcijų specialistų veikla. Nors gamtoje tas laikotarpis yra ganėtinai trumpas, Žemės gyvenime – smulkmeniškas tarpsnis. Kaip ten bebuvę, norisi džiaugtis tais žmonėmis, kurie nuoširdžiai dirba šalies regioniniuose parkuose. Puoselėjant gamtos, kultūros, istorijos vertybes. Kartu dėkoju ir visiems tiems žmonėms, kurie yra neabejingi minėtoms vertybėms, kurie lankosi regioniniuose parkuose, jų lankytojų centruose“, – dėstė šalies aplinkos viceministras.
Albertas Stanislovaitis, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius, pasidžiaugęs nuostabia šventine nuotaika, tvyrančia Rumšiškėse, sakė:
„Mes ne veltui gyvename, ne veltui dirbame... Minint skaičių 25-eri, mes esame tikrai daug padarę. Pradedame išeiti iš paauglystės, tampame subrendėliais. Didžiuojuosi branda, nes tai pastebi ir lankytojai, pabuvojantys įvairiose saugomose teritorijose. Tad švenčiant noriu tikėti, jog buvęs anksčiau jaunatviškumas ir graži energija toliau padės gerinant būklę šalies regioniniuose parkuose. Susitikime visi ir minėdami šių parkų 50-metį!“
Šalies saugomose teritorijose ženklią dalį apima ošiančios girios. Tad generalinio miškų urėdo pavaduotojas Andrius Vancevičius, sveikinimui atsinešęs gamtininkams pažįstamą iš medžio išdrožtą gervę, kiek atsiprašė, jei pakeltieji sparnai kai kam primena ir kormoraną. Visko reikia saugomoms teritorijoms – ir paukščių, ir medžių įvairiausių...
„Iš tikro, valstybinių miškų valdytojai savo gyvenimo niekaip negalėtų įsivaizduoti be saugomų teritorijų, be jose esančių gamtos ir kitokių vertybių globos, išsaugojimo. Nuoširdžiai sau ir čia esantiems regioninių parkų darbuotojams linkiu, kad tas bendradarbiavimas dar ilgai tęstųsi“, – sakė Andrius Vancevičius.
... Vištyčio regioninio parko folkloro ansamblis „Šilojai“ (vadovė – Aldona Krapavickienė) daina apie žaliąją girelę ir mergelę tarsi įtvirtino ir pakylėjo į bažnytėlės skliautus visus geruosius sveikintojų žodžius.
... Galop atėjo metas Rūtai Baškytei tarti žodį apie regioninių parkų tapsmą, gyvenimą, jo eigą...
Regis, Rūta Baškytė tarsi pakvietė profesorių Paulių Kavaliauską, stovėjusį simbolinės bažnytėlės gale, eiti prie Didžiojo altoriaus.
„Regioninių parkų atsiradimo, tapsmo idėjos autorius – profesorius Paulius Kavaliauskas. Žinoma, įvairiais laikotarpiais prie regioninių parkų sistemos kūrimo prisidėjo įvairių tuomečių institucijų atstovai: Statybos ir architektūros mokslinių tyrimų instituto, Geografijos instituto, Gamtos apsaugos komiteto (Aplinkos apsaugos departamento), Statybos reikalų komiteto... Visų ir nesuminėsiu...“, – pasakojo Rūta Baškytė.
Tuomečiai draustiniai virto parkais: Anykščių šilelio bei Rubikių kraštovaizdžio draustiniai patapo Anykščių regioninių parku (RP); Aukštadvario kraštovaizdžio bei Ilgučio botaninis draustiniai – Aukštadvario RP; Dubingių kraštovaizdžio draustinis – Asvejos RP; Gražutės miško, Smalvų-Smalvykščio, Antalieptės jūros kraštovaizdžio bei Švento botaninis draustiniai – Gražutės RP; Kurtuvėnų kraštovaizdžio draustinis – Kurtuvėnų RP; Lakajų kraštovaizdžio, Urkio ornitologinis, Stirnių botaninis draustiniai – Labanoro RP; Metelių kraštovaizdžio, Trako botaninis, Juodbalės zoologinis draustiniai – Metelių RP; Rambyno kraštovaizdžio draustinis – Rambyno RP; Tytuvėnų šilo kraštovaizdžio draustinis – Tytuvėnų RP; Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis – Verkių RP; Dūkšto kraštovaizdžio draustinis – Neries RP; Girulių botaninis zoologinis draustinis – Pajūrio RP.
... Buvo dirbama sparčiai. Tuometis aplinkos apsaugos departamentas (atskaitingas Seimui) buvo įpareigotas (per mėnesį nuo nutarimo steigti regioninius parkus) pateikti Vyriausybei tvirtinti regioninių parkų bendruosius nuostatus.
Du mėnesiai buvo skirti (iki 1992-11-15) Vyriausybei nustatyti regioninių parkų ribas bei pažymėti jas žemės reformos žemėtvarkos projektuose.
Pavesta Vyriausybei ir Aplinkos apsaugos departamentui per 3 metus (pradedant 1993 m.) parengti regioninių parkų planavimo projektus ir išspręsti veiklos organizavimo klausimus. Tad tada buvo kuriama, o ne kalbama apie reformas.
„Steigiant regioninius parkus buvo aiškiai atsakyta, kas jie tokie: tai saugomos teritorijos, įsteigtos gamtiniu, kultūriniu ir rekreaciniu požiūriais regioninės svarbos kraštovaizdžiui ir ekosistemoms saugoti, jų rekreaciniam bei ūkiniam naudojimui reglamentuoti. Kiekvienas regioninis parkas yra unikalus, turintis vis kitokį vertybių rinkinį, išskirtinę vertę“, – kalbėjo Rūta Baškytė, išsamiai aptarusi ir gamtos mokyklų, ir lankytojų centrų, ir apžvalgos bokštų bei kitų objektų nūdienos saugomose teritorijose svarbą, reikšmę, vietą.
Pranešėja pasidžiaugė, jog dešimčiai regioninių parkų direkcijų ėmusių vadovauti vadovų šia veikla užsiima iki šiol. Gi Nemuno deltos ir Labanoro regioniniuose parkuose vadovai keitėsi 6 kartus. Iš viso būta 66 direktorių. Trisdešimtyje RP direkcijų nūnai dirba 212 darbuotojų (apie pusė visų VSTT specialistų). Pasak pranešėjos, jų sėkmės garantai: gebėjimas bendradarbiauti su savivaldybėmis, kitomis institucijomis, bendruomenėmis, vietos gyventojais...
Prie sėkmės garantų Rūta Baškytė priskyrė ir tokį segmentą, kaip valstybės požiūrio stabilumą, nuoseklumą. Tačiau tądien, Rumšiškėse labindamas su įvairių regioninių parkų vadovais, pajutau, jog pastarojo garanto įsikibti nereikėtų, tai – tarsi kamparas. Čia – buvo, čia – išgaravęs. Politiniai varovai karštligiškai užsiima reformomis, manydamas, jog tai esąs išganymas jiems. Kaip ten bebuvę, tačiau tokie varovai tiesiog yra neišmanėliai, žaidžia su ugnimi, kuri išdegina visus pavasarinius želmenis.
Kai kas atitars: kam tie želmenys, jei reformos aukso luitais matuojamos!
Pasak Juozapo Erlicko, yra tatai žinančiųjų...
... Seniau, kai kokia šventė būdavusi šeimoje, po Šv. Mišių susiburdavo bendrauti panorę arbatinėje, kur dešimčiai žmonių užtekdavo 250 gramų butelaičio. Rumšiškėse priešais simbolinę bažnytėlę ir simbolinė arbatinė stūkso. Užėjau... Nė vieno iš saugomų teritorijų...
Vaje, kam jiems arbatinės pastatėlis, jei yra atskiriems Lietuvos kraštams tarsi ir užvažiuojamieji kiemai su visais trobesiais: Žemaitijai, Aukštaitijai, Dzūkijai, Suvalkijai, Mažajai Lietuvai... Visi drauge su sambūrio vedančiaisiais (Mama, Tėtė, Vaikelis) iš muziejinio Rumšiškių miestelio aikštės ir iškeliavo į Lietuvą – pažinti, patirti, pamatyti, pakalbėti, paturavoti, pašokti...
Ten tądien ir būtą gražių linksmybių. Ir aš ten buvau, ir aš ten su savo svečiais iš Perto miesto, Australijos (Brian ir Judita, kuri ieškojo Lietuvoje giminės šaknų, ir, žinoma, surado – mane!), skanią girą gėrėme, šaunių kalbėjimų klausėmės, smagius šokius trepsėjome, visokiais kitokiais reginiais, kurie tik tam ar anam parkui ir tepriguli, sotinomės...
***
Lietuvos regioninių parkų istorija prasidėjo prieš 25 metus (t.y. 1992 metais), kai 30 regioninių parkų buvo įsteigta vienu Aukščiausios Tarybos sprendimu. Tačiau iki to buvo nueitas ilgas kelias... Dar anksčiau mokslininkai ir projektuotojai buvo suplanavę perspektyvinę Lietuvos saugomų teritorijų schemą. Buvo išanalizuota įvairių pasaulio šalių patirtis. Pradžioje visi vadinosi kraštovaizdžio parkais – tiek nacionaliniai, tiek regioniniai. Vėliau regioninius parkus siūlyta vadinti gamtos parkais, tačiau vis tik buvo priimta regioninio parko sąvoka.
***
Šiandien turime 30 regioninių parkų: Anykščių, Asvejos, Aukštadvario, Biržų, Dubysos, Dieveniškių istorinis, Gražutės, Kauno marių, Krekenavos, Kurtuvėnų, Labanoro, Metelių, Nemuno deltos, Neries, Nemuno kilpų, Pagramančio, Pajūrio, Panemunių, Pavilnių, Rambyno, Salantų, Sartų, Sirvėtos, Tytuvėnų, Varnių, Veisiejų, Ventos, Verkių, Vištyčio, Žagarės.
***
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba šią vasarą kviečia į Šimtmečio kelionę, ragindama aplankyti 30 ypatingų vietų regioniniuose parkuose. Kiekvienas regioninis parkas turi savo „perliukus“, siūloma aplankyti įdomiausias vietas – http://www.vstt.lt/VI/#a/3229 .
Tad kelionę po regioninius parkus buvo kviečiame pradėti gegužės 26 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje vyksiančiame renginyje „Amatų diena su regioniniais parkais“.
***
Augusto Uktverio nuotraukos
