Eidamas 86 metus, 2018 metų liepos 22 dieną Anapilin iškeliavo vienas garsiausių Lietuvos gamtininkų Vytautas Vladislovas Logminas. Šis ornitologas, biomedicinos mokslų daktaras keletą dešimtmečių dėstė gamtos mokslus Vilniaus pedagoginiame universitete, kur išugdė daug biologijos mokytojų, tyrinėjo paukščius, parašė apie juos knygų.
Vytautas Logminas labai mėgo gaminti ir kelti paukščiams inkilus. Šimtai, o gal ir tūkstančiai sparnuočių gyveno V. Logmino padovanotuose jiems būstuose. Tad dabar, Amžinojoje Karalystėje, jie galbūt atsidėkoja Gamtininkui giesmėmis…
Čia pateikiu pasakojimą apie V. Logminą, parašytą po to, kai 2012 metais 80 metų jubiliejaus proga aplankiau šį gamtininką jo bute Vilniuje.
***
Prie landos – vamzdelis
Ornitologo, gamtos mokslų daktaro, vilniečio Vytauto Logmino pomėgis – namų paukščiams gamyba. Jų šis gamtininkas sukalė ir iškėlė daug įvairiose Lietuvos vietose.
„Padėti gyvūnams būtina, – aiškino jis, kai 80-mečio proga aplankiau šį gamtininką. – Anksčiau miškuose būdavo daugiau senų medžių su drevėmis, genių iškaltais uoksais, kuriuose galėjo įsikurti įvairūs paukščiai.
Pavyzdžiui, mano tėviškėje prie Giedraičių (Širvintų r.) augo sena, labai stora, kreivakamienė pušis, kurios drevėje kasmet perėjo žalvarniai. Tačiau kolūkio pirmininkas liepė tą medį nupjauti, nes trūko malkų kontorai šildyti.
Drevėtų medžių visoje Lietuvoje jau mažai. Todėl mes, žmonės, turime daryti dirbtinius paukščių namus“.
Pirmuosius inkilus V. Logminas sumeistravo būdamas dar paauglys ir iškėlė prie gimtosios sodybos. „Gauti lentų tais laikais buvo problema, tai priskaldžiau iš malkų plonų skalų ir iš jų padariau inkilus. Viename apsigyveno varnėnai.
Nutaikęs momentą, kai, mano nuomone, jau turėjo būti išsiritę jaunikliai, atidariau inkilo stogelį pažiūrėti – viduje žalvarniukai tupi… Greitai uždariau ir jie užaugo mūsų sodyboje“, – prisiminė tuos laikus V. Logminas. Šiuo metu žalvarniai – jau labai reti paukščiai mūsų krašte.
Vytautas Logminas džiaugėsi, kad gamtą mėgstantys žmonės iškelia nemažai inkilų. Tačiau, anot šio specialisto, dauguma tų inkilų tampa kiaunių „restoranais“. „Kiaunės įkiša pro inkilo landą koją ir išsitraukia paukščius“, – aiškino gamtininkas.
Kad taip neatsitiktų, anksčiau jis prie inkilų angų kaldavo pagaliukus, o vėliau rado paprastą, bet efektyvų būdą.
„Ūkinėse parduotuvėse dabar būna pirkti plastikinių 5 centimetrų diametro vamzdžių. Atpjaunu apie 8 cm ilgio gabalą, viename jo gale pjūkleliu padarau keletą įpjovų, atlenkiu toje vietoje replėmis plastiką ir medvaržčiais prisuku vamzdelį prie landos.
Darbas užtrunka tik keletą minučių, o kiaunė pro taip patobulintą inkilą paukščių nepasiekia“, – rodė savo padarytus inkilus V. Logminas.
Kita dažna klaida – inkilų stogeliai prikalti „visiems laikams“. O juk būtina kasmet inkilus valyti – išmesti iš jų senų lizdų liekanas, kurių susikaupia daug ir paukščiai tokiame inkile neperi.
„Sykį specialiai tyriau, kiek laiko perės nevalytame inkile zylės. Paaiškėjo – tik dvejus metus. Nesulaukęs įnamių trečiaisiais metais, atidariau stogelį pasižiūrėti – ogi inkilas beveik ligi landos pilnas senų lizdų liekanų“, – dėstė mokslininkas.
Savo inkilų, kuriuos iškėlė gimtojoje sodyboje, stogelius jis prikalė dviem vinimis: vieną – iki galo, kitą priešingame kampe – ligi pusės. Norint išvalyti senus lizdus, belieka tą „pusinę“ vinį ištraukti ir pasukti stogelį į šalį.
„Tačiau sykį mane kiaunė pergudravo: išmoko išklibinti tą pusiau įkaltą vinį, atsuko stogelį ir perėjusį karklažvirblį suėdė“, – prisipažino V. Logminas. Nuo to laiko jis prikaldavo inkilo stogelį trimis vinimis.
Nevalyti inkilai – tas pats, kas jokių. „Sykį buvau Dotnuvoje ir vietos medžiotojai pasiguodė – iškėlę jie parke daug inkilų, bet kažkodėl paukščiai jų nebelanko.
„Ar valot?“ – paklausiau.
Medžiotojai nustebę pasakė, kad ne.
Pasiūliau čia pat, mano akyse, nukabinti keletą inkilų. Šiaip taip numušėme aklinai užkaltus stogelius – ogi inkilai pilni senų lizdų liekanų…
Kitą pavasarį medžiotojai vėl pakvietė atvažiuoti ir didžiuodamiesi parodė 40 inkilų, kuriuos padarė jau su plastikiniais vamzdeliais, atidaromais stogeliais ir pažadėjo kasmet juos valyti“, – prisiminė gamtininkas.
Kiek patylėjęs pridūrė: „Kai ateis pavasaris ir bus Vilniuje Kaziuko mugė – kviečiu kartu nueiti į ją ir apžiūrėti, kokie bus parduodami inkilai. Ar neteks mums ir vėl nusivilti…“
Kurapkos niekam neberūpi
Lietuvos edukologijos universiteto docentas V. Logminas ir pradėjęs devintąjį savo gyvenimo buvo lieknas ir judrus, o jį galėjai sutikti paukščių pamėgtose vietovėse.
Sausumos ir vandens sparnuočiai, žinduoliai – daugelio gyvūnų ekologinės problemos domino šį zoologą. „Vakar važinėjau po Užnemunę“, – pasigyrė gamtininkas.
Prisiminęs, kad V.Logminas – bene didžiausias Lietuvoje kurapkų žinovas, paklausiau, ar toje kelionėje matęs kurapkų. „Ne, – papurtė galvą mokslininkas. – Jų labai sumažėjo, nes kelios pastarosios žiemos buvo sniegingos.
Tuomet žmogus turėtų jomis pasirūpinti – padaryti slėptuves nuo vėjo ir jose paberti lesalo. Tačiau dabar beveik niekam tai neberūpi“.
Gamtininkas prisiminė, kaip prieš porą dešimtmečių neilgoje atkarpoje nuo Širvintų iki Šešuolių pakelėje suskaičiavo 10 palapinių – lesyklų kurapkoms, kurias surentė medžiotojai.
„Tada aš juos pakritikavau, kad pastatė jas prastokai, matyt, rūpėjo tik planą įvykdyti. O šią žiemą važiavau tomis vietomis – nė vienos lesyklos! Net mūsų medžiotojų būrelis, kuriam ir aš priklausiau, jų nebestato. Pernai su anūkais keletą slėptuvių pastačiau, vėliau kolegos grūdų pabėrė, bet kurapkos nepasirodė – jų toje vietoje, o ir daug kur kitur, jau nebėra“, – apmaudavo V. Logminas.
Jis tyrė kurapkas daug metų. „Tai būdingas mūsų kraštui ir labai naudingas paukštis. Medžiojamas, jo mėsa skani, daug skanesnė, negu, pavyzdžiui, medžiotojų garbinamų tetervino ar kurtinio. Naikina piktžoles, nes lesa jų sėklas. Ir šiaipjau kurapka gražus, mielas paukštis, mūsų laukų puošmena“, – gyrė šiuos sparnuočius gamtininkas.
Dauguma jo kurapkų tyrimų buvo atlikti vasaromis Vilkaviškio, o žiemomis Širvintų rajonuose. „Tuomet labai padėdavo medžiotojai, gamtos apsaugos darbuotojai. Su Zoologijos instituto mašina, kurioje buvo įrengta laboratorija, nuvažiuodavome beveik prie pat kurapkų slėptuvių.
Buvau sukonstravęs gaudyklę, kuria jų pasigaudavome. Kiekvieną pasverdavau, išmatuodavau, nustatydavau lytį ir amžių, tirdavome medžiagų apykaitą, paskui užmaudavau ant kojos žiedelį ir vėl išleisdavau ten pat“, – pasakojo V. Logminas.
Šitaip jam pavyko nustatyti daug ligi tol nežinotų kurapkų gyvenimo paslapčių. Pavyzdžiui, tai, jog jos įsikuria dažniausiai laukų pakraščiuose. Kadangi anksčiau dauguma laukų buvo maži, tai ir kurapkų būdavo daugiau, o paskui užėjus „stepių madai“, kai laukai tapo didžiuliai, sąlygos kurapkoms kurtis tapo kur kas blogesnės.
„Daugelis kitų paukščių, pavyzdžiui, pempė, mato savo lizdą iš aukštai ir tiesiai prie jo nusileidžia. O tokie vištiniai paukščiai, kaip kurapka, skraido prastai, todėl nutupia neretai toli nuo savo lizdo ir pasiekia jį pėsčiomis.
Jei žolės aukštos, nešienaujama, kurapkoms sunku eiti. O jei liepos antroji pusė būna lietinga, kurapkiukai tiesiog prigeria, mat tuo metu jie kaip tik išsirita“, – aiškino gamtininkas.
Kai gausiai pasninga, kurapkos glaudžiasi arčiau kaimų, gyvenviečių. V. Logminas jas yra globojęs net Vilniaus centre. „Skaičiau Pedagoginiame institute (dabar Edukologijos universitetas) studentams paskaitą ir pro langą pamačiau kurapkų būrelį netoliese. Ateidavo jos ir į Neries pakrantę prie Vilniaus centrinės universalinės parduotuvės.
Su bičiuliu, gamtos fotografu Kęstučiu Verbicku atvežėme iš miško eglišakių ir pastatėme joms ten lesyklų, tai kad prisirinko vėliau fotografų… Fotografuoti parūpo daug kam, tik padirbėti, palesinti alkanus paukščius ne visi norėjo“, – šypsosi pašnekovas.
Rytmečiai su kurtiniais
Tyrė V. Logminas ir tetervinus bei kurtinius. „Kurapka yra proza, o tetervinai ir kurtiniai – poezija“, – užsisvajojęs tyliai sakė jis. Kodėl?
„Kurapkos – laukų paukščiai. Jeigu jas šeri, globoji, tai jų ir turi, o tetervinams ir kurtiniams reikia tik ramybės, o ne globos, nes tai miškų sparnuočiai. Todėl jų ir liko mažai, kad miškai pilni lankytojų, grybautojų“, – paaiškino.
Jis praleido daug valandų iš tolėliau klausydamasis tetervinų ir kurtinių balsų, nes prislinkti prie šių labai baikščių sparnuočių nelengva.
„Ypač įdomu būna per tų paukščių tuoktuves. Atvažiuoji iš vakaro į raistą, įsikuri palapinukėje po medžiu ir nakvoji. Paryčiais ir pradeda burbuliuoti tetervinai, tekšėti kurtiniai“, – pasakojo V.Logminas. Tokiomis laimingomis minutėmis net nesvarbu būdavo, kad dar stingdo šaltis.
Klausytis, žinoma, įdomu, tačiau mokslininkui būtina paukščius ir pasverti, išmatuoti, nustatyti, kuo jie minta ir t.t.
„Nenušovus paukščio tai padaryti praktiškai neįmanoma, todėl man teko tapti medžiotoju. Anuomet buvo manoma, kad kiekvienas gamtininkas privalo mokėti medžioti. Juk nusišovęs paukštį galbūt padarai mažiau nuostolio, negu trikdytum juos perėjimo metu“, – svarstė gamtininkas.
Porą tetervinų jis aptiko upės slėnyje. „Šliuožiau tada slidėmis, pamačiau netoliese beržus ir pamaniau – čia galėtų būti tetervinų, juk jie minta beržų žirginiais. Vos taip pagalvojau – purpt iš po kojų tetervinas, netoliese – kitas… Sniege buvo užsikasę.
Nusišoviau juos, ištyriau, ko yra gūžiuose. Nustebau radęs net juodalksnio kankorėžiukų – ligi tol manyta, kad jie lesa tik pumpurus ir žirginius“, – pasakojo V. Logminas.
Bet kurtinių jis ir senais laikais, savo jaunystėje, nemedžiojo, nors šie paukščiai į Lietuvos raudonąją knygą buvo įrašyti ir jų medžioklė uždrausta tik 1989 metais.
„Kurtinių ir tetervinų ir anais laikais buvo jau nedaug – juk tai ne mūsų platumų, o taigos paukščiai, atklydę į Lietuvą iš Rytų. Kad sumedžiotum kurtinį, reikia žinoti tuoktuvių vietas. Miškininkai, gamtos apsaugos inspektoriai kai kurias tokias vietas žinodavo, bet parodydavo jas tik valdžiai – ji ir medžiodavo. Kurtinys buvo valdžios paukštis.
Todėl aš iš principo nenorėjau medžioti jų, nors leidimą nusišauti vieną kitą mokslo tyrimams gal būčiau gavęs“, – pasakojo gamtininkas. Kartais jam pavykdavo tyrimams gauti elito medžiotojų jau nušautų kurtinių, iš kurių būdavo daromos iškamšos.
Keliaudamas pas kurapkas, V. Logminas savo kuprinėje nešdavo joms grūdų, šieno pabirų.
„Sykį buvau sumanęs nunešti lesalo ir tetervinams bei kurtiniams, pamaniau – prisipratinsiu juos ir galėsiu stebėti. Tačiau paskui pagalvojau taip: kai bus grūdų, tai privis ten ir pelių, o tada atsiras lapių ir kitų plėšrūnų, kurie peles mėgsta.
Tad mano šėrimas gali ne padėti, o pakenkti“, – apie savo dvejones pasakojo mokslininkas ir pridūrė – į gamtą žmogui reikėtų kištis kuo mažiau, o prieš tai darant – gerai pasvarstyti, ar užuot padėjęs nepakenksi.
Todėl V. Logminas atsargiai vertino ir dabartinius kurtinių, didžiųjų apuokų, lūšių gausinimo eksperimentus Lietuvoje. „Jeigu lėšų tam atsirado, tai kodėl nepabandžius. Tačiau rizikos daug. Jei gyvūnas bus prie žmogaus pripratęs – negerai. Jis turi būti baikštus, labai atsargus ir mokėti pats susirasti maisto, o ne laukti, kad žmogus paduos“, – aiškino gamtininkas.
Jis anksčiau taip pat bandė kurapkas veisti Zoologijos instituto voljeruose, tačiau įsitikino, jog tokias sąlygas, kokias jos turi laisvėje, sukurti sunku.
Įbauginti aplinkosaugininkai
Svajonę būti gamtininku V. Logminui sužadino jo senelis dar vaikystėje. „Diedukas nusivesdavo mane pavasarį į mišką pažiūrėti ančių lizdų. Jų būdavo daug ant kupstų tarp užtvindytų juodalksnių.
O sykį diedukas parnešė iš Giedraičių miestelio naminio karvelio jauniklį. Įdėjo į mano delnus tarsi gamtos stebuklą. Pajutau, kad kažkas manyje apsivertė… Kiek buvo džiaugsmo tą paukštuką maitinti, prižiūrėti! Kai baigiau mokyklą, net neabejojau – būsiu gamtininku, ornitologu“, – pasakojo mokslininkas.
Paklaustas, kokių pasikeitimų matąs gamtoje per netrumpą jos stebėjimo laiką, mokslininkas atsiduso.
„Labai sumažėjo gražiausių mūsų paukščių – žalvarnių, kukučių, kurtinių, tetervinų ir kitų. Žalvarniai ir kukučiai anksčiau buvo įprasti paukščiai, pavyzdžiui, kukučio lizdą prieš kelias dešimtis metų radau net priepirtyje paliktų malkų krūvoje. Dabar sumažėjo jiems tinkamų gyventi vietų“.
Tačiau juk gerokai padaugėjo valstybinių gamtosaugos įstaigų ir pareigūnų? Išgirdęs šį klausimą, docentas V. Logminas dar labiau apsiniaukė.
„Pamenu, kai dar jaunystės laikais susirūpindavau kuria nors gamtos apsaugos problema – nueidavau pas tuometinį Gamtos apsaugos komiteto pirmininką Viktorą Bergą. Jis suprasdavo viską iš pirmo žodžio ir čia pat imdavo ieškoti išeities.
O kur dabar nueiti? Dabar sunku rasti žmogų, kuris norėtų sutvarkyti kurią nors gamtosaugos problemą. Tai girdžiu ne iš vieno gamtininko. Aplinkosaugoje reikia karingų žmonių, o tokių dabar nebėra. Dabartiniai gamtosaugininkai tylūs kaip pelės po šluota. Ir kaip netylės: jeigu valdžiai nepatiksi, tai išlėksi iš darbo, o kitą susirasti sunku“, – su kartėliu kalbėjo gamtininkas.
Na, o visuomeniniai gamtos saugotojai? Sovietmečiu buvo tik Gamtos apsaugos draugija, o šiais laikais visuomeninių gamtos ir gamtosaugos įstaigų, organizacijų – nors vežimu vežk ir visos tvirtina labai saugančios gamtą?
„Matyt, idealistų laikai jau praėjo“, – tyliai į šią mano pastabą atsakė mokslininkas.
Daug vasarų jis praleido prie Kretuono ežero – tyrinėjo jo paukščius, vadovaudavo studentų praktikoms. Šio ežero Didžiojoje saloje, kurią paukščiai buvo pamėgę, V. Logminas su studentais buvo įkūrę lauko laboratoriją, kurioje, pasak jo paties, buvo atliekami įvairūs biotechniniai darbai, kad ten galėtų veistis paukščiai ir jiems būtų saugu.
Studentai ten rinkdavo medžiagą kursiniams ir diplominiams darbams. Salą tyrėjai saugodavo nuo pašalinių lankytojų, kad jie netrikdytų paukščių ramybės.
„Mūsų ir vaikai augo prie Kretuono. Jie kartu su studentais turėdavo atlikti visas praktikas. Tėtis būdavo griežtas, o jo nustatytas darbų grafikas – nepajudinamas: kasdien nueiti keletą kilometrų pėsčiomis, dienoraštyje parašyti apie rastas naujas gyvūnų rūšis ir jų lizdus“, – patvirtino į mūsų pokalbį įsiterpusi V. Logmino žmona Nijolė.
Ji ir Vytautas vedę daugiau kaip 50 metų, išaugino dukterį ir sūnų, turi penkis anūkus.
Kretuonui buvo skiriama daug dėmesio todėl, kad ten perėjo retų paukščių, kurių kitur Lietuvoje ir nesutiksi.
„Studentai stebėdavosi paukščių ir jų lizdų gausybe. Ypač daug jų būdavo Didžiojoje saloje. Visus registruodavome, pažymėdavome, stebėdavome. O skaičiuodavom juos šimtais… Atplaukę į salą, lipdami iš valties žiūrėdavome, kur koją statyti, kad naujo lizdo neužmintume“, – prisiminėV.Logminas.
Tuo laiku jis su studentais Kretuono ežere stebėjo 141 paukščių rūšis, iš jų čia veisėsi 122 rūšys, 14 rūšių buvo retų. Gausiausi ežero gyventojai buvo rudagalviai kirai – kai kuriais metais jų būdavo iki 4000 porų. Daug gyveno žuvėdrų – 1998 metais rasta 150 jų lizdų. Veisėsi tilvikai: juodkrūtis bėgikas, gaidukai, griciukai, raudonkojis tulikas, taip pat įvairių rūšių antys.
Tačiau laikui bėgant Didžioji sala vis dėlto apaugo krūmais ir medžiais, nebeliko kur veistis paukščiams ir daug jų Kretuone išnyko. „Gerai, kad dabar vėl bandoma atkurti Kretuono Didžiosios salos paukščių įvairovę“, – gyrė jaunųjų savo kolegų sumanymą mokslininkas.
Jis sakė nenorįs iš savo praeities išbraukti nė dienos. „Net ir klaidos praverčia – iš jų mokaisi. Esu laimingas, kad tapau gamtininku“, – kalbėjo V. Logminas.
***
Vytautas Logminas 1955 m. Vilniaus universitete įgijo biologo zoologo specialybę, vėliau tapo mokslų daktaru. Dirbo Biologijos, Zoologijos ir parazitologijos institutuose, nuo 1969 metų buvo ilgametis Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas) Zoologijos katedros dėstytojas, docentas, katedros vedėjas. Tyrė vištinius ir vandens paukščius. Parašė knygas „Kurapka“, „Antys“, „Lietuvos paukščiai“, kartu su bendraautoriais – „Gamtos apsauga“, „Kretuonas“, „Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti“, „Čepkelių rezervatas“, „Lietuvos raudonoji knyga“, „Biologo vadovas“, „Lietuvos fauna Paukščiai“ 1-2 t., taip pat daug straipsnių mokslinėje ir mokslo populiarinimo spaudoje.
Vytauto ir Nijolės Logminų asmeninio albumo nuotraukos
