Ramutė MILUŠAUSKIENĖ
Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos vyr. specialistė kultūrologė

„Viskas kartu: gamta ir istorija“

2015 metų vasaros stovykloje – ir apie cianotipiją!

Smagu prie laužo...

Kiekvienais metais Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos darbuotojai pakviečiami į vasaros stovyklą, kurią iš dalies finansuoja Birštono savivaldybė. Tad ir ši prabėgusi vasara paliko moksleiviams daug neišdildomų įspūdžių – kiek stebuklų galima aptikti gamtoje!..

Stovyklos metu moksleiviai ne tik keliavo po pievas ir miškus, bet ir susipažino su amatais. Naudodami gamtines medžiagas savo rankutėmis kūrė stebuklus. Stovyklos metu keliavome po visiems gerai žinomą Žvėrinčiaus mišką. Apie tai, jog jame yra tokių keistų medžių, kaip apykaklinės pušys, moksleiviams buvo naujiena. Pabandėme išsiaiškinti kokio amžiaus medžiai šiame miške auga, kokios pagrindinės rūšys. Bandėme surasti nuodingus ir gydomuosius augalus. Mokėmės išmatuoti medžių aukštį su prietaisu, kuris vadinamas aukštimačiu. Tokį prietaisą moksleiviai matė pirmą kartą. Jį, norėdami nustatyti medžių aukštį, naudoja gamtininkai. (Gal miškininkai mums ir paprieštarautų, bet stengėmės savo turimomis priemonėmis išmatuoti kuo tiksliau.) Aukščiausia pušis pagal matavimus buvo apie 26 metrų aukščio, o seniausias medis, kurį išvydome savo atokvėpio vietoje, turėjo 72 metus.

Birštono kurortas žaliuoju rūbu pasipuošęs beveik ištisus metus. Kokie medžiai ar krūmai čia pasodinti? Dėl to nelabai kas ir domisi… Ekskursijos metu teko susipažinti su Birštono kurorte augančiais ne tik lietuviškais augalais, bet ir vadinamaisiais svetimžemiais. Šie augalai yra atvežti į Lietuvą ir sodinami papuošti žaliąsias erdves. Keliaudami po kurortą moksleiviai ne tik aptarė Vytauto parko istoriją, čia pasodintų medžių rūšis, bet ir ragavo skirtingų tipų vandenį, aptardami jo sudėtį, skonį. Nemuno kilpų regioninio parko direkcijos specialistė Rosita papasakojo apie gręžinius, jų gylius, o grįžus į direkciją žiūrėjome vaizdo juostas apie tai, kaip galima vandenį panaudoti menui. Savuosius įspūdžius, kad jie nepasimirštų, teko visiems įamžinti gamtos knygoje.

Tokia stovykla skirta ne tik sužinoti ką nors naujo, bet ir kai ko išmokti. Tad neatsitiktinai kitos dienos buvo skirtos mokymuisi. Gaminant vaškines žvakes senuoju liejimo būdu moksleiviai sužinojo kaip bitės renka žiedadulkes, kaip jos sunešamos į avilį, iš kur atsiranda bičių duonelė, kaip bitės perdirba žiedadulkes ir gauna medų, kaip atsiranda vaškas… Po pasakojimo buvo žiūrimos įvairios nuotraukos, kuriose užfiksuoti dirbančių bičių svarbiausi akcentai, ragaujama žiedadulkės ir bičių duonelė.

Rytinis bėgiojimas po pievą – ne tik atgaiva sielai, o ir pažintis su čia augančiais augalais. Prisirinkus žolynėlių tenka susipažinti ne tik su jų savybėmis, o ir išmokti juos panaudoti mene. Tokia įdomi meno rūšis yra cianotipija. Kas tai?

Tai senoji fotografijos rūšis. Pasitelkus jos išmonę gaminome įvairiausius atvirukus, knygų skirtukus, pakvietimus. Tai tarsi mažas stebuklas kiekvieno rankose.

Daug stebuklų galima sukurti panaudojant gamtoje aptinkamas priemones. Mes gyvename Dzūkijoje, tad turime mokėti kepti dzūkiškas bandos. Smagu, jog į svečius pasikvietė Nemajūnų bendruomenės centro šeimininkė Onutė, kuri mus ir mokė kepti dzūkiškas bandas. Pasiskirstę grupelėmis mokėmės lupti ir tarkuoti bulves senovine tarka, sunkti. Atlikę visus darbus paruoštą masę dėjome ant kopūsto lapo. Paėmę ližę pašovėme į jau iškūrentą krosnį. Kol bandos kepė, apsilankėme Nemajūnų dienos centre. Apžiūrėjome patalpas, kuriose sutikome atostogų metu čia besilankančių vaikų. Naujame aikštyne žaidėme lauko tenisą. Kai kuriems tai buvo didelis išbandymas, nes lauko teniso raketę rankoje laikė pirmą kartą. Bet po keleto bandymų žaisti tikrai buvo smagu. Prie centro įrengta įvairių sūpynių – nemėgstantys sportuoti turėjo galimybę išbandyti jas.

Žinoma, labiausiai tą dieną su nekantrumu visi laukė pietų. Koks bandų gardumas!.. Juk tai pačių rankomis sukurtas stebuklas – dzūkiškos bandos!

Stovyklos metu kiekvienam teko tapti virėju, sodininku, gamtininku, amatininku, dailininku…

Vasara baigėsi, tačiau liko atmintyje malonūs darbai, sužinotos istorijos, savo pačių rankelėmis pasigaminti suvenyrai, kurie taps mažomis dovanėlėmis artimam žmogui.

Ramutės Milušauskienės nuotraukos