1943 10 06. Vokiečių kariai traukiasi iš Lietuvos, aš guliu apkase medinėje geldelėje, ant mamytės rankų. Tokia mano pradžia, o toliau – vis nauji įvykiai ir iššūkiai mūsų šeimai, krašto žmonėms. Pokaris, kolektyvizacija, žemės ir turto nusavinimas, Sibiro trėmimai, stagnacija, persitvarkymas, 1993 m. popiežius Jonas-Paulius II Lietuvoj, okupantų kariuomenės pasišalinimas ir visi kiti įvykiai. Lemtingi Lietuvai ir jos žmonėms.
Dabar naujas, gal didžiausias išbandymas. Ne tik Lietuvai, bet visam pasauliui. Corona virusas, per 3 mėnesius nuraminęs ir prislopinęs visą pasaulį, privertęs sustoti ir susimąstyti – kur einat žmogau ir žmonija (Quo Vadis)? Sustojo, užsidarė viskas – mokslo, gamybos, verslo įstaigos ir įmonės, kulto apeigos atliekamos virtualiai, užsisklendė pasaulio valstybės, neliko žmonių judėjimo. Dirbama, gydoma, mokoma, bendraujama pasitelkiant nuotolines technologijas…
Mąstau. Karantinas – trečias mėnuo. Po besitęsusios sausros, vakarykščio lietaus atgaivintas, puikus ramybe dvelkiantis pavakarys, gaivi vėsa. Sodelio pakrašty, pasipuošusios nuostabiais žiedais, linksmai žvalgosi mano kriaušytės. Negali atsigerėt nuostabiu pavasario gamtos atgimimu, su sodų ir pievų žydėjimu, kvapų aromatais, įvairiabalsiu paukščių vakariniu skambesiu.
Sėdžiu savo sodo trobelės pasienyje, kas keletą sekundžių vis sučiulba senajame maumedyje juodasis strazdas. Ir atgyja prisiminimais mano gimtinės pavakarių vaizdai ir garsai, kai nuo Luokės krantų sklisdavo strazdų giesmininkų čiulbėjimas, lakštingalų suokimas, nuo kiemo liepų jiems pritariančių varnėnų čiauškėjimas. Akyse stovi didžiulė trikamienė Rojaus obelis, savo vainiku apglėbusi gimtinės namelį, gausias tėčio globojamas bičių šeimas ir įvairiaspalviais žiedais pasipuošusį mamos puoselėjamą gėlių darželį. Visais metų laikais šis medis žavėjo, jaudino ir viliojo suaugusius, vaikus, bites ir rudeninius paukštelius: pavasarį – kvepiantis medumi ir spindintis savo baltai rožiniu žiedų vainiku; rudeniop – puošniu sirpstančių obuoliukų raudoniu; atslinkus šalnoms krintantys pašalę vaisiai masino rudens paukščius, noriai skanaudavo begrįžtantys iš mokyklos kaimo vaikai. Ypatingo skonio Rojaus obuoliukai močiutės kepti duonkepėje krosnyje, buvo vaikų „užjūrio skanėstai“.
… Paskutinio dešimtmečio, prieš nepriklausomybę, intensyviausia melioracija… Viską suniveliavo. Išnyko ir mūsų gimtinės sodyba, kaip ir kitos, su senųjų veislių vaismedžių sodais, kūdromis, želdiniais, gojeliais… Upeliukai tapo tiesiais grioviais. Dingo rojaus medis ir tik jo įskiepis mano sodelyje primena gimtinę, kasmet padovanodamas raudonų obuoliukų.
Tik tada, kai sugebi atitrūkti nuo gausybės šių laikų beprasmės reklaminės informacijos, vis besikartojančio smulkmeniško žinių srauto, pamatai ir pajunti aplink save, tiesiog per kraštus besiliejantį gamtos grožį.
Štai triūsia nepailstantys mano gandrai. Paeiliui pasikeisdami vis neša lizdan kuokštus sudžiūvusios žolės, samanų, šakelių… Štai atstriksėjo žvirbliukų būrelis, strazdas vis vinguriuoja savo trumpą, skardžią vakaro melodiją, džiaugdamasis vis vešlesne žaluma. Kaskart, šalia buksmedžių, atsiradusi kielė, beviksėdama uodegėle ir linksėdama galvele, kažkuo domisi. Greta oranžiniais žiedais žėri svarainių krūmeliai. Jau pradeda sprogti obelaičių, vis stambėja sumedėjusio bijūno pumpurai. Štai kamanė-motinėlė, apžiūrėjusi tulpių žiedelius, nieko gundančio neradus, nudūzgia tolyn.
Jau liepaitėje šalia trobelės girdėti varnėnų jaunimo balsai. Matau, kaip stropiai tėvai ieško jiems maisto, kaip jie greit ir tiksliai nustato ir pasiekia karkvabalio lervas, snapais išgręždami iš kiemo velėnos.
Ir mąstai: žmogau, kaip gyvoji gamta be elektronikos, be intelektualų, psichologų ir technikos stebuklų viską tiksliai žino – kada grįžti, kada krauti lizdą, perėti, globoti, išleisti jauniklius savarankiškam gyvenimui. Žino viską tiksliai be instrukcijų, spec. įrangos, niekad nesuvėluoja. Vienintelis rūpestis, kad neužkluptų sausra ar be reikalo neįsikištų žmogus.
O žmogus, su savo besaikiais planais, užgaidom, nepasotinamu alkiu turtui, gyvybės eksperimentais, naujomis, neretai ir nebūtinomis, technologijomis verčia mūsų planetos gamtą kentėti, prievarta keistis.
Kiek dar laiko vis daugiau ir daugiau siurbsim, kasim iš brangios žemelės! Nėra 200 metų, kai įvyko žmonijos techninis šuolis, koks neišpasakytai trumpas laiko tarpas, koks didžiulis progresas, tuo pačiu ir skausmingai neigiami pakitimai mūsų planetai. Negi – pabaiga!
Quo Vadis… Vis kažkur skubam, beskubėdami neturim laiko paskui save susitvarkyti, paliekam begalybę teršalų žemėje, vandenyse, atmosferoje, kosmose. Teršalų šleifai, kaip kometų uodegos, vis ilgėja ir ilgėja! Kaip bekalbėtume, kaip beįrodinėtume vieni kitiems, apie daromą žalą – tarša vis auga. Pirmiausia – pelnas, tvarkysimės vėliau… Atrodo šiandien žmonija priversta sustoti ir atsigręžti atgal…
Pradžia – progresas: automobiliai, aviacija, laivynas, kosmosas… Puiku! Ir visa tai didėja, greitėja, auga ir galų gale – rezultatas – didžiausia tarša visai planetos gamtai. Net pažangiausias internetas, neseniai apglėbęs mūsų Žemę, atsikratydamas atitarnavusios įrangos, paskleis atmosferoje didžiulius teršalų kiekius, įvairių medžiagų pavidalu.
… Apylinkėse vis rečiau stebime bites. Anksčiau nuo bičių gausos švelniai ūždavo visi liepynai. Jau neskraido vakarais šikšnosparniai, neūkauja pelėdos, į sodelį neatskuba kurapkos, retas pavasarinis vieversio čirenimas. Tik rytais mano kiemelyje vis dar pasirodo trys šarkos, lydimos varnos motinėlės, savo smalsumą tenkina, apžiūrėdamos kiemo pašalius ir užkampius. Rytais varna su partneriu tupi priešais mūsų valgomojo langą ant kaimyno stogo, lyg stebėdama, kada baigsim pusryčiauti, kas yra ant stalo, gal kieme atsiras maisto likučių. O atranda juos stebėtinai greit!
Aplink sodybvietę dar daug natūralios gamtos, neužstatyta, dar galima pasidžiaugti gyvūnija ir augmenija, nueiti į netoliese esančias bebrų valdas, kasmet išardomas ir kasmet vėl atstatomas.
Visą tai stebint ir matant, apninka ir slogios mintys, apie žmogaus ryšį su gamta, jo veiklos netolygumus, nepastovumą, savanaudiškumą, saugant jos nepakartojamą grožį ir negrįžtamus procesus, sukuriamus paties žmogaus rankomis ir jo gebėjimais.
… Buvo gūdūs baudžiavos laikai, beteisiškumas, valdančiųjų savivalė ir nebaudžiamumas. Lyg ir keista pagal dabartinių galingųjų moralę, bet anų laikų ponai, kurdami dvaro sodybas netvėrė ežerų, šimtmečiais jų pakrantės liko laisvos. Gamtos sukurtas grožis priklausė visiems. Beveik visose dvarų sodybvietėse kasami tvenkiniai, sukuriamos dirbtinės vandens saugyklos, mini kaskadai.
O dabar! Jau šiemet matau, prie Didžiulio ežero už Grigiškių atsirado skydas „Privati valda“. Kas, kodėl atima iš apylinkių gyventojų ir vilniečių amžiais buvusį laisvą priėjimą?
Aukštųjų technologijų ir galingos technikos amžiuje vyksta ir intensyviausias žemės teršimas: atmosferą teršia aviacija; kosmosą – kosminių laivų įrangos likučiai; vandenynus – pasaulinė pramonė ir vis galingesnis laivynas; grunto vandenis – pramonės atliekos…
… Važiuodamas rajoniniu keliu sustoju šalikėlėje šalia ypatingai gražiai suaugusio rapsų lauko. Nuostabus augalų žydėjimas, bet nematau bičių, bet tolumoje matau galingą vilkiką su plačiabariu agregatu – purškia pasėlių laukus. Negirdėt rytais plakamo ar galandamo dalgio, raminančio skambesio. Kiekvieną, nors ir mažiausią nereikalingą žolės kuokštelį, turim pašalinti su didžiausiu triukšmu ir „kvapu“, būtinai naudodami motorines priemones, gąsdindami, žalodami ir alindami žaliąjį pasaulėlį ir save – žmogų.
… Kaimynai – su kaukėmis, marškom uždengę gėlynus, uždarę vaikus namuose, naikina nepageidaujamus pievelėje augaliukus. Nesvarbu, kad vėjas neša nuodus kaimynams, nesvarbu, kad kartu nyksta ir mažoji gyvūnija. Neranka ten maisto varnėnai, kiti paukšteliai, neatskuba ir gandras. O mano baseinėly dar maudosi driežiukas, po trobeles grindimis kuria savo gyvenimą ežiukai. Kieme atsiranda vis nematytų paukštelių: rytais po eglaites striksi liepsnelės, labai domisi mūsų aplinka nuostabi raudonuodegių porelė, neaplenkia kiemo ankstyvais rytais kėkštai, atklydo net tripirštis genelis, dažnai keliuku kažko ieškodamas prastraksi kiškis…
… Dabar – gražiausias metų laikas. Važiuokim per savo kraštą – nuostabus sodų žydėjimo metas. Mūsų krašto sodybos, kaimai, gyvenvietės, kloniai, kalvos, pamiškės puošiasi vaismedžių ir ievų baltais žiedų debesėliais, atsiveriantys tolumose vis nauju ir nepakartojamu pavasario spindesiu… Tad mažiau stumdykimės prie sakurų!
Pasakysit: ką čia rašinėji? Aišku, nieko naujo! Viskas išdėstyta prieš tūkstantmečius! Kaip gyventi, tvarkytis! Žmogus amžių vystymosi procese ką beišgalvotų, vis grįžta į pradžią! Tai labai skaudžiai parodė ir šis laikas! Kur eini, žmogau!
Vieni sakys, kad tai – Aukščiausias intelektas, kiti – Dievybė ar Pranašas… Bet viskas, kas prieštarauja visuotinei žmonijos Išminčiai, veda į Pabaigą!
Senasis testamentas, Kunigų knyga, 11-20 skirsniai. Aukščiausiojo vedami mąstytojai gebėjo įžvelgti visos žmonijos vystymosi kelių pradžią ir kryptis ateičiai!
Tikėkimės, kad po šios pasaulinės negandos, mokslas, technika, pažangiausios technologijos su didžiuliu dėmesiu bus nukreiptos mūsų unikalios planetos, jos gyvybės išsaugojimui ir išlikimui.
Autoriaus archyvo nuotraukos
