Einu prie Sekluočio ežero – Aukštaitijos nacionaliniame parke tęsiasi žiemojančių paukščių apskaita. Sausis pagaliau uždengė laukus sniegu. Perėjus Kaltanėnų miestelio pakraščiais, nemačiau nė vienos kurapkos, nei jų pėdelių. O juk būdavo. Nebeatsigauna kurapkos, nors jų gyvenimas pagerėjo: ir žiemos tapo trumpesnės, ir tuščių dirvonų daug. Šiandien tamsaus, niūraus, drėgno ryto nuotaika eina kartu su manimi. Medžių šakos aplipę storu šerkšnu. Peržvelgiu elektros linijos laidus žiūronu ir atsipeikėju: ką noriu pamatyti? Įprotis: ant jų matydavau žalvarnius, rečiausius mūsų paukščius, štai ir dabar akys nevalingai ėmė jų ieškoti… Bet ant laidų kažkas yra! Taip, tai žvalgosi mūsų paukštijos viešnia iš Šiaurės – plėšrioji medšarkė. Ji atskrido žiemoti pas mus iš šiaurinės Europos. Čia jai, šiaurietei, ne tik sotu, bet ir šilta.
O soduose tebekaba sušalę antaniniai obuoliai, pajuodę slyvos, šermukšniai. Smilginiai strazdai, kurių jau rudenį nebeturėjo likti, lesa atšilusių obuolių minkštimą. Ką jie les, kai visus obuolius nukratys ant žemės?
Nuo kalnelio Sekluotis atrodo negyvas, net nėra žymės, kurią lede palikdavo pratekanti upės srovė. Bet nendrių priedangoje matau 13 didžiųjų dančiasnapių. Tai dideli paukščiai, lyg antys, bet ne antys. Jų snapai ilgi, siauri ir pilni dantų. Jokios antys negali su jais lygintis. Gaigalų baltas plunksnų apdaras jau paraudęs, kai jie ruošiasi tuoktuvių sezonui. Energingai nardo, žuvytes gaudo. Niekur nesiruošia išskristi, jiems čia sotu, saugu, net nesupranta, kad tvyro niūri diena. Anksčiau, kai žiemos būdavo itin šaltos ir sniegingos, dančiasnapiai į ežero properšas grįždavo tik kovo viduryje.
Iš nendryno pasirodė pilkasis garnys, jis – dančiasnapių draugijoje. Pakilo, vangiai nusileido kitame properšos gale. Sveikas, nesužalotas. Nesuprantama, kodėl liko žiemoti. Strazdai ir garnys vidury žiemos Rytų Aukštaitijoje – to tai per daug… Gal žiema jau baigiasi ir paukščiai tą jaučia?
Kiaunos upės srovė stipri, retai užšąla, bet dabar jos srovė juoduoja tik pačiu ledo viduriu. Atėjęs ant upės tilto, išgąsdinau karetaitę – vieną iš mažiausių mūsų paukščių. Sprigtelėjo į juodalksnių kelmų šaknis pakrantėje ir dingo. Nenustebino, nes ir sunkiomis žiemomis ją sutikdavau prie upelių sraunumos. Nebijo įlįsti ir į bebrų urvus, ten ieško lesalo. Bet kaip karetaitė, sverianti 5-6 g, gali išgyventi ilgas speiguotas žiemos naktis? Gali būti, kad pasilikę žiemoti, jos žūva, nes paukštis miniatiūrinis, vasarinis…
Kur upė įteka į Gilūto ežerą – plati properša. Joje vis kas nors apsigyvena. Kol iki jos einu paupiu, pašonėj garsiai cypteli tulžys. Tai bent radinys! Žaliai žydras tulžiukas tupėjo krante, žiūrėjo vandenin ir tykojo žuvyčių, bet pamačiau per vėlai, ir žalias žiburėlis greitai dingo už posūkio. O upės įtekėjimo vandenyje – keletas klykuolių, o su jomis, kaip visada, nemirtingomis tapusios gulbės. Jos tingiai krapštosi ant ledo krašto. Vandens paukščių letenos plačios, pirštų plėvės plonos, bet šalčio nejaučia. Taip tobulai sutvarkyta kraujotakos sistema, kad dieną naktį lediniame vandenyje mirkstančios kojos neatšaldo viso kūno.
Grįžtu atgal, nes anuo Gilūto ežero krantu eina nacionalinio parko riba, taigi, nebe mūsų teritorija. Kiaunos paupy aplankau dėmėtosios maudos augimo vietą. Dabar aiškiau matyti, kiek augalų augo vasarą – jos aukšti stiebai iš sniego styro sausais stagarais. Maudai skiriu padidintą dėmesį, ji – ypatingas skėtinių šeimos augalas, dvelkiantis stipriu pelių šlapimo tvaiku. Parke ją pastebėjau tik prieš keletą metų, o atradau ją, žinoma, pagal kvapą… Ji – vienas iš pačių nuodingiausių augalų Lietuvoje. Maudos sultimis išgydydavo „gumbą“, dabar vadinamą vėžiu. Augalo savybės buvo ištirtos ir be mokslinių laboratorijų, „ant savęs“, ir jau daug šimtmečių yra prigijusi rusų valstiečių buityje. Bet Lietuvoje dabartiniai žmonės, jei ir žinojo, seniai pamiršę gydymo metodus, o medikai maudos galių vis dar nepripažįsta… Parke mauda labai reta, išaugina vos po keliolika stiebų, be to, ji dvimetė, todėl man svarbu sužinoti, ar nukritę sėkliukės laimingai peržiemos. Be maudos, iš sniego kyšo ir jonažolių, kraujažolių, šilingių stiebai, o varnalėšų kibių galvučių sėklos – tikras išsigelbėjimas spalvotiems paukščiukams dagiliams. Jie varnalėšas užpuola ir lesa būreliais.
Dar praeisiu Kretuonėlės upės krantais: ar šįmet upėje yra apsistojęs vandeninis strazdas? Upės srovė iš pradžių lygi, bet greitai tėkmė ima raitytis ir strimgalviais lėkti žemyn. Kretuono ežeras didžiulis, bet seniai užšalęs, mat labai seklus. Vajuonėlės upelio įtekėjimo properšos krašte sėdi du žvejai, apsigobę kailiniais. Žinoma, išsėdėk tu visą pusdienį tokioje drėgmėje ant ledo be kailinių! Bet kaip jie gali sėdėti pačiame plono ledo pakraštėlyje?! Žvilgt per žiūroną – ogi ten du jūriniai ereliai… Koks įspūdis! Dideli, susikūprinę, tupi „stulpeliu“, lyg žmonės sėdėtų. Žiemojantys jūriniai ereliai nacionaliniame parke – nebėra naujiena, bet vis tiek faktas svarbus – jie tapo pastoviais gyventojais. Labiau nustebintų mažyčiai paukščiukai čimčiakai, atskrendantys iš tundrų. Susitikimai su jais labai reti. Jie sulekia į pernykštes žoles grūdelių lesti, labai mėgsta kiečių sėklas. Jie šiauriečiai ir necivilizuoti, nepatiria žmogaus baimės, kaip kiti paukščiai, todėl mažai baiminasi. Gaila, mano kelyje šiandien jų nėra.
Tokios vietos vandeniniams strazdams patinka. Jų vasarą nerasi, atlekia tik žiemoti. Varnėno dydžio rudas, balta krūtine paukštis neria į ledinį vandenį ir greit išnyra vikrus, sausas ir patenkintas, nes kažką sulesęs. Upės dugne jis pavarto akmenėlius ir randa žiemojančias vabzdžių lervutes. Deja, šiandien nėra vandeninio strazdo. O gal buvo, bet išgąsdinau anksčiau, nei spėjau pamatyti. Strazdas baikštus, prie jo reikia sėlinti lėtai, tyliai, tykojant, bet jis mane pamato anksčiau, nei aš jį ir lekia tolyn. Šitas upelis – tikrai „strazdinis“. Kartais jame žiemoja du ar trys strazdai, o šaltą, ramią, bet saulėtą dieną jie čiulba, tūpčiodami ant kyšančių akmenų. Ir tada žiemiškojo miško aplinka tarytum sušyla.
…Tamsi žiemos diena dar trumpesnė, nei rodo kalendorius. Reikia sukti namo. Virš miško viršūnių sukranksi krankliai – visur esantys gudrūs plėšrūnai. Beje, vakar žiūrėjau filmą apie Kamčiatkos baltapečius jūrinius erelius. Tokie patys krankliai net ten, kitoje Žemės rutulio pusėje, plėšikauja taip, kaip mūsiškiai. Ten krankliai iš jau didelio erelio jauniklio, gudrios apgavystės būdu pavagia žuvį – tiesiog iš erelio panosės ir nagų. Vikrūs krankliai žuvį nusineša, o didžiulis būsimasis erelis lėtai žiopso, „lyg maišu trenktas“ ir nesuvokia, kur dingo ką tik buvę pietūs. Taip greta paukščių biologijos pasirodo ir jų psichikos skirtumai. Abejonių nekyla, kieno ateitis linksmesnė: gudrių, drąsių varninių paukščių ar didingų, karališkų, bet lėtapėdžių flegmatiškų erelių. Tačiau man krankliai žiemą nerūpi. Jų vietoje geriau būtų nardantis strazdas ar mažyčiai šiaurės čimčiakai. Ieškau retųjų paukščių, noriu juos sutikti, užrašyti faktus, pridėti prie „duomenų bazės“, o ir pamatyti juos malonu.
Kai eilinę žiemos dieną pažiūri per langą ir matai, kaip stiklu rieda lietus ir krenta ant sniego, arba nosį užspaudžia stiprus šaltukas, išeiti į laukinę gamtą atrodo neprotinga: ką pamatysi tokiu netikusiu oru? Jei ir šiandien nebūčiau išėjęs prie ežerų ir upių, būčiau galvojęs, kad niekas gyvas nesirodo viešumoje tokią niūrią dieną. Iš tikrųjų, šią netiesą sužinojau dar praeityje. Juk gamtoje tuščių dienų nebūna. Taip pat šiandien Minčios ir Ažvinčių giriose ir pamiškėse, laukų miškeliuose, senųjų sodybų medžiuose, laukuose, upelių ir ežerų pakrantėse apsilankė reti mūsų krašto žiemos svečiai – visokie šiauriniai paukščiai, eglynų gilumose lakstė baltieji kiškiai, elniai, plačias katės pėdas paliko lūšys, vakaro ir ryto sutemose medžiojo paslaptingosios pelėdos, pamiškėmis bidzeno vilkai…
Visa tai, žinau, buvo. Bet kai paukščių-žvėrių-žvėrelių nematome, tai mums jų nėra, atrodo, jie iš viso negyvena, jų net nėra pasaulyje. O rytojaus dieną, susitikę vienas kitam nusivylusiai pasakysime: „Koks netikęs, niūrus buvo savaitgalis, ir šiaurys žnaibėsi. Sėdėjom namuose“.
2016-01-18
Selemono Paltanavičiaus nuotraukos
