Straipsnyje pateikiamos žinios apie mažiau žinomus mažuosius Vilniaus miesto teritorija tekančius upelius, kurių vagos ilgis nesiekia 10 km ar truputį ilgesnius. Ir jau „paslėptus“ bei užmirštus Vilniaus miesto mažuosius upelius, kurie istorinėje praeityje gausiai tekėjo mieste ir jo apylinkėse, aprūpino miesto gyventojus geriamu vandeniu, tenkino buitinius poreikius, tarnavo kaip gynybiniai įtvirtinimai. Istorinių žinių apie mažuosius miesto upelius yra labai mažai. Apie jų buvimą galima spręsti tik įvertinus miesto reljefą ir gamtines sąlygas, išanalizavus senuosius miesto planus, surinkus archyvinę informaciją. Plečiantis Vilniaus miestui nemažai upelių buvo užpilti arba kanalizuoti, prarado savo reikšmę ir buvo užmiršti. Iš dalies rekonstruojant Vilniaus miesto hidrografinį tinklą, tiriant Vilniaus istorinio laikotarpio litologiją, remiantis žvirgždingų uolienų išsidėstymu buvo atrastos laikinos Vilniaus vandentėkmės. Šios tėkmės svarbios tuo, jog jų trasomis nusidriekė pirmosios Vilniaus magistralinės gatvės. Mažieji upeliai praeityje atliko ir dabar atlieka savo vaidmenį ir jų pažinimas svarbus ir reikalingas atkuriant buvusį miesto vaizdą ir suvokimą apie dabartines ir ankstesnių laikų sąlygas.
Jie gyveno…
Vilniaus miesto teritorijoje „įžemintų“ upelių dabar niekas nebemato, o jie egzistavo ir „gyveno“. Viešoje informacinėje erdvėje skelbiama, kad Vilniaus mieste teka Neris, Vilnia, Vokė… Ir dar kelios. Taigi, žinių apie Vilniaus miesto hidrografiją trūksta, nors atgarsiai istorinėje literatūroje ar žemėlapiuose rodo, kad jų būta daug, buvo gausesni vandenys, kurie ne tik girdė miestą, bet ir kūrė tapybišką, paslaptingesnį miesto kraštovaizdį. Juk akivaizdu, kaip skiriasi miesto vaizdas, kai betonuotą paviršių raižo įrėminti kanalai, arba, įsivaizduokim, čiurlenantys upeliai su įspūdingais šlaitais. Urbanizacija padarė savo, bet kraštovaizdis turi atmintį.
Pagal istorinę ir mūsų bendrų tyrimų medžiagą (Jurkštas, 1990; Gamtinių…, 2014; Baubinienė ir kt., 2014, Morkūnaitė ir kt., 2015; Baubinienė ir kt., 2019) žinom, kad praeityje daugelyje Vilniaus miesto vietų buvo iškasti tvenkiniai, pažemėjimuose telkšojo ežerėliai, iš giliai įsirėžusių Neries ir Vilnios šlaitų sroveno (ir tebesrovena, tik ne taip gausiai) šaltiniai. Kad kiekviena tarpukalvė ir griova turėjo savo upelius, kuriuos dabar primena tik jų vardais pavadintos gatvės: Druja, Vilkpėdė, Vingrė…
Žinoma, jog vandens telkiniai ankstyvuoju laikotarpiu buvo naudojami gynybiniams tikslams, visuomenės buitinių poreikių tenkinimui, senosioms Vilniaus įmonėms. Šaltinių vanduo jau XVII amž. buvo naudojamas miesto vandentiekiui. Didėjant Vilniaus miesto užstatymui vandens telkiniai buvo užverčiami gruntu, pašlapusios vietos nusausinamos iškasant šulinius, atvirus ir uždarus kanalus. Miesto teritorija buvo sausinama keletą šimtmečių ir galutinai pasibaigė tik XX amžiuje, kai pradėjo veikti naujoji kanalizacija (Jurkštas, 1990; Gamtinių…, 2014).
Atliekant mažųjų upelių tyrimą pasitelkti tokie metodai:
*istorinės, kartografinės medžiagos apžvalga ir analizė; tiriant Vilniaus hidrografinio tinklo išsidėstymą buvo naudojami Vilniaus apskrities archyvo bylomis, schemomis ir brėžiniais;
*analizuota inžinerinė-geologinė Vilniaus m. kai kurių vietų paviršinis dengiamasis nuogulų sluoksnis, eliminuojant technogeninį (supiltinį, antropogeninį) sluoksnį; ypatingas dėmesys buvo kreipiamas į nuogulų ir nuosėdų gylius, uolienų medžiaginę sudėtį, vandens horizonto altitudę;
*LGT geologinių gręžinių, pjūvių analizė.
Vandeninga Vilniaus miesto aplinka
Apie mažuosius Vilniaus miesto upelius istorinių žinių yra labai mažai. Kad jų būta, patvirtina senieji Vilniaus miesto planai (1648 m F. Getkanto planas, 1745 m vokiečių geodezininko J. G. M. Fiurstenhofo planas ir kt.) ar kita archyvinė informacija. Patys smulkiausi upeliai išnyko, nepalikdami nei pėdsako, apie buvimą galima spręsti tik įvertinus Vilniaus miesto ir jo apylinkių gamtines sąlygas.
Vilnius įsikūręs paskutiniojo ledyno pakraščio ruože, ties kuriuo vyko sudėtingi gamtiniai procesai, suformavę teritorijos reljefą ir vandenis. Traukiantis paskutiniam ledynui, fliuvioglacialiniai vandens srautai išgraužė gilius, terasuotus, įvairios sandaros slėnius, kuriais dabar teka Neries ir Vilnios upės. Šių upių slėniai giliai įsirėžę į kvartero nuogulas (20-60 m), tarnauja iškrovos zonomis praktiškai visiems vandeningiems žemės paviršiaus horizontams. Šaltiniuoti Neries ir Vilnios slėnio šlaitai davė pradžią daugybei upelių, kurie nuolydžio kryptimi tekėjo į vandens surinktuvus – Neries ir Vilnios upes, suformuodami daugybę griovų ir raguvų.
Miesto senuosiuose planuose pažymėti upeliai, kurie mūsų laikų „nesulaukė“, tik iš miesto reljefo galima daryti prielaidą, kad dabartinėmis griovomis ir raguvomis jie čiurleno.
Vandeningos buvo dabartinių Liejyklos, Tallat-Kelpšos (XVIII a. pabaigoje ji buvo vadinama Tekančio vandens gatve), Šventaragio, Barboros Radvilaitės, Maironio gatvės, dalis Pilies gatvės rajono. Šlapia ir šaltiniuota buvo Sereikiškių parko (Bernardinų sodų) teritorija, Vilnios šlaitai nuo Subačiaus gatvės pusės. Vietos, kuriomis tekėjo Vingrės upelis, taip pat buvo šlapios ir šaltiniuotos (Jurkštas, 1990).
Latako gatvės pavadinimas irgi byloja apie praeityje čia tekėjusius vandenis. Katedros aikštės teritorijoje ilgus šimtmečius buvo kovojama su drėgmės pertekliumi. Tokioje vandeningoje aplinkoje kūrėsi ir plėtėsi Vilniaus miestas. Vėliau, sausinant miesto teritoriją, mažieji upeliai nunyko arba buvo sunaikinti. Tačiau jie istorinėje praeityje atliko savo vaidmenį ir jų pažinimas svarbus ir reikalingas atkuriant buvusį miesto vaizdą ir suvokimą apie ankstesnių laikų sąlygas.
Istorinės žinios apie miesto hidrografiją
Apie buvusius vandens telkinius sužinome iš 1648 m. F. Getkanto plano, kuriame pavaizduoti Vilniaus vandenys, įeinantys į miesto gynybinę sieną; XVIII a. pradžios J. G. M. Fiurstenhofo plano; 1808 m. Vilniaus plano, vaizduojančio Neries upės intakus. J. G. M. Fiurstenhofo plane į Nerį atkarpoje nuo Trinitorių bažnyčios iki Žvėryno tilto be Vilnios ir Vingrės įtekėjo šeši upeliai. 1808 m. miesto plane pavaizduoti keturi upeliai, įtekantys į Nerį nuo Antakalnio gatvės vidurio iki Sluškų rūmų (Jurkštas, 1990).
Dauguma upelių be pavadinimų, tačiau rašytiniuose šaltiniuose aptinkami tokie vandenvardžiai kaip Šaltupys (įtekėjęs į Nerį iš dešinės tarp Žvėryno ir Lazdynų rajonų), Sausupio upelis (tekėjęs Vilkpėdės rajone) ar Giraitės upelis (įtekėjęs į Nerį iš kairės pusės Antakalnio rajone (Jurkštas, 1990).
Į Vilnią miesto teritorijoje įtekėjo Drujos upelis, turėjęs didelę reikšmę miesto vandentiekiui. Tačiau jo tekėjimo vieta iki galo neatskleista. Manoma, kad tai galėjo būti Aukštaičių gatvės rajonas, už buvusių Subačiaus vartų (Jurkštas, 1990).
Pagal 1808 m. planą nuo Belmonto iki santakos su Nerimi į Vilnią įtekėjo trys upeliai. Vieno iš jų – Kaukysos pavadinimas užfiksuotas XVIII a. planuose.
Šaltinių iškrovos vietoje (teritorija tarp Mindaugo ir Vingrių gatvių) pradžią radęs Vingrės upelis (nuo XVIII a. vadinamas Kačerga, nes „virto“ miesto atliekų surinkimo vieta.), egzistavo iki XIX a. pabaigos. Pablogėjus sanitarinėms sąlygoms, upelis kanalizuotas.
Apie Aušros vartų šaltinius informacijos galima rasti 1648 m. F. Getkanto Vilniaus m. plane. Jame pavaizduoti du upeliukai, ištekantys už Aušros vartų, susiliejantys prie apvalaus bokšto ir tekantys palei vakarinę miesto sieną. Šaltiniai buvo gana vandeningi. XVI a. pabaigoje ir XVII a. šaltiniai buvo naudojami miesto vandentiekiui.
1898 m. Aušros vartų šaltiniuose buvo išgręžtas artezinis šulinys. Bandymo metu per parą šulinys davė 17000 kibirų vandens. Aiškiau pažymėtų (nei F. Getkanto plane) Aušros vartų šaltinių nėra kituose miesto planuose (Jurkštas, 1990).
Dar XX a. žemiau Subačiaus ir Bokšto gatvių, šlaito papėdėje tekėjo aštuoni šaltiniai (Žiupronių-Misionierių) su 0,5 – 0,3 l/s debitu kiekvienas. Šaltiniai buvo reikšmingi miesto vandens poreikių tenkinimui. Jau po vandenvietės pastatymo Bernardinų sode (1914 m.) ir vandentiekio įrengimo mieste, vanduo iš Misionierių šaltinių buvo tiekiamas į Užupį, Paplavų gatvėje esančią pirtį Nr. 3, o taip pat į švaraus vandens rezervuarą Bernardinų sode, o iš ten vandens tiekimo vamzdžiais – į Vilniaus miestą (Kozlov, 1947).
XIX a. upeliai buvo užpilti arba kanalizuoti. Vėliau, užstatant miesto teritoriją, dar išlikę – nusausinti. Apie jų egzistavimą galima sužinoti iš 1947 m sudarytos Vilniaus m. hidrografinio tinklo schemos.
Upelių vagų rekonstrukcija
Vingrės upelis pažymėtas beveik visuose senuosiuose Vilniaus miesto planuose (1648 m. F. Getkanto planas; Vilniaus m. planas iš J. G. M. Fiurstenhofo 1793 m rinkinio; 1908 m. Vilniaus m. planas).
Teritorija tarp dabartinių Mindaugo ir Vingrių gatvių buvo ypatinga vieta, nes čia tekėjo vandeningiausi miesto šaltiniai, aprūpinę miestą geriamuoju vandeniu. XIX a. devintajame dešimtmetyje Vingrių šaltiniai per parą duodavo po 110 tūkst. kibirų (apie 1100-1200 m3/d) (Juodkazis, 2006 m). Prie Vingrių šaltinių buvo įrengiami rezervuarai. Istoriko T. Narbuto nuomone (Jurkštas, 1990), Vingrių vanduo kanalais buvo išvedžiotas į daugelį tuometinio miesto vietų. Šaltinių vanduo buvo panaudojamas miesto gynybos sistemos sustiprinimui, o taip pat kaip geriamas vanduo.
Įvertinus Vilniaus m. orografiją, remiantis rašytine ir kartografine informacija, pabandyta rekonstruoti upelio tekėjimo kelią.
Vingrės upelis prasidėjo Neries upės IV viršsalpinės terasės šlaite, kurio absoliutinis aukštis 108-118 m., santykinis aukštis 21-31 m., šlaito plotis – 500-700 m.
Pagal 2014 metais rekonstruotą Vilniaus m. reljefą, Vingrės upelio ištakos buvo 117 m abs. aukštyje. Vingrė tekėjo giliai įsirėžusių Neries ir Vilnios upių link reljefo nuolydžio kryptimi apie 1142 metrus ir 89 m abs. aukštyje įtekėjo į Vilnios upę (iš kairės pusės). Upės vidutinis nuolydis – 24 cm/km. Upelis didžiąją savo kelio atkarpą sroveno aiškia raguva dabartinių gatvių (Pylimo, Liejyklos, Stuokos-Gucevičiaus) vietomis. Dalis upės atkarpos dabar užstatyta. Nunykus Vilnios senajai vagai, Vingrė „naudojosi“ jos vaga nuo Katedros aikštės iki Vrublevskio bibliotekos ir iki santakos su Nerimi (Gamtinių…, 2014). Galima teigti, kad upės atkarpa nuo santakos su Vingre ties Katedros aikšte iki santakos su Nerimi ties Vrublevskio biblioteka – senoji Vilnios vagos dalis, kuri XIX a. pabaigoje galutinai „paslėpta“ po žeme.
Šiandienos Vilniaus upeliai
Neris Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje ar jos riba teka apie 47,1 km, Vilnia – apie 20,2 km. Išskyrus Vilnią, Vokė ir kiti mažesni upeliai teka atokiau nuo Vilniaus centro. Į Nerį Vilniaus m. teritorijoje įteka keli mažesni upeliai, tokie kaip Antavilė, Varžuva, Riešė, Upelė (Kairėnė), Turniškių upelis, Baltupis (Cedronas), Sudervė ir dar keli.
Ežeringą Antavilių riną drenuoja Antavilės upelis. Šio upelio debitas nežymus, sureguliuotas gausių ežerų. Upelio ištakų abs. aukštis – 137,5 m. Įteka į Nerį 93,5 m abs. aukštyje. Upelio tėkmės ilgis – 6,5 km, tėkmės nuolydis – 7 cm/km.
Varžuva (Veršupis) – kairysis Neries intakas išteka Bezdonių fliuvioglacialinės lygumos pelkinguose duburiuose, 136 m absoliutiniame aukštyje. Tėkmės ilgis – 10,2 km. Upė kerta plačią III Neries fliuvioglacialinę terasą, o žemupyje graužiasi į fliuvialinį Neries šlaitą. Į Nerį įteka 92,2 m absoliutiniame aukštyje. Vidutinis Veršupio nuolydis gana didelis – 4 cm/km. Upė aukštupyje šiek tiek reguliuota, joje yra keletas nedidelių tvenkinių.
Kitas kairysis Neries intakas – Kairėnė – pradžią randa Dvarčionių kalvotoje pakilumoje. Tai paskutinio apledėjimo grūdos stadijos dariniai, kurių paviršius smarkiai supriesmėlėjęs (Paviršinio…, 1995). Infiltracinės sąlygos baseine neblogos, todėl čia nemažas nuotėkio modulis – 9 l/s km2. Upelio ištakos – 130 m aukštyje nuo jūros lygio, žiočių altitudė – 91,5 m. Upelio vagos ilgis – 7,8 km, tėkmės nuolydis – 5cm/km.
Žemiau Kairėnės ilgą atkarpą į Nerį iš kairės pusės neįteka jokie intakai. Miesto ribose į Nerį iš kairės įteka Vilnia. Tai gana didelė (Q – 6,01 m3/s) penktos eilės upė, drenuojanti orografiniu požiūriu sudėtingą teritoriją. Pačios Vilnios ištakos yra limnoglacialinėje lygumoje, Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Upės aukštupyje yra dideli tvenkiniai, kurie reguliuoja upės nuotėkį. Čia Vilnia vinguriuoja per supelkėjusius limnoglacialinius smėlius. Visi dešinieji Vilnios aukštupio intakai melioruoti. Pakankamai vandeninga Vilnios upė žemupyje primena kalnų upę. Srovės greitis padidėja iki 0,8 m/s, paskutinius dešimt kilometrų Vilnia pažemėja keturiasdešimt metrų, vidutiniškai kiekviename kilometre po keturis metrus.
Trečios eilės Neries intakas Riešė, įteka iš dešinės, likus beveik 178 km iki Neries žiočių. Upelis išteka iš Riešės ežero. Upės baseinas (plotas 110 km2) apima aukšto Sudervės moreninio masyvo rytinę dalį, Aukštaičių aukštumos distalinį šlaitą bei kai kurias fliuvioglacialinės kilmės ežeringas rinas (Gulbinų, Kryžiokų) ir nuosrūvų klonius. Riešės aukštupiui būdinga molinga-priemolinga litologija, o vidurupiui ir žemupiui – labiau laidūs smėlingi – priesmėlingi dariniai. Upės ištakų aukštis – 173 m, tėkmės ilgis – 28,8 m. Tai jau vidutinio dydžio upė su 1,00 m3/s debitu ir 3 cm/ km nuolydžiu. Į Nerį įteka 92,0 m nuo jūros lygio aukštyje.
Žemiau Riešės į Nerį iš dešinės pusės įteka du nedideli upeliai. Vienas jų – Verkė, kuri pradžią randa Jeruzalės tvenkinyje, o antrasis – Cedronas (Baltupio upelis) – Jeruzalės moreninio masyvo pietiniame šlaite.
Cedronas – vienintelis dar nekanalizuotas Vilniaus upelis, esantis urbanizuotoje Vilniaus teritorijoje. Cedronas prasideda rytiniame plokštikalnės šlaite (135 m abs. a.) ir teka rytų kryptimi su didele kilpa ties Kalvarijų gatve. Upelis prateka 1,77 ha ploto vandens telkinį. Cedrono žiotys – 88,6 m abs. a. Tėkmės ilgis – 2,9 km, nuolydis – 16 cm/km. 1947 m ataskaitoje (Kozlov, 1947 m) minima upelio žiotyse buvusi užtvanka ir malūnas. Užpelkėjusią Cedrono vagą buvo numatyta nusausinti, iškasant 1550 m kanalą (Kozlov, 1947 m).
Cedrono upės vaga siejama su Neries protaka. Žemiau buvusio Trinapolio vienuolyno pietų-vakarų kryptimi tęsiasi užpelkėjusi ir uždurpėjusi žemuma, kurioje yra keletas vandens telkinių. Šie vandens telkiniai yra slėnyje, kuris tęsiasi (nuo Cedrono žiočių) pietvakarių kryptimi iki Neries upės (ties buvusiu Edukologijos universitetu). Šių vandens telkinių kilmė siejama su Neries protaka, kurią nustatė lenkų geologai Galickij ir Jaroševič (slėnis buvo vadinamas „Mirties slėniu“). Tai senovinė Neries protaka, kuria iki Viurmo (paskutinis Alpių ledynmetis, pasibaigęs prieš 10 000 metų) tekėjo Neries upė (Kozlov, 1947 m). Ištekėjus Neries vandenims, žemumoje liko daug benuotakių natūralių pažemėjimų ir dirbtinų karjerų, pripildytu vandeniu, užpelkėjusių ir uždurpėjusių, kuriuose kaupėsi paviršiniai ir gruntiniai vandenys. Dalis pažemėjimų vėliau buvo užpilti žemėmis, nusausinti uždarais ir atvirais kanalais.
Dar iki XX a. vidurio iš Šnipiškių ežerėlio tekėjo upelis (Neries protakos liekana), pažymėtas beveik visuose miesto planuose, kurio žiotys buvo prie tilto, šalia buvusio Edukologijos universiteto. 1947 m Kozlovo sudarytoje Vilniaus miesto hidrografinio tinklo schemoje upelis pažymėtas, vėliau kanalizuotas.
Iš buvusių Neries intakų minimas Vilkpėdės upelis, užpelkėjęs kairysis tiesioginis Neries intakas. Tai vienas ilgesnių buvusių atvirų Neries intakų, kurio ilgis buvo 5,5 km, baseino plotas – 7,4 km2. Žemiau Lazdynų į Nerį įteka dar vienas dešinysis Neries upės intakas – Sudervė, drenuojanti Platiniškių ir Sudervės moreninių masyvų rytinius ir pietinius šlaitus. Upelio baseino plotas – 40 km2), tėkmės ilgis – 12 km. Buivydiškių apylinkėse ant jo įrengta tvenkinių kaskada. Sudervės baseine vyrauja smėlingi-priesmėlingi dariniai, sudarydami geras sąlygas infiltracijai. Baseino hidromodulis – 8,6 l/s km2. Upelio ištakų aukštis – 180 m., į Nerį Sudervė įteka 80 m aukštyje. Upelio nuolydis – 8 cm/ km.
Mažųjų upelių didelė reikšmė
Neries ir Vilnios santakoje vienas iš Vilniaus miesto įsikūrimą lemiančių veiksnių – būtent ši vieta buvo vandeninga. Iš 1893 m. miesto plano žinome (plane pažymėtas upokšnis, ištekantis iš trijų Kryžių kalno, ŠR šlaito), kad Kreivasis kalnas buvo vandeningas. Tai svarbu vertinant Kreivojo miesto gyvavimo sąlygas.
Nėra žinių, kad Vilniaus miesto gyventojai kada nors būtų nukentėję nuo sausrų ar vandens stokos, išskyrus tuos atvejus, kai trūko geriamo vandens dėl to, kad miestas XVI amžiuje buvo aptvertas gynybine siena ar dėl senojo vandentiekio nepajėgumo (Jurkštas, 1990).
Iki XVI a. pradžios mažųjų upelių vanduo buvo imamas gėrimui. Vienas iš reikšmingiausių miestui buvo Vingrės upelis. Pastačius miesto sieną, Vingrės upelis įgavo gynybinę funkciją – bent iš dalies vandeniu užpildė perkasą. XVIII a. iš gynybinio perkaso upelis „virto“ į kanalizacijos griovį ir prarado savo pirminį vardą – gavo Kačergos pavadinimą. Vilnios ir Vingrės upės „įrėmino“ Senamiestį.
Tiriant Vilniaus istorinio laikotarpio litologiją, remiantis žvirgždingų uolienų išsidėstymu buvo atrastos laikinos Vilniaus vandentėkmės (Ataskaita, 2014; Baubinienė ir kt. 2014; Morkūnaitė ir kt., 2015). Šios tėkmės svarbios tuo, jog jų trasomis nusidriekė pirmosios Vilniaus magistralinės gatvės: Domininkonų-Universiteto (senoji), Mėsinių-Rūdininkų-Gaono-Universiteto (senoji), Didžioji-Pilies. Nuo jų formavosi Vilniaus gatvių tinklas (Baubinienė ir kt., 2019).
Pertekliniai vandenys, tekėję nuo ketvirtos Neries slėnio terasos, suformavo Senamiesčio teritorijoje žvyro koridorius, kurie XIV a. buvo panaudoti kaip magistralių trasos, kuriomis ėjo miesto pagrindinės gatvės. Ketvirtos terasos vandenys (pietinėje Lipuvkos pusėje) XVI a. buvo kanalizuoti dabartinėmis Bazilijonų-Pylimo g. trasomis ir sujungti su Vingrių šaltinių vandenimis. Taip buvo sustiprinta miesto fortifikacija, nutraukti pertekliniai vandenys ir užstatymui paruošta pietinė senamiesčio dalis, prailginta Vingrės vaga, nusausinta pelkė Raugyklos gatvėje (Baubinienė ir kt., 2014; Morkūnaitė ir kt., 2015; Baubinienė ir kt., 2019).
Iliustracijos ir nuotraukos – autorių
