Vasario 4 ir 6 dienomis visuose Lietuvos miškuose apie tūkstantis žmonių skaičiavo vilkus pagal pėdas sniege. Jų ieškojo Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate ir šių eilučių autorius.
Tarp skaičiuotojų – pirmieji savanoriai
Vilkai pagal pėdas skaičiuojami kas keleri metai – kai yra pakankamai sniego. Pernai jo buvo mažoka, todėl nevyko apskaita.
2013 metų skaičiavimo duomenimis, tuomet Lietuvoje gyveno apie 200 vilkų, iš jų 8 – Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate.
Kiek jame išlikę keturkojų nustatinėjo rezervato darbuotojai, kurie studijavę gamtos mokslus ir moka skaityti gamtos ženklus. Kamanose vykusių apskaitų istorijoje pirmąkart pasisiūlė keli savanoriai. Atsiliepę į Aplinkos ministerijos kvietimą tiems, kas neabejingi Lietuvoje gyvenančių plėšriųjų žvėrių gausai ir apsaugai. Tarp jų – ne kartą vilkus medžiojęs Klemas Rimutis ir priešiškai nusistatęs prieš bet kokių žvėrių šaudymą Klemas Šimkus. Bet abu jaučiantys Kamanų trauką, yra ne kartą dalyvavę čia organizuotose paukščių palydose, pelkių dienos ir kituose visuomenei skirtuose renginiuose. Medžiotojas net yra padėjęs Kamanose pastatyti vadinamąjį gamtos namelį vienam čia dirbusiam miškininkui. Ne medžiotojo gimtasis kaimas, kuris dabar išnykęs, buvo šalia Kamanų. Abiems nesunku pagal pėdas atpažinti kokio žvėries eita.
Kiekvienas apskaitos dalyvis gavo po žemėlapį su nustatytu maršrutu. Jais, tarpusavyje susisiekiančiais, savotiškai išdalinta rezervato teritorija. Trumpiausias kelias apėmė apie 8 kilometrus, kiti – keliais kilometrais ilgesni. Traukdami skaičiuotojai turi užfiksuoti išeinančių ir įeinančių žvėrių pėdsakus ir pagal juos nustato skaičių.
Išvakarėse girdėjo staugimą
Naktį prieš skaičiavimą Kamanų pelkėse leido grupė šalies Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotojų, tikėdamiesi išgirsti staugiant vilkus.
Ir pavyko. Iš pradžių, panašu, pradėjo jaunyliai. Po kurio laiko atliepė vyresni. Atrodė lyg – iš kitos vietos. Bet galėjo būti, kad ir laikydamiesi būryje.
Savotiškas koncertas užtruko apie penketą minučių.
Literatūroje rašoma, kad dažniau vilkai užkaukia per žiemos speigus, žiūrėdami į mėnulį. Tuo tarpu Kamanose tebuvo vos laipsnis kitas šaltuko.
Mokslininkai svarstė, galbūt įtakos turėjo besikeičiantis atmosferos slėgis.
„Kaip niekada iki šiol girdėti vilkų staugimai manęs nėra šiurpinę, taip ir šįkart – ne“, – sakė su mokslininkais buvęs Kamanų valstybinio gamtinio rezervato vyriausiasis ekologas Vaidotas Grigaliūnas.
Bet yra girdėjęs kitokių pasakojimų iš medžiotojų, kurie sunerimdavo nuo stūgavimų, išgirstų vidury nakties tykant žvėrių kokiame nors bokštelyje netoli Kamanų.
Aptikta neįtikėtinai greitai
Grigaliūnas keliauja apskaitos maršrutu, kuriame ir tikimasi aptikti stūgavusių vilkų pėdsakus – šiaurinėje Kamanų dalyje. Pradedama nuo pelkėse lankytojams įrengto medinio apžvalgos tako.
Apie puskilometrį traukia drauge su skaičiuotoju K. Šimkum – kol sutampa, susikertą maršrutai. Ir vos po kelių minučių, dar neatsidūrus medžių glūdumoje, o tebetraukiant pievele, jis sako: „Radau“. Ekologas patvirtina, kad neapsirikta.
Kai netrukus aptinkame šviežiai įmintas žmogaus pėdas – suabejojama ar tikrai vaikščiojo vilkas. Galbūt šuo, kuris lydėjo į draudžiamą pašaliniams vaikščioti teritoriją išdrįsusį įeiti žmogų, panašu, jog ieškojusių elnių ragų. Nusistebime jo drąsa – juk nustačius pažeidimą tektų iki 500 litų bauda.
Tačiau vėliau nebepavyksta įžiūrėti dominančių pėdų, nes jos lyg pranyksta kanopinių žvėrių išmintame takelyje, pagal kurį likę ir batų pėdsakai.
Jie vėliau nebepastebimi V. Grigaliūno maršrute, tačiau išlieka abejonė, ar tikrai būta ne šuns, o vilko pėdų.
„Vilkai lyg pasijuokė“
Tiktai vėliau, per šešias valandas baigiant 12 kilometrų maršruto ratą ir sugrįžtant prie medinio apžvalgos tako, tapo tikrai aišku – pirmosios pastebėtos pėdos tikrai buvo vilko. Net visa gauja sukinėjosi.
Išlikusios ryškiausiai pėdos – palei griovį. Risnoję keturkojai vietomis smego sniege iki vandens. Tad nuo jo pėdsakai patamsėjo, tapo išskirtini baltame patale.
Pilkiai prie vandens blaškėsi, vietomis sniegą net sutrypė. Tik ant silpno ledo nelipo. Galop apsisuko į medžių tankmę.
Kelyje nebėgo vora, o išsiskirdavo. Pėdomis pasekęs V.Grigaliūnas tiksliai suskaičiavo – penki.
Būtent tie patys bėgiojo net keliu visai arti užtvaro į teritoriją. Kai vos atvažiavus jį pakėlėme ir riedėjome apie puskilometrį iki apžvalgos teritorijos, V. Grigaliūnas dairėsi pėdsakų pakelėse. Tačiau nė neįtarė, kad jie lieka po mašinos ratais anksčiau atsiradusiose provėžose.
Jos apžiūrėtos akyliau jau kelyje namo. V. Grigaliūnas įvertino: „Vilkai pasijuokė iš mūsų“. Dar įdomu, kad jie jau buvo risnoję, kai tuo pačiu keliu važinėjo jaunieji mokslininkai, norintys aptikti nors menkiausią apie šiuos keturkojus bylojantį ženklą.
Vienišiaus mįslė
Grigaliūnas užfiksavo ir vienišiaus vilko kelią. Pačios pirmosios aptiktos pėdos užminė mįslę – kodėl eita ne pėda pėdon, kaip įprasta pilkiams, net šleivojant. Galbūt koks paliegęs? O gal paprasčiausiai nesusitelkęs?
Vėliau ne kartą maršrute pasitaikė vienišiaus pėdų – bet jau vilkams tipiška eisena. Eita ir per ežerokšnius. Ant vieno jų pakeista kryptis.
Kai kur matyti ir pasižymimos teritorijos ženklai. Likusi ir duobė sniege iki augančių krūmelių šaknyno – gal maisto ieškojo.
Sumuojant apskaitos rezultatus paaiškėjo, kad vienas skaičiuotojas pietinėje rezervato dalyje, o kitas rytinėje taip pat užfiksavo vienišiaus vilko pėdsakus. V. Grigaliūnas mano, kad visur – to paties pilkio, o gali būti ir antras toks.
Pirmosios apskaitos dienos duomenimis, Kamanų rezervate gyvena šešių ar septynių vilkų šeima. Ji gali būti išvariusi atsiskyrėlį ar du tokius, o gali būti, kad jie patys klaidžioja dėl su ruja susijusių reikalų. Tačiau vėliau gali vėl įsijungti į gaują.
V. Grigaliūnas mena, kad apskaitininkai seniau yra užfiksavę Kamanose gyvenus dvi vilkų šeimas – devyniolika keturkojų. Gali būti, kad viena šeima pasitraukė kitur arba tik laikinai buvo užklydusi.
Takai – kitų žvėrių
Pasinaudojant vykstančia vilkų apskaita, skaičiuoti ir kiti žvėrys. Tik jie, skirtingai negu pilkiai, po pačią pelkę, atrodo, lyg nevaikšto, retokai sukinėjasi ir tarp medžių.
Užtat žvėrių takais lyg išraižyti atviri laukai. Ypač prie paliktų šiaudų rulonų. Vienas kitas ir išardytas, paskleistas, – greičiausiai, ragais elnių.
Retas jų traukia pavieniui – dažniau arti dešimties būriu. Kai kur paliktos išgulėtos vietos – nuo kūno šilumos sniegas ištirpęs.
Šiaurinėje Kamanų dalyje nustebina bemaž žmogaus pėdos didumo kanopos įspaudas – briedžio. Panašu, kad ganėtinai sunkaus.
„Tai genofondas“, – apibūdina V. Grigaliūnas.
Stirnos nuklysta į tolumas laukų, parupšnoti iš po sniego atkasamų želmenų. Vienos į šalis nesidairo, o kurios atsargesnės – vos pastebėjusios žmones šauna tolyn ir, apsukusios lanką, įneria į mišką.
Atsargioji lapė irgi laukuose jautėsi viena medžiojanti. Bet vos, kaip apibūdino V. Grigaliūnas, žvilgsniu identifikavo esant žmones, – lyg prasmego žemėn. Vėliau priėję tą vietą pamatėme, kad nuskuodė grioviu.
Būta ir gausybės šernų. Vienas būrys – arti dvidešimties. Kur kniso iki žolynų šaknų, ten balta spalva nebešvyti. Nes viršum sniego sukeliamas žemių sluoksnis. O tokie dirvonai – netoli nuo miško. Lyg žinotų, kad medžiotojams draudžiama šaudyti arčiau kaip 200 metrų prie rezervato ribos.
Kai palaukėse vaikščiojome žvėrių pėdomis, jie saugūs snaudė pačiose Kamanose. Iš jų išlįs vėl į laukus tamsoje.
„Tokiu metu būtų galima pasigrožėti miško žvėrių gausybe turinti kokį naktinio matymo prietaisą. Jei jie neužuostų žmogaus kvapo, nebūtų išbaidyti“, – sakė V. Grigaliūnas.
Kamanose – nešaudys
Vilkų, kaip ir visų kitų žvėrių, apskaita atliekama siekiant nuspręsti, kiek galima jų sumedžioti.
Kamanų valstybiniame gamtiniame rezervate, jo direktoriaus Dariaus Triaušio tvirtinimu, realiai nė vienas vilkas neturėtų būti nušautas. Pirmiausia todėl, kad draudžiama bet kokia medžioklė šioje saugomoje teritorijoje.
Išimtis galėtų būti tuomet, kai neįtikėtinai daug atsirastų vilkų ir kenktų aplinkinių vietovių žmonėms.
„Tačiau realiai tokio pavojaus nėra, – garantavo D. Triaušys. – Daug Lietuvoje gyvenančių žvėrių toje pačioje teritorijoje gali sėkmingai daugintis ir gausėti, jei išgyvenimui pakanka maisto. Jo gali netrūkti ir vilkams, bet jei jiems bus nepakankamai teritorijos – nedaugės. Taip sustyguotas gyvenimas. Tad kai mūsų vilkų šeimoje užauga jaunikliai, jie išvaromi. Ir dažniausiai iškeliauja kurti savo šeimas už Kamanų ribų į kitus miškus“.
Autoriaus nuotraukos
