Istorija iš Labanoro girios nykštukų gyvenimo
Vieną ankstyvo pavasario rytą, pro skruzdėlių pilį, aplenkdami prie kelio gulinčią rainąją, keliavo daug Labanoro nykštukų. Jie ėjo miško takais ir takeliais po vieną, po du, o kitur – ir visu būreliu kartu su savo vaikais nykštukėliais. Visi traukė į nykštuko mokytojo Moko sodybą. Labai skubėjo, nes kvietime, parašytame ant beržo tošies, buvo prašoma nevėluoti ir atsinešti savo kastuvėlius.
Eidami nykštukai kalbėjosi:
„Matyt kažką vėl bus sugalvojęs mūsų mokytojas. Gal žinai?“ – tyliai pasakė nykštukas Labas savo draugui nykštukui Norui.
Gal vaikai žino, kodėl mokytojas Mokas visus kviečia? Bet paklausti tik juokiasi ir tyli. Tikri slapukai tie mūsų nykštukėliai.
„Nesirūpink, tuoj sužinosime“, – atsakė nykštukas Noras.
Ir pridūrė: „Mūsų mylimas mokytojas dėl niekų nebūtų išsiuntinėjęs tokio skubaus kvietimo rinktis į jo sodą. Ir dar pavasarį, kai tiek visokių darbų girioje reikia padaryti. Tikrai turbūt rimtą darbą bus sumanęs.“
„Taip, tikriausiai“, – atsakė nykštukas Labas.
Greitai jie priėjo didžiuosius vartus.
Praėjęs atvirus sodo vartus nykštukas Noras sustojo.
„Tu tik pažiūrėk, kaip gražiai ant kalvos atrodo mūsų mokytojo Moko sodyba! O sodas, sodas – tikras gojus! – Ir aš tokio noriu“, – susižavėjęs šūktelėjo nykštukas Noras.
Sode aplink ilgą stalą sukosi visa nykštuko mokytojo Moko šeimyna. Samanų staltiese stalą dengė jo žmona mama Mokė, o pilnas vaišių lėkštes ir sulos ąsočius nešė mokytojo Moko vaikai. Jie su gerąja mama Moke maloniai visiems šypsojosi, sveikindamiesi linkčiojo kiekvienam atėjusiajam galvelėmis ir kvietė užeiti. Tuo pačiu mama Mokė nepamiršo vis paraginti savo vaikų kuo greičiau sunešti ant stalo paruoštas vaišes.
„Paskubėkite, mano nykštukėliai, – vis ragino ji savo mažuosius, – jau greitai visi susirinks, o mes dar nebūsime baigę ruošos.
Keturi linksmi Mokučiai lakstė pirmyn ir atgal, nešdami viską, ką tik mama Mokė prašė atnešti.
Gražiai po svyrančiu beržu atrodė jų paruoštas susirinkimui stalas. Kai visi kviesti nykštukai susirinko ir baigėsi pasisveikinimai, nykštukas mokytojas Mokas visus pakvietė susėsti už stalo.
„Prašom, prašom, sėskitės, pailsėkite, atsigaivinkite beržų ir klevų sula, pasistiprinkite mamos Mokės pyragais ir kitomis vaišėmis, – kalbėjo nykštukas mokytojas Mokas. – Labai džiaugiuosi, kad tiek daug jūsų čia susirinko.“
„Mokytojau Mokai! – šūktelėjo nykštukas Labas, perrėkdamas šurmulį prie stalo. – Labai skanios mamos Mokės vaišės, o ir sula nuostabi. Turbūt iš pietinės pašlaitės šiemet tekinote?“
„Taip, tikrai iš tenai, – atsakė nykštukas mokytojas Mokas, o jo žmona mama Mokė švelniai nusišypsojo patenkinta nykštuko Labo ir kitų nykštukų pagyrimais.
„Bet turbūt ne dėl vaišių, mokytojau, mus čia susikvietei? – paklausė nykštukas Gudrutis ir pridūrė:
Pavasario darbai tik įsibėgėja, o ir šventės jokios šiomis dienomis nėra. Ar ne taip? Tai ko gi mes čia susirinkome?“
„Tuoj, kai tik būsite pasistiprinę, aš ir pasakysiu“, – atsakė nykštukui Gudručiui nykštukas mokytojas Mokas.
Greitai prie stalo nutilo kalbos, o nykštukas mokytojas Mokas atsistojęs pasakė: „Sodinsime Vilko ilčių alėją“.
„Ką?“ – vienas kitą perrėkdami šaukė nustebę nykštukai, o jų vaikai šelmiškai žiūrėdami juokėsi, nes jie žinojo ši tą daugiau.
„Iš kur mes imsime tiek Vilko ilčių? Juk mes nemedžiojame, o ir vilkų mūsų girioje tik vienas kitas pelkynuose slepiasi, nes bijo didžiųjų medžiotojų“, – šurmuliavo nykštukai.
„Ir kam reikia vilko iltis sodinti? Turime vieną mokykloje vaikams parodyti ir gana“, – stebėjosi trečias.
„Geriau aviečių prisodinkime – bus mūsų nykštukėliams saldžių uogų, o ir vaistams avietės tiks, kai žiemą peršalsime“, – siūlė kitas.
„Aviečių prisodinome prieš dešimt metų. Prisiminkite! Visas joms tinkamas vietas girioje užsodinome. Ar pamiršote?“ – pasakė mokytojas nykštukas Mokas.
Uogų dabar užauga tiek, kad ir nykštukams, ir žmonėms užtenka.
„Nurimkite, – prašė nykštukas mokytojas Mokas. – Čia visai kitas reikalas“.
Ir nykštukas mokytojas Mokas pradėjo pasakoti:
„Seniai, seniai, vienos vasaros pabaigoje, Alnio ežero pakrantėje, aš pamačiau žmogų ir mažą mergaitę gaudančius žuvis. Netoliese stovėjo jų palapinė, stalelis ir pora suoliukų. Man patiko jų pasirinkta vieta, kurią nuo šiaurinių vėjų saugojo pušimis apaugusi kopa, o nuo smalsių žvilgsnių saugojo aukšti kadagiai. Iš rytų pusės supo nedidelė pelkutė, o vakarinis kopos šlaitelis ežero link buvo tikras šabakštynas. Ten augo keružiai berželiai, šaltekšniai, alksniai ir kitokie krūmai.“
„Tėveli, – pasakė mergaitė, – žiūrėk, koks gražus medelis. Nedidukas, bet pilnas raudonų uogų. Jos žvilga saulėje. Kaip gražu, bėgu jų pasirinkti.“
Žmogus staiga atsigręžė, pamatė spindinčiomis raudonomis uogomis švytintį nedidelį medelį ir prie jo bėgančią dukrelę.
„Sustok, – sušuko jis, – negalima skinti, tai nuodai, ir metėsi prie mergaitės.“
Mergaitė išsigandusi sustojo ir atitraukė ranką nuo taip viliojančiai atrodančių uogų.
Tėvas lengviau atsikvėpė:
„Ačiū Dievui, suspėjau. Šitų uogų niekada negalima skinti, negalima valgyti. Jos yra baisūs, mirtini nuodai. Matai, kiek ant krūmelio jų daug, o žmogų ištinka mirtis nuo devynių uogelių. Skausmuose ir kančiose miršta tas, kuris dėl nežinojimo ar per klaidą prisirenka šio medelio uogų. Ir visas medelis yra nuodingas. Nuodingas jo stiebas, nuodingi lapai, o pavasarį nuodingi ir jo žiedai.
Tu žinai, kad aš gimiau ir augau tolimajame Sibire, – toliau pasakojo tėvas dukrelei. To krašto giriose taip pat augo šitie medeliai. Jie tam krašte vadinami Vilko iltimis. O mano tėveliai, tavo seneliai, ilgėdamiesi Lietuvos, sakė, kad čia tokie patys žalčialunkiai kaip ir jų tėviškėje, tik kitaip Sibire vadinami. Ir mokė mus vaikus, kad niekada jų neliestume, niekada nerinktume jų uogų.“
„Kodėl, tėveli jie ten vadinami Vilko iltimis?“ – paklausė mergaitė.
„Galbūt dėl to, kad Sibiro vilkai pikti, gyvena didelėmis gaujomis, ir vargas bus tam, kuris kelyje juos sutiks. Apsiginti bus nelengva arba ir neįmanoma. O šitos uogos, kaip ir tie vilkai. Apsirikai, suvalgei ir išsigelbėjimo nebėra. Todėl miške reikia būti labai atidžiam, neskinti ir neragauti nežinomų uogų, nors ir kaip jos gražiai atrodytų. Ar prisiminsi?“ – pridūrė žmogus.
„Ačiū, tėveli, prisiminsiu“, – tyliai pasakė mergaitė.
„Tai dar ne viskas, – pasakė jos tėvas, –pavasarį aš tau parodysiu, kaip žydi šis medelis ir kokie viliojantys yra jo žiedai. Pasitaiko žmonių, kurie pasigrožėję nori parsinešti žydinčių šakelių ir į namus. Bet plonos medelio šakelės nelūžta, o linksta. Tada pasilenkia ir bando nukąsti. Nukąsti pavyksta, bet nuodai su medelio sultimis jau būna patekę į burną. Jos graužia ir degina. Labai greitai sutinsta lūpos, burna, dantenos, viską skauda. O priešnuodžių šitiems nuodams jokių nėra. Laikui bėgant sutrupa dantys ir iškrenta. Likusių dantų likučiai pasidaro nusmailėję, lyg vilko iltys.“
„Tėveli, tai gal ir dėl to šį medelį ten žmonės vadina Vilko iltimis?“ – paklausė mergaitė.
„Galbūt ir dėl to, – atsakė tėvas. – Todėl, dukrele, turi prisiminti, kad miške, o ir laukuose negalima jokių žolių stiebelių, jokių pagaliukų dėti į burną, juos kramtyti Gali skaudžiai apsirikti, nes yra ir daugiau nuodingų augalų, kurių reikia pasisaugoti. Ar prisiminsi?“
„Prisiminsiu, tėveli“, – pasakė mergaitė.
Mokytojas nutilo. Tylėjo ir nykštukai.
Staiga nykštukas Gudrutis pasakė: „Mokytojau Mokai, ten juk iš tikrųjų buvo žalčialunkio krūmas? Ar ne taip?“
„Taip, – atsakė nykštukas mokytojas Mokas, – žalčialunkis (Daphne mezereum L.). Mūsų krašte jis turi daug pavadinimų. Vieni žmonės jį vadina raudonžiedžiu, kiti mešlunkiu, mėšlunge, plėštalūpiu, dar kiti – pipiro medžiu, žaltininku. Tokių krūmelių mūsų girioje auga ne vienas, ir aš mokykloje nykštukėliams visada apie juos pasakoju ir pasakoju. Bet argi padeda. Prisimenate kas atsitiko pernai pavasarį su nykštukėliu Sukučiu?“
„Ak tas Sukutis, – liūdnai atsiduso jo tėvas nykštukas Dumčius. – Tikras padauža. Jau nebeturi nei vieno danties, net ir į vilko iltį panašaus.“
„Šveplius ir tiek“, – tarstelėjo kažkuris nykštukėlis, bet kiti jį greitai nutildė.
„Prašau nesipravardžiuoti“, – griežtai pasakė nykštukas mokytojas Mokas ir pridūrė, jog teks nykštukėliui Sukučiui važiuoti į didelį miestą pas gydytoją, kuris moka dirbtinius dantis padaryti.
„Taip, reikės, – pasakė Sukučio tėvas nykštukas Dumčius, – dabar visi mano sūnų pravardžiuoja Švepliumi. Ir dėl to jis dar labiau jaučiasi nelaimingas.“
„O ar nykštukams kas nors daro dirbtinius dantis? – paklausė nykštukas Gudrutis, – negirdėjau“.
Nykštukas mokytojas Mokas pasakojo toliau:
„Tą įvykį Alnio ežero pakrantėje aš dažnai prisimenu ir pasakoju mokiniams nykštukėliams ir klasėje, ir kelionėse po girią, kad įsimintų. Bet ar padeda? Vaikai išgirsta ir čia pat pamiršta. Ir nemanykite, kad mūsų vaikai kuo nors labai skiriasi nuo žmonių vaikų. Jie daro tas pačias išdaigas ir mokykloje, ir namuose, ir girioje. Yra nerūpestingi, neatsargūs. Kad geriau įsimintų, ko negalima daryti girioje, nusprendžiau visus kviesti į talką ir iš visur aplinkui surinkti Vilko ilčių medelius, pasodinti sodo gale jų alėja. Ši alėja taip ir vadinsis – Vilko ilčių alėja. Dažnai čia ateisime, matysime, kaip medeliai atrodo anksti pavasarį, vasarą ir rudenį, kai lieka jau be lapų. Gal tada vaikai geriau supras ir įsimins, kaip reikia saugotis nuodingų augalų.
„Gera mintis“, – pritarė nykštuko mokytojo Moko sumanymui susirinkusieji.
„O kur gausime tiek Vilko ilčių, kad užtektų pasodinti alėją?“ – paklausė nykštukas Gudrutis, nes jam šis medelio pavadinimas labai patiko.
„Rudenį, kol dar medeliai buvo su lapais, aš vaikščiojau po girią ir visus sužymėjau raudonais kaspinėliais. Dabar pavasarį per Gamtos pamoką visus medelius suradome, iškasėme ir dėžutėse parnešėme į sodą“, – atsakė nykštukas mokytojas Mokas.
„Dabar visi kartu paimsime dėžutes su medeliais, kastuvėlius ir eisime sodinti Vilko ilčių alėjos. Ši Vilko ilčių alėja bus mūsų mokyklos pažintinio tako pradžia.“
Nykštukai ir nykštukėliai gražiai padėkojo už vaišes mokytojo žmonai mamai Mokei, susirinko savo kastuvėlius ir pasiruošė darbui.
Mažytę nykštuko mokytojo Moko sodybą iš visų pusių supo vien tik miškas. Bet taip atrodė tik pro šalį atsitiktinai užsukusiems prašalaičiams, kurie nepažįsta nykštukų gyvenimo ir nežino, kokie būna nykštukų sodai.
Vietos šiame sode visokiems augalams buvo pakankamai, ir anapus kalvelės greitai nuvinguriavo ilga žalčialunkių – Vilko ilčių alėja.
… Praėjo keli metai. Pavasariais Vilko ilčių alėja būdavo pasipuošusi žiedais, kuriais iš tolo pasigrožėdavo nykštukai. Jie jau buvo išmokę šių žiedų neliesti. Rudenį alėja švytėdavo ryškiai raudonomis uogomis, bet jų irgi niekas neskindavo, nes buvo gerai įsiminę nykštuko mokytojo Moko pasakojimus ir pamokymus, kaip reikia elgtis girioje.
Ir štai vieną pavasarį, kai visa nykštuko mokytojo Moko šeimyna tvarkė savo sodą, pamatė mišku link Vilko ilčių alėjos einančius du jaunuolius.
„Kas dabar bus?“ – pasakė susirūpinusi nykštuko mokytojo Moko žmona mama Mokė.
„Gal praeis pro šalį ir alėjos nepastebės, – sušnibždėjo nykštukas mokytojas Mokas, – bet kur tau, žiūrėk, žirglioja tiesiai į alėją.“
„Kokia grožybė! – sušuko panelė, – noriu puokštės!“, – ir pasilenkusi ėmė lenkti šakeles.
„Negalima! Nelaužykite! Čia nuodai!“ – jau nesislėpdami šaukė nykštukai.
Laužantys žalčialunkio šakeles apsidairė, kažką lyg ir išgirdo.
„Kiek čia daug paukščių čirškia“, – pasakė ir laužė toliau.
Šakelės nelūžo, atėjusieji peilio neturėjo, tai įveikė jas dantimis. Bet greitai pajuto burnoje kartumą ir deginimą. Perštėjo lūpos ir rankos – skaudėjo visur, kur pateko medelio sulčių. Išsigandę trenkė žemėn nulaužtas žydinčias šakeles ir nubėgo per mišką ežero link, kad nors kiek nuplautų tą perštėjimą, tą deginantį kartumą.
… Tų jaunuolių nykštukui mokytojui Mokui daugiau girioje neteko matyti. Jis stovėjo susimąstęs ir galvojo: „Ką daryti? Kiekvienais metais girioje atsiranda vis naujų ir naujų žmonių. Jie atsiveža mažų ir didesnių vaikų. Kartais girioje būna trumpai, o kartais čia gyvena ištisas savaites. Ką daryti, kad vėl nepasikartotų užklydėlių istorija? Nykštukus pavyko išmokyti atsargiai elgtis su nuodingais augalais, o kaip išmokyti žmones atsargiai ir gerai elgtis girioje?“
Autorės nuotraukos
