Kęstutis TURONIS

Viliojantis Narutis…

Baltarusija: Naručio nacionalinis parkas, Gervėčiai, Rimdžiūnai...

Prie Naručio ežero...

2016-ais pasitaikė gera proga pabuvoti etninės Lietuvos žemėje.

Baltarusijoje, Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčioje buvo ruošiamasi švęsti Švenčiausiosios Trejybės atlaidus ir Gervėčių parapijos klebono Leono Nestiuko dvidešimties metų šioje bažnyčioje kunigavimo jubiliejų. Tad gavus nemokamas vizas, visuomeninių organizacijų, Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos ir draugijos „Žaliuojanti Vilnija“ entuziastai susiruošė dviejų dienų iškylai į Baltarusijos pakraštėlį. Labai rūpėjo pabuvoti prie Naručio ežero, susipažinti su Naručio nacionalinio parko aplinka, saugomomis gamtinėmis vertybėmis, pabuvoti Rimdžiūnuose, Gervėčiuose.

… Atvykus į Naručio miestelį, kuriame – apie 3500 gyventojų, centre, netoli viešbučio „Naroč“, mūsų jau laukė Naručio nacionalinio parko atstovas, gidas Aleksejus. Gyvenvietės centras tvarkingas, skvere daug gėlių, medinių skulptūrų.

Gidas pradžioje pasiūlė mums pasivaikščioti prie čia pat, gal už 100 metrų esančia Naručio ežero pakrante. Išklausėme pasakojimą apie Naručio vietovių, Medilo rajono, didžiausios Baltarusijoje Minsko srities, kurios sudėtyje yra ir Narutis, istoriją. Tų vietų gamtinė aplinka – kaip ir Lietuvos. Slinkdami ledynai keitė žemės paviršių, ledyno tirpsmo vanduo formavo vietovių paviršiaus reljefą.

Ledyninės kilmės Naručio (gudiškai – Narač) ežeras – didžiausias etnografinės Lietuvos, o dabar Baltarusijos Respublikos ežeras. Tokio dydžio ežero nėra Latvijoje, Lenkijoje ir dabartinėje Lietuvoje. Naručio ežero plotas – 79,6 kv. km, ilgis – 12,8 km, plotis – 9,8 km, didžiausias gylis – 24,8 metro. Vidutinis ežero gylis nedidelis. Vakarinėje ir pietinėje dalyje kai kur į ežerą galima nubristi iki pusės kilometro. Paviršiaus altitudė – 165 m aukštyje virš jūros lygio (atitinka vidutinį Baltarusijos paviršiaus aukštį). Kranto ilgis – 41 km. Į ežerą įteka 15 upelių, o išteka tik viena Naročia (Naračanka) – dešinysis Neries intakas, 67 km ilgio labai mėgstamas vandens turistų. Nėra srauni, bet vagos plotis aukštupyje – apie dešimt metrų, o žemupyje gerokai, bent trigubai praplatėja. Iš Naručio ežero prasideda įdomus žygis. Baidarėmis vandens turizmo mėgėjai pasiekią Neries upę, ja galima nuplaukti iki Vilniaus, Baltijos jūros. Man buvo labai smalsu. Juk tas vietas prieš daugelį metų išvaikščiojo pirmasis Lietuvos upių hidrologijos tyrinėtojas Steponas Kolupaila. Vėliau – pagrindinis ledyninio reljefo tyrinėtojas, daugelio populiarių knygų rašytojas, buvęs mano studijų dėstytojas ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto dekanas Česlovas Kudaba. Beje, Netoli Naručio – Česlovo Kudabos gimtinė.

Dideliame Naručio ežere tik viena sala – Pilies. Legenda apie salos praeitį tokia: ten stovėjusi didelė pilis, su krantu sujungta slaptu tuneliu. Tiesiausioje nuo salos vietoje – aukštas krantas. Gal Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikais ir galėjo būti požeminis takas. Kituose šaltiniuose spėliojama, kad galėjo ir kūlgrinda būti. Dabar ten paukščiams – tikras rojus.

Nuo 1964 metų Naručio gyvenvietei sutektas kurortinės vietovės statusas. Aplink ežerą pristatyta daug sanatorijų, poilsio namų. Vasarą svarbiausioje Baltarusijos poilsio zonoje atvažiuoja daug norinčių pasigydyti, pailsėti žmonių.

Siekiant sustabdyti urbanizaciją, išsaugoti Naručio ežerą, unikalius gamtos kompleksus, 1999 metais įsteigtas Naručio nacionalinis parkas, užimantis 94 tūkst. hektarų, apjungiantis nemažą Naručio-Neries žemumos dalį. Netoliese – mažesni, bet gražūs Medilo, Švokšto, Bledo ir kiti ežerai, bažnytkaimiai. Ežero pakrantė prie Naručio gyvenvietės gražiai tvarkoma, maloni pasivaikščiojimų vieta, sruvena švaraus vandens versmės, daug suolelių poilsiui. Ant vieno upelio, įtekančio į ežerą, vagos pamačiau automatinį vandens debito matavimo įrenginį. Instituto hidrologai stebi, kaip (priklausomai nuo metų laikų, gamtinių reiškinių) keičiasi upelio vandens lygis, tekančio vandens debitas.

Gidas Aleksejus pasakojo, kad nacionaliniam parkui valdyti yra sukurtas nemažas administracijos personalas ir mokslo institutas aplinkos įvairovei tirti. Skaidriame ežero pakrantės su plačiu atabradu vandenyje plaukiojo didelis pulkas gulbių. Pamačiusios žmones, visai priartėjo prie kranto, matyt tikėjosi, kad atėję į pakrantę, jas pamaloninsime. Nežinojome, gulbėms skanėstų neturėjome. Toliau ežere matėsi žvejų valtelė.

Pakrantėje ilgiau neužsibuvome. Sėdom į autobusą apžiūrėti ir kitas įdomias vietas.

Tolėliau nuo miestelio nacionalinis parkas įkūrė dendrologinį sodą. Šiame sode dirba tik trys darbuotojos, tačiau sumanios, darbščios, pastoviai plečiančios augalų asortimentą. Prie įėjimo arkos – nedidelis ąžuolynas, erdviai kerojo kalninės pušys, prie keliuko driekėsi įvairaus dydžio kanadinių eglių (Conica) eilutė, šalia didesnių medžių žydėjo kelių rūšių rododendrai, nedidelėje aikštelėje kuriama alyvų plantacija. Nemažame tvenkinyje žydėjo elodėjos, matėsi daug žuvų. Kuriama vaistingųjų augalų plantacija. Dendrologinio sodo vadovė Margarita, sakė, jog ir bebrai jų sode gyvena, bet žalos nedaro.

Augalų žinovai bandė visas kolekcijas apžiūrėti, pasidalinti savo patirtimi. Taip žvalgydamiesi priėjome, ko gero, aukščiausioje gražaus kampelio vietoje iš medinių rąstų originaliai suręstą Naručio nacionalinio parko Miško muziejų. Kaip ir visuose tokio tipo muziejuose lankytojai supažindinami su Nacionalinio parko augalija, ten gyvenančiais paukščiais, žvėrimis… Eksponuojamos ir jų iškamšos. Gražios kurtinio, kiaunės, žebenkšties, erelio ir kitų tos vietovės faunos pavyzdžiai. Miško kenkėjams taip pat skirta ekspozicija. Muziejaus viršutinis aukštas – apžvalgos aikštelė, tad galima pasigrožėti ežero platybėmis ir vietovę supančiais miškais. Prie muziejaus ir įsiamžinome.

Aplankėme Šv. Škaplierinės Dievo Motinos bažnyčia Medilo mieste ir prie ežero aukštą stelą – šių vietų Baltarusijos partizanų kovoms atminti. Nuo tos aukštumėlės gerai pasimatė netoli esanti ežero sala, ežero platybės. Ne veltui senieji gudai ežerą pavadina ,,Morža litevska“ (Lietuvos jūra), nes plaukiant laiveliu kai kuriose vietose krantų visai nesimato, susidaro marių vizija.

Nakvojome beveik priešingoje Naručio ežero pusėje, gal už pusės kilometro nuo ežero pakrantės, mėlyname pušyne, pastatytame sveikatingumo komplekse ,,Čaika“. Sveikatingumo kompleksas ruošėsi sezono atidarymo šventei. Matėsi, kad vyko pasiruošimo darbai. Mes buvome pirmieji svečiai. Vaikštant po teritoriją, kažkaip pajutome ano laikmečio dvasią.

Vakare turiningai laiką praleidome Naručio ežero pakrantėje. Tolėliau nuo stataus kranto įrengtos laužavietės, stalai, pavėsinės, kai kuriose vietose – ir sausų malkų paruošta. Dauguma aikštelių buvo užimtos, matyt žmonės žino ir noriai atvyksta pabūti miške ežero pakrantėje. Ir mes šventėme šiais metais gimusiųjų jubiliejus.

… Ankstų rytą vėl išėjau pasidairyti prie ežero, Rytas buvo gražus, o einant dar pamačiau daug įrengtų vietų poilsiui, pasislėpti nuo lietaus. Tame miške pastebėjau daug sveikatingumo kompleksų, tačiau tarp jų paliktos plačios natūralaus miško juostos, arti ežero nėra poilsiui skirtų statinių. Pakrantės – visiems.

Paliekant nakvynės namus būta ir nuotykio. Ryte iš kambario negalėjo išeiti laikraščio Gudijos lietuviams „Lietuvių godos“ vyr. redaktorė Marija Šaknienė ir jos vyras Bernardas. Gerai, kad jų kambarys buvo pirmame aukšte. Išlipo per langą.

Rimdžiūnuose, prie „Lietuvos kultūros, švietimo ir informacijos centro“, kuris šį pavasarį šventė penkiolikos metų jubiliejų, mus pasitiko Rimdžiūnų vidurinės mokyklos (lietuvių mokomąja kalba), lietuvių kalbos mokytoja Angelė Valienė. Apžiūrėjome lietuvių kalbos ir kitus kabinetus. Sąlygos dirbti ir mokytis labai geros. Mokyklai padovanojome lietuviškų knygų, žurnalų. Aš įteikiau ir keletą „Žaliojo pasaulio“ numerių. Mokykla labai džiaugiasi tokiu atstovų iš Lietuvos dėmesiu, tačiau skundėsi, kad mokinių kasmet mažėja. Šiais mokslo metais vidurinę mokyklą baigė tik penki abiturientai. Iš viso šioje mokykloje mokosi tik 68 vaikai.

Gervėčių miestelis prie Aluošios upės – tik apie 65 km nuo Vilniaus – turi gražią istoriją. Ten Vilniaus vyskupas Jonas, karaliaus Žygimanto sūnus, buvo įsteigęs bažnytinę fundaciją. 1526 metais pastatė pirmąją katalikų bažnyčią. Ta bažnyčia šių laikų nesulaukė. Dabartinė, didinga taisyklingo gotiško stiliaus, labai graži Gervėčių Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta 1903 metais. Labai sužavėjo ne tik vidaus puošnumu, bet ir šventoriaus aplinka. Per daugelį metų šventoriaus teritorijoje buvo sodinami įvairūs krūmai, medžiai Dabar šventorius – patrauklus botanikos sodas. Šį pavasarį, prieš atlaidus, šventoriaus takas apie bažnyčią išklotas plytelėmis. Labai jauku. Ir už šventoriaus jau įrengtas naujas pavyzdinis skveras su dvylikos apaštalų skulptūromis. Pasakojo, jog anksčiau tame lauke šalia bažnyčios buvo Sosnovskio barščio sąžalynas – apleista, neprižiūrima vieta, kuri dabar patraukli, prasminga vieta. Tai klebono Leono Nestiuko nuopelnas. Jis ne tik sugeba suburti bendruomene, bet ir pats aktyviai dalyvauja tvarkant aplinką.

Atlaidų ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Mokslų akademijos choras, šventėje dalyvavo daug žmonių ir iš Lietuvos. Tai – ir „Gervėčių“ klubo vadovo Alfonso Augulio, gimusio šiame krašte, nuopelnas. Jis – nuolatinis šio krašto ir lietuvybės skleidėjas, skatintojas lankyti ši kraštą.

… Namo važiavome naujuoju plentu, visai arti mums nemielos baltarusių statomos Astravo atominės elektrinės. Buvo pasakyta, jog atominės elektrinės aplinkoje sustoti negalima, tad netoli elektrinės jos dabartinį vaizdelį įamžinau ir riedant autobusui.

***

Naručio nacionalinis parkas (gudiškai – Нарачанскі нацыянальны парк) – saugoma teritorija Gudijoje, daugiausia Minsko srities šiaurės vakaruose (Medilo rajone). Nedidelės dalys yra Vileikos ir Smurgainių rajonuose. Įsteigtas 1999 m. ir apima 97,3 tūkst. ha plotą.

Parke saugomas ežeringas kraštovaizdis su mažai žmogaus paliesta gamta. Ežerai, kurių yra apie 40, užima 17 % parko ploto. Čia yra trys ežerynai – Naručio, Balduko ir Medilo. Parke telkšo didžiausias šalyje Naručio ežeras (79,6 km²), vaizdingi Balduko, Medilo, Mėstro, Batoryno, Svierių ežerai.

Ežerus supa miškai – mišrieji, pramaišiui su eglynais. Didžiausi miškų masyvai driekiasi pietvakariniuose Švenčionių aukštumos atragiuose ir Naručio-Medilo aukštumoje. Seniau čia plytėjo nemažai žemapelkių, tarpinių pelkių, lankų, bet daugelis jų buvo nusausintos. Naručio nacionaliniame parke randama per 900 aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių virš 30 – retos ir nykstančios.

Švariais vandenimis pasižymintys, gilūs ežerai yra gausūs žuvų. Juose sugaunamos 32 rūšių žuvys – sykai, upėtakiai, rainės, meknės, seliavos, dyglės, šlyžiai, lydekos, aukšlės, raudės, ešeriai ir kt. Taip pat parke sutinkama 10 varliagyvių, 5 roplių rūšys (angys ir kt.), 179 perinčios ir 40 praskrendančių paukščių rūšių (pvz., jerubės, lututės, riešutinės, žvyrės, didžiosios kuolingos, plėšriosios medšarkės, juodakakliai narai, didieji baubliai, klykuolės, dančiasnapiai, pilkosios gervės, ereliai žuvininkai, juodieji gandrai, apuokai), 49 žinduolių rūšys.

Parko teritorijoje yra keletas architektūros paminklų – Šv. Škaplierinės Dievo Motinos bažnyčia Medile (1754 m.), Šv. Apaštalo Andriejaus bažnyčia Narutyje (1901 m.), Šv. Mykolo bažnyčia Svieriuose (1908 m.), Svierių medinė cerkvė, XVIII a. karmelitų vienuolynas Užusvieriuose, XIX a. Konstantinavo bažnyčia, Kryvičų Šv. Dievo Motinos bažnyčia, Naročiaus kurorto dvaro kompleksas su parkais, Svierių, Konstantinavo, Kamarovo, Alšiavos ir kt. kaimai. Parko teritorijoje rasta mezolito laikotarpio stovyklaviečių, senovės baltų ir slavų pilkapių, piliakalnių.

Autoriaus nuotraukos