Kai kas ima ir įžūliai teiraujasi poeto: kelintam velniūkščiui (iš kairės ar dešinės) eiles guldai – kam viso to reikia?
Panašiai juk pasiteiraujama ir gamtininkų: kokio bieso reikalui taką į pelkės vidurį nutiesėte? Pagalvoji, jog šitaip pasiteirauti galėtų nebent giliai po žeme lindintieji, žalumos neregintieji… Kita vertus, ir prie kompų besėdintieji gamtos matyti neretai nebenori…
… Tądien, rudeniui viržius pravirkdžius (atsiprašau – pražydinus) visu violetiniu grožiu, lankėmės netoli Šilutės esančiame Aukštumalos aukštapelkėje. Tądien žvelgiau, kaip į senąjį aptriušusį apžvalgos bokštelį ropščiasi jaunas vyriokas. Gal ropščiasi čia ne pirmą kartą, tas bokštelis yra patapęs savu. Tik po to eis keletą šimtų metrų, kol pasieks naująjį bokštelį, iš kurio atsivers dar didesnė aukštapelkės erdvė. Imi nejučia kartoti reklaminę mantrą: „Kartą čia pabuvęs, norėsi lankytis vėl…“.
… Tarsi didžiulė gyvastis pučiasi toji aukštapelkė. Pasak Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos darbuotojo dr. Romo Pakalnio, dabar aukštapelkės centras nuo pakraščių iškilęs apie trejetą metrų. Į aukštį pelkė kopia, ir vandenis savo „burnoje“ laikydama, pasitelkusi kiminus. Tuos, kurie kasmet pelkei suteikia vis po vieną milimetrą ūgio, kartu sukaupiant atitinkamą durpės sluoksnį.
Keista būtų bandyti apie tokią pelkę, kaip Aukštumala, apsakyti viską viename trumpučiame reportažiniame žodyje. Tad jame ir tegul būna vien grakšti žydinčių viržių spalva, pramaišiui su žinovų žodžiais.
„Ankščiau takas Aukštumaloje buvo neilgas, apgailėtinos būklės. Pelkėje yra apie 360 ežeriukų (vadinamųjų „akių“, kurie nuo senojo tako nebuvo ir matomi, o vaikščioti pačia aukštapelke buvo draudžiama, kaip ir dabar), flora ir fauna taipogi įvairi. Tad labai reikėjo lankytojų labui kažkuo pasitarnauti“, – kalbėjo Vaidas Pavilionis, Nemuno deltos regioninio parko direktorius, tuoj pat žodžių grandinėlę perleisdamas dr. Romui Pakalniui, jau 10 metų uoliai tyrinėjančiam Aukštumalą ir kaipo „kiminų šalį“.
Norintiems labiau suvokti kam toji „kiminų šalis“ reikalinga, užtenka kiminus imti į saują, suspausti, kad įsitikintų, kiek šis augalas sugeria vandens, kiek absorbuoja ir CO2. Tad Aukštumalą būtų galima pavadinti ir savotiškais Šilutės plaučiais.
„Pelkės nauda sugeriant oro taršą (akumuliuojant šiltnamio efektą sukeliančias dujas) penkis kartus viršija tą naudą, kurią pelkė duotų iškasus iš jos susikaupusias durpes bei išnaudojant augančius medžius. Tai yra esminis rodiklis, nusakantis ir Aukštumalos aukštapelkės svarbą. Priminsiu, jog iš kiminų kasmet susidaro apie 1 milimetras storio durpių“, – kalbėjo dr. Romas Pakalnis, primindamas, jog Vokietijoje bandoma kiminus auginti vadinamuoju plantaciniu būdų, kaip kokius cukrinius runkelius. Išeksploatuotame durpyne sėja kiminus, tris metus augina, po to nupjauna ir naudoja substratų gamybai (kam nūnai yra pasitelkiamos durpės). Vadinasi, aiškėja, jog žmogaus rankos nebesigvieš į aukštapelkės turtus, leis jai tarnauti kur kas naudingiau – ir gamtai, ir žmogui.
Romas Pakalnis priminė, jog Lietuvoje pelkės užima apie 6 proc. šalies teritorijos. Žinoma, dar esama ir dirbamos žemės, kurios dirvožemis – kone durpės.
Romas Pakalnis mostelėjo ranka informacinio stendo, esančio prie lentinio tako per Aukštumalą, link, pristatydamas vieną iš fenomenalių pelkių tyrėjų visame pasaulyje – Karlą Albertą Vėberį. Juk jis 1902 metais išleido pirmąją pasaulyje monografiją apie pelkę. Toji pelkė būtent ir buvo Aukštumala. Ši monografija ilgainiui patapo pelkių aprašymo etalonu. Šiemet ši monografija buvo išversta ir į lietuvių kalbą. Beje, XX amžiaus pačioje pradžioje prie pelkės įsikūrė apie 2000 gyventojų, kuriuos Aukštumala maitino – rankiniu būdu buvo kasamos durpės… Tuomet buvo numatyta iškasti visas durpes, tad Prūsijos žemės ūkio ministerija užsakė mokslinių tyrimų studiją. Jos ir ėmėsi Karlas Albertas Vėberis.
Iki šiolei dalis Aukštumalos durpių kasama, visi puikiai žino Traksėdžių durpyną. Nūnai durpių gavybai pasitelkiamos šiuolaikiškos technologijos, kurios nė kiek neprimena darbus durpyne XIX-XX amžiais. Visur žodį taria jau ir elektronika.
… Pradžioje Aukštumalos pelkės link ėjome taku, kuris vadintas kūlgrinda. Ji atsirado panorus eksploatuoti Aukštumalos sukauptus turtus.
„Kita vertus, reikėjo XIX a. pabaigoje žmonėms susisiekimo tarp kaimų, esančių skirtingose Aukštumalos pusėse. Nors vadinamoji kūlgrinda pasitarnavo dar ir sovietmečiu traktoriams važiuoti, o dabar – tik takas Aukštumalos link“, – kalbėjo dr. Romas Pakalnis.
Įdomu ir tai, jog tada regioninio parko direktorius Vaidas Pavilionis pasidžiaugė dabartiniais durpių kasėjais Traksėdžiuose – bendrove „Klasmann-Deilmann Šilutė“ (jos produkcija – substratais – džiaugiasi net arabų turtuoliai). Mat jos vadovas Kazimieras Kaminskas sutiko prie pažintinio tako įrengimo per Aukštumalą prisidėti ir šios įmonės lėšomis – 10 tūkst. eurų. (Visa sąmata: 39000 takui, 7000 – platformai. O iš projekto lėšos buvo akumuliuojamos pelkės tvenkimui.) Aplinkosaugininkai su verslo atstovais, pasirodo, ir sutarti gali. Žinoma, esama ir paradoksalių momentų. Štai žiūrime, kaip bebrai imasi geros veiklos tvenkdami vandens srautus Aukštumalai. Tačiau vos už 100-200 metrų tie patys bebrai ūkininko yra koneveikiami, nes patvenkdami nuniokoja derlių…
… Lankantis Aukštumaloje, žinant pelkių amžių, taip ir norisi gyventi ilgai, ilgai… Gal vien dėl to, jog po kokių 150 metų iš pačios Šilutės jau galėtumei pamatyti Aukštumalą, kaip kalvą. Nors toji kalva vis dar bus vadinama pelke. Štai kokia ji, menkučio kimino galia… Be visa ko, gebančio pakviesti daug daug gyventojų: ir gyvatėlę, ir dirvinį sėjiką, ir didžiąją kuolingą, ir… viržį!
Kaipgi! Juk leptelėjau: visko suminėti neįmanoma, tačiau viržiai dar ir žydėti geba! Kaip ir žmonės, apsilankantys Aukštumaloje, tarsi geriausio poeto eiles čia skaitydami…
Augusto Uktverio nuotraukos
