Tylėti nebegaliu. Lieschozprom – taip sovietmečiu buvo vadinamas miškų ūkio pramonės gamybinis susivienijimas. Grįžtame ten, iš kur išėjome. Laiko spiralė, apsukusi laisvės ratą, sugrįžta į Lietuvos miškus grėsmingu benzopjūklo dūzgesiu?! Man jis iki kaulų smegenų pažįstamas. Be to, labai aiškiai girdžiu, iš kur sklinda šis čaižus garsas. Siekis bet kokia kaina užvaldyti stabiliai veikiančią valstybinių miškų sistemą, perduodant ją vadybininkų ar stambiojo kapitalo klanams, niekaip nesiderina su „valstiečių“ ir žaliųjų deklaruojamu darniu vystymusi. Žmogus, nors kiek susipažinęs su darnaus vystymosi principu ir jo praktiniu taikymu, supranta, kad tai, ką rengiamasi daryti vienoje svarbiausių ekosistemų – miškuose, visiškai nesiderina su skelbiamomis vertybėmis. Vietoj kompleksinio miškų kūrimo, tausojamo naudojimo, atkūrimo ir saugojimo bet kokia kaina siekiama naudos! Nejaugi grįžtame į laikus, kai viena sakoma, o kita daroma? Ministras Kęstutis Navickas savo karjerą pradeda minkštakūnišku pataikavimu Prezidentei ir kartu atiduodamas duoklę verslo grupėms… O tai jau grėsminga!
Ar užteks drąsos sveiko proto piliečiams pasakyti „ne“? Kai Kalėdų proga ministras paskelbė, jog išgėrus puodelį kavos reikės susimokėti antra tiek už puodelio utilizavimą, iš karto ir pasakė – kieno tai užsakymas. Neva atliekų tvarkytojams per didelė našta tvarkyti panaudotą vienkartinę tarą. Suskaičiavau ir nustėrau – kokį pinigėlį kai kas pasidarys iš tų kavos puodelių! Bet tai truko neilgai. Turbūt ne vienas moku skaičiuoti, tad kai suskaičiavo, ir susipešė. Ministrui teko atšaukti ketinimus. Ką ten kavos puodeliai, štai mediena – jau kas kita. Ir tai bus daroma dangstantis pseudopatriotiniu šūkiu didinti valstybės biudžetą.
Tik ar siekiant vienintelio tikslo toks būdas yra tinkamiausias? Gal trumpalaikiu laikotarpiu, kol bus iškirsti produktyvūs miškai, apčiuopiamas rezultatas ir bus matomas, o paskui, kaip sakoma, „po manęs nors ir tvanas“.
Tad norint įgyvendinti užsibrėžtus tikslus reikia pašalinti gana darniai veikiančią valstybinių miškų apsaugos, naudojimo ir atkūrimo sistemą, paremtą regioniniu (urėdijų) valdymo principu. Apie tai, kiek Nepriklausomybės laikotarpiu padidėjo Lietuvos miškingumas arba brandžios medienos kiekis, o kartu ir šalies BVP, galėsime pakalbėti kitą kartą, juolab kad šiais klausimais yra parengtos išsamios studijos. Šįkart noriu atkreipti dėmesį į tai, kokia grėsmė pakibo virš valstybinių miškų.
Pasirinktas „reformos“ būdas, siekiant apjuodinti (ką ten apjuodinti, tiesiog apdergti) miškų urėdus ir sugriauti nusistovėjusią sistemą, bet ar tai reikia daryti bolševikišku revoliuciniu principu?
Miškas – ne vien skambantys pinigėliai. Visi, kas bent kartą buvo miške, suprato, kad tai sudėtinga ekosistema, kurią visi jaučiame: vieni – akimis, kiti – ausimis, treti – nosimi, dar kiti – visais jutimo organais. Ir nė vienas nejaučia nieko, kas blogai veiktų sveiką ar ligotą žmogų. Ne veltui miškai dar vadinami planetos plaučiais. O už gerą savijautą į juos turime žiūrėti pagarbiai – ne vien naudotojo akimis. Norėdami mėgautis tokiu komfortu, privalome ir miškams atiduoti tam tikrą duoklę. Ji atiduodama minimizuojant ekonominį apetitą arba atkuriant tai, kas buvo prarasta. Ir viską gana gerai atlieka valstybinių miškų pareigūnai. Tiesą sakant, valstybinių miškų sistema ir jos pareigūnai labai daug prisideda, kad ir privačiuose miškuose būtų darna. Deja, tie, kurie svajoja gauti didesnės ekonominės naudos iš miškų, centralizuojant valdymo sistemą, manau, smarkiai apsirinka.
Klysta reformos propaguotojai, klysta ir tam tikros privačių miškų savininkų struktūros, nes, kaip teigia medienos perdirbėjai, centralizavus valstybinių miškų valdymą, gal dar perkėlus tokio valdymo valdybą arčiau perdirbėjų („Vakarų medienos grupė“?..) būtų galima valdomame aukcione pigiau nusipirkti medienos. Bet jeigu mediena taps pigesnė valstybiniuose miškuose, už mažesnę kainą ji bus perkama ir iš privačių valdų. Taigi šį senokai besirutuliojantį ginčą laimės ne miškininkai.
Atrodo, kad kurpiama sistema bus labai panaši į kitas monopolinio dominavimo sistemas – pavyzdžiui, kaip pieno perdirbėjų, kurių niekas negali suvaldyti, o tie, kurie gali, – nenori. Galų gale planuojamos reformos rezultatas būtų toks: valstybiniai miškai atitektų privačiam monopolininkui, kurio pagrindinio akcininko veikla neapsiriboja mūsų šalies interesais, ir tai jau pavojinga valstybės saugumo požiūriu. (Medienos verslo magnatui turto siekimas – tarsi pramoninė improvizacija. Veidas.lt). Ar dėl pasitaikančių blogybių kalti Lietuvos urėdai ir visa valstybinių miškų sistema?
Būčiau naivus, jei teigčiau, jog valstybinių miškų sistemoje nepasitaiko nepageidautinų reiškinių. Čia, kaip ir kiekviename kolektyve ar įmonėje, būna visko, bet negalime nematyti ir stabiliai veikiančios visa apimančios miškininkų veiklos naudojant, atkuriant bei saugant mūsų Tėvynės žaliąjį drabužį. Dirbdamas atsakingą darbą lankiausi beveik visose miškų urėdijose. Tose, kuriose daugiau brandžių miškų, kur paprastesnės ūkininkavimo sąlygos, natūralu, kad ir nauda gaunama didesnė, o užmirkę, šiuolaikinei technikai sunkiai prieinami miškai ekonominiu požiūriu mažiau vertingi – tokių urėdijų ir rodikliai prastesni. Gal ir ne pats blogiausias dalykas, kad tokie miškai išliks ateities kartoms, svarbiausia, jog nepražūtų, nors ir šiuo atveju „žaliasis ministras“ galėtų pažvelgti plačiau, galbūt peržiūrėti „buveinių“ sistemą.
Urėdai kaltinami dėl neva pernelyg artimų ryšių su viena iš Lietuvos partijų, bet aš tokio vaizdo nesusidariau. Nors priklausau kitai partijai, tikrai galiu patvirtinti, kad didžioji politika urėdijose nevykdoma, juolab, jog urėdų pažiūros toli gražu ne vienodos. Žinoma, jie yra piliečiai ir turi teisę į pasirinkimą, tačiau kas galėtų paneigti, kad centralizuojant valstybinių miškų sistemos valdymą kaip tik nesiekiama palenkti miškininkų sau politiškai patogia kryptimi, nors tai jau būtų itin įžūlu.
Brėžiant kaltinimų urėdams paralelę neva dėl problemų Lietuvos miškuose, visai lengva būtų apkaltinti ir Lietuvos Respublikos Prezidentę dėl šalyje klestinčios korupcijos, emigracijos masto, narkomanijos, skurdo, patyčių… Kaip kadaise buvo apkaltintas Laisvės premijos laureatas Vytautas Landsbergis dėl kolūkių išgrobstymo.
Tad gal jau gana ieškoti kaltų ten, kur jų nėra. Ar ne geriau būtų aiškiai įvardyti, ko norime ir ką būtina nedelsiant daryti, o ne mojuoti budelio kirviu.
Pradžioje buvo kavos puodeliai, dabar – miškai, mintyse – saugomos teritorijos ir dar nežinia kas.
Toks „žaliojo ministro“ Kęstučio Navicko nusiteikimas, man regis, vertas įvertinimo. Taip sakau manydamas, kad rimtos diskusijos be tam tikro sukrėtimo nebus, todėl gali tekti dar kartą konstatuoti, jog šaukštai popiet.
Augusto Uktverio nuotraukos
***
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui Viktorui Pranskiečiui
Lietuvos Respublikos Ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui
Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Kęstučiui Mažeikai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Vilnius, 2017-02-16
Dėl valstybinių miškų valdymo reformos
Miškas – gamtos sistema, susidedanti iš veikiančių vienas kitą ir palaikančių tarpusavio ryšius komponentų. Sistema charakterizuojama dinamine pusiausvyra, pastovumu, savireguliacija, dideliu sugebėjimu kurti ir atsinaujinti. Todėl žmogaus kišimasis į šią sistemą turi būti itin jautrus ir apgalvotas.
Mes, pasirašantieji šį dokumentą, tvirtiname, kad tam tikros grupuotės nuolat siekia paveikti miškų ekosistemą savanaudiškais tikslais. Tas siekis kartojamas po kiekvienų Seimo rinkimų, naudojantis naujų Seimo narių patirties ir išsamios informacijos stoka. Mus stebina žaliųjų ministro K. Navicko iniciatyva sugriauti darniai veikiančią valstybinių miškų valdymo sistemą vien dėl to, kad valstybinių miškų valdymas būtų perimtas iš miškininkų ir perduotas į „specialistų“ rankas. Valstybinių miškų valdymo reforma, sugalvota siekiant plikos ekonominės naudos didinimo, kelia ypatingą susirūpinimą.
Manome, kad esama valstybinių miškų valdymo struktūra yra pajėgi veikti:
*užtikrinant miško ekosistemų tvarumą;
*biologinės įvairovės išsaugojimą ir visuomenės bendrųjų reikmių, susijusių su miškais, tenkinimą;
*užtikrinant racionalų, nepertraukiamą ir subalansuotą miško išteklių naudojimą, neviršijant moksliškai pagrįstos subalansuotos miškų kirtimo normos, derinant miškų ūkio galimybes su šalies ūkio poreikiais.
Ši veikla vykdoma išsaugant miškuose kompleksiškumą, apimantį miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą, racionalų miško išteklių naudojimą, prekybą mediena ir kitais miško ištekliais. Lietuvoje veikianti valstybinių miškų valdymo sistema yra viena iš esminių prielaidų stabiliai medienos sektoriaus veiklai, papildančiai ekonominį šalies vystymąsi, ir tai liudija apie sistemos tvarumą, todėl bet kokios miškų reformos ir pertvarkymai turi būti grįsti ne tik kaštų efektyvumo analize, bet ir miškininkystės tradicijomis, praktine patirtimi, atsižvelgiant į visuomenės poreikius bei valstybės interesus. Valstybinių miškų kirtimų ženklus didinimas, kuris ir yra vienas iš neįvardintų reformos tikslų, turėtų tiktai trumpalaikę socialinę ekonominę naudą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje miškų vystymuisi būtų ypač žalingas.
Kreipiamės į Jus, tikėdamiesi visapusiško supratimo. Esame įsitikinę, kad valstybėje yra daugybė dalykų, kuriuos turime spręsti, kad tauta neišsivaikščiotų. Privalome nuolat žadinti Lietuvos žmonių optimizmą, skatinti didžiuotis savo Tėvyne, užuot vykdę nepagrįstas reformas, griaunančias stabiliai veikiančias sistemas.
Lietuvos Respublikos Seimo ankstesnių kadencijų Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkai:
Arvydas Bajoras
Juozas Raistenskis
Algimantas Salamakinas
Jonas Šimėnas
Alfonsas Vaišnoras
