Rita BALSEVIČIŪTĖ
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė
Viduržiemio takais
Ar miegojo barsukas?
Ar nubudo barsukas?
Pusiaužiemis atėjo – pusė žiemos praslinko, sakydavo senoliai. Tai labai svarbus laikas senoliams, kurie turėjo savo archajišką kalendorių. Etnoastronomų nuomone, naujieji metai prasidėdavo trečiąja žiemos jaunatimi, vadinama „kumeliuko krikštynomis“.
Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago-sausio mėnesyje, pasak mitologo Algirdo Juliaus Greimo, mūsų protėviams ir turėjo žymėti Naujųjų metų pradžią. Jis pusiaužiemio šventę susiejo istoriniuose šaltiniuose minima „kumeliuko krikštynų“ puota. Merginos iš sugrūstų aguonų, kanapių ir medaus gamindavo kamukus, o iš degtinės, šutintos su aguonomis, kanapėmis ir medumi, gamindavo ypatingą apeiginį gėralą, vadinamą čvikinu. Jaunimas rinkdavosi draugėn ir linksminosi visą dieną. Tokią šventę mini XVI a. mini J. Lasickis. Buvo pažadinamos obelys, jas papurtant, kad gerą derlių duotų. Žadinamos ir bitės, pabeldžiant į avilius. Buvo svarbu, kad medaus daug prineštų ir nesirgtų. Kviečiamos gyvatės ir žalčiai paragauti valgių. Purtymas, beldimas, prisilietimas, buvo laikomas krikštu, todėl šventė buvo vadinama Krikštais. Kirmėlinė – dar vienas viduržiemio šventės pavadinimas. Buvo tikima, kad tądien pabunda šventais laikyti žalčiai ir gyvatės, senoliai juos vaišindavę savais valgiais.
Viduržiemyje meška rangosi guolyje ir ant kito šono verčiasi, budinasi ir ežiukas. Ilganosis barsukas pabudęs lenda lauk iš urvelio pasidairyti. Saulei šviečiant, išsigandęs atgal sprunka ir kietai įminga, ilgą žiemą jausdamas. Apniukusią dieną barsukas pasivaikščioja, miegas praeina, sugrįžęs lenda urvelin laukia greito pavasario. Tokie tikėjimai dar gyvi, gamtininkai, miškininkai, moksleiviai pabando prognozuoti orus pagal šiuos gamtos ženklus.
Labai smalsu buvo sužinoti, ką veikė barsukas ir kiti gyvūnai viduržiemyje? Norint išsiaiškinti, reikėjo nueiti į mišką ir padirbėti.
Į tokį žvalgomąjį žygį susiruošė Aukštadvario gimnazijos jaunieji miško bičiuliai su mokytojomis Česlova Pociūniene ir Rasa Žukiene, Onuškio Donato Malinausko gimnazijos moksleiviai su mokytoja Nijole Česnulevičiene, Trakų jaunimo laisvalaikio ir turizmo centro darbuotojai ir kiti svečiai.
Prie Velnio duobės visų jau laukė Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos kultūrologė Rita Balsevičiūtė. Ji apsidžiaugė, kad susirinko didelis būrys moksleivių ir papasakojo senovinės šventės atgarsius. Visi leidosi žygin iki Akmenių pilkapių, pakeliui stebėdami ir pažindami gyvūnų pėdsakus. Keliavome pro mažai apgyventus Škilietų ir Akmenių kaimus – ir ko tik nematėme! Gyvūnai, pasirodo, šį laikotarpį labai aktyvūs: darbuojasi bebrai, tampydami šakas maistui, ryškūs šernų takai, intensyviai bėgioja stirnos, briedžiai, gudruolės lapės. Apsidžiaugėme radę kiškio pėdas, bet radome ne vieno vilko pėdas. Snausti nėra laiko, nes netrukus prasidės pilkųjų „vestuvės“. Atvykę į renginio vietą, prie Akmenių pilkapynų moksleiviai sužinojo, kad čia ilsisi protėviai, iškeliavę dar I tūkstantmetyje. Su kultūrologė Rita stebėjome barsuko urvą, tačiau žvėrelio pėdsakų neradome. Visi nusprendėme, kad žvėrelis pabudęs, bet neišlindo.
Taip pat pagal senolių orų tikėjimus nusprendėme, kad ilgos žiemos jau nebus, tačiau antroji dienos pusė buvo apniukusi. Lauksime šalto pavasario. Atokioje vietoje, prie laužo moksleiviams buvo paruošta gamtos viktorina. Gavę prizų už teisingus atsakymus, kartu su svečiais pasivaišino karšta arbata ir užkandžiais. Nepamiršome ir senų dainų apie mešką, vilkelį.
Smagiai pasidainavę su Onuškio Donato Malinausko gimnazijos moksleiviais, leidomės namo. Kartu su moksleiviais džiaugėsi mokytojai ir svečiai. Pabuvome gamtos apsuptyje, kaip dera gamtos bičiuliams, pamokėme jaunąją kartą gerbti gamtą ir senas tradicijas.
Česlovos Pociūnienės ir Kosto Kanarsko nuotraukos