Prisipažinsiu iš karto, mielas skaitytojau, jog niekada nepatiko nepaprastai ilgi projektų ar juos vykdančių organizacijų pavadinimai. Vien įtariant, jog „ilgas plaukas gali liudyti trumpą protą“. Toks liaudiškas sąmojukas gali būti visiškai nesuprastas, jei vis tiek gyvenime vyksta nepaprastai gražios permainos.
Tatai ir pagalvojau lankydamasis Kauno miesto Panemunės pradinėje mokykloje (kita vertus, šiame sakinyje objektų pavadinimai juk suvis trumpi…). Tokios puikios tvarkos mokykloje galėtų pavydėti ir kai kurios gimnazijos. Gal ir dėl to, jog Panemunės pradinei mokyklai vadovauja ne šiaip sau metodininkė, o tikroji mokslų daktarė Virginija Rupainienė. Jai, regis, pavyko sutelkti ne vien pedagogų, o ir tėvų bei vaikų bendruomenes. Bendram ir gerus įspūdžius (ne vien atvykėliui) teikiančiai veiklai. Neitin teiravausi, kokių tėvelių vaikai lanko šią pradinę mokyklą, tačiau kai atstovaujama kone visam geografiniam Kaunui… Kažkas savito, o gal ir paprasto: šelpia mokyklą tie, kurie gali ir yra turtingi…
Kita vertus, kaip čia neprisiminsi žymiosios pedagogės profesorės Meilės Lukšienės žodžius, cituotus ir tądien Panemunės pradinėje mokykloje: „Ateities mokyklą vaizduojamės kaip tam tikrą visuomenės dalelę – bendriją, kurią sudaro mokiniai, mokytojai ir tėvai. Jų bendras tikslas – brandinti jauną žmogų, atverti jam tobulėjimo kelius. To pasiekti neįmanoma, jei netikime, kad kiekvienas gali ir privalo tobulėti.“
Kaip ten bebuvę, tačiau keliems šimtams (299 ir 18 mokytojų) vaikelių šioje mokykloje, regėjosi, yra ir saugu, ir jauku, ir erdvu, ir žinios ateina visai jų lyg ir „nesukalant“…
„Kokiais veiklos matavimais ar paradigmomis gyvenate, kad toks geras įspūdis lankantis jūsų vadovaujamoje mokykloje, įsikūrusioje ganėtinai rekonstruotame tipiniame sovietiniame vaikų darželyje“, – teiraujuosi Virginijos Rupainienės, manydamas, jog projektas „Žaliosios edukacinės erdvės…“ bus atvedusios į mokyklą, kurioje būtent ir akcentuojamos tos žaliosios erdvės.
Beje, pradėdamas šį seminarą Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas Kulbis, kartu su minėto skyriaus metodininke Stase Mameniškiene, aiškino:
„Žalioji edukacinė erdvė – natūrali gamtinė mokymosi aplinka mokyklos eksterjere ar interjere, kai sąveikauja edukaciniai subjektai bei globalaus ir vietinio pobūdžio procesai; erdvė, kurioje sukurta edukacijai reikalinga infrastruktūra ir informacinė sistema. Ji atitinka sąvokas: žalioji mokymo(si) aplinka, žalioji ugdymo(si) aplinka.“
Mokyklos vadovė Virginija Rupainienė patikino, jog dirbama įvairiomis kryptimis, nes siekiama įvairiapusiško vaikų ugdymo. Žinant, jog kovo 13-ąją šioje mokykloje surengtas seminaras „Estetikos elementų ir informavimo sistemos dermė“, kuriame dalyvavo netoli pusšimčio pedagogių (tipinių pedagogų, regis, ir nebuvo) iš visos šalies (Alytaus, Kazlų Rūdos, Kėdainių, Buivydiškių, Vievio, Vilkijos, Radviliškio, Lazdijų, Panevėžio… neminint jau Kauno miesto), pamaniau, jog vietos žaliosioms erdvėms apžvelgti lyg ir nebus kada. Nes ėmėsi darbo pranešėjai.
Tačiau argi gamtoje nesama estetikos elementų ir savitosios informavimo sistemos? Tuo neabejojo ir vienas iš pranešėjų – Kazys Kęstutis Šiaulytis, dailininkas ir pedagogas. Jis ir savaisiais piešiniais patikino, jog „dailės ir meno aspektas mokyklos vidinėse edukacinėse erdvėse“ esąs itin svarbus ir tvarus. Kitaip tariant, tobulo žmogaus ir nesuniokotos gamtinės aplinkos link galime eiti įvairiausiais keliais.
Tuo tarsi taipogi paakino ir Gražina Šutienė, Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto Dizaino katedros interjero ir reklamos dizaino dėstytoja, greta kita ko, kalbėjusi ir apie augalų bei aksesuarų dermę. Ši pranešėja, teigusi, jog mokykla yra tarsi ir antrieji namai, sakė, jog didžiulę įtaką tiems namams turi švietimo įstaigos aplinka, jos tvarkymas.
„Aplinka turi sukurti tokį mikroklimatą, kad galėtume jaustis saugūs, sveiki, pilnaverčiai žmonės. Juk žmogus negali būti atskiriamas nuo gamtos, nes ir savo veikla daro įtaką gamtai“, – kalbėjo Kauno kolegijos dėstytoja.
Gražinos Šutienės pranešimą seminaro dalyviams tarsi į praktinę kalbą vertė šeimininkė Giedrė Stankevičienė (vietos mokyklos direktorės pavaduotoja), savuoju pranešimu „Kauno Panemunės pradinės mokyklos vidaus ir išorės edukacinių erdvių pristatymas“.
Būta ne vien pranešimo žodžių, o ir moksleivių elegantiško prisistatymo (mokyklos vizitinę kortelę pateikė meninės raiškos studija „Nuojauta“). Vaikai save sutapatino (teatriniu vaizdeliu) su daržo lysvėmis, kurios nuolat laistomos, kuriose ima ir suveši augalijos pasaulis. Nutiesiamas tarsi lieptas (ir vaizdine medžiaga, knygomis apie gyvąją gamtą) tarp augalo ir žmogaus, tarp žmogaus veiklos ir gamtos darnos.
Tuo galėjome įsitikinti vėliau, kai apžiūrinėjome vaikų auginamus augalus, prie kurių buvo kiekvieno vaiko – augalo globėjo – vardas.
… Jei pranešėjų žodžiais kas tądien būtų bandęs ir nepatikėti, reikėjo dalyvauti tarsi ir kitoje seminaro dalyje – pasidaryti po Žiegždrių geologinį taką, esantį Kauno marių regioniniame parke. Jo direkcijos vyriausiasis specialistas Evaldas Makrickas įtikino, jog minėtasis geologinis takas (su savitomis atodangomis, konglomerato uolomis, kalbančiais marių vandenimis, prasikalančiomis pirmosiomis natūraliosios gamtos gėlytėmis…) savo laiptais ir laipteliais, takais beigi takeliais pramankština ne vien kojas, o ir dvasią.
Tarsi kokiame Anykščių šilelyje bevaikštant, Antano Baranausko kūrybą beskaitant…
Augusto Uktverio nuotraukos
