Aukštadvario verbų rišėjai
,,Ramis palmarum“ arba palmių sekmadienio pirmą žinutę Lietuvoje gauname iš 1440 metais parašyto lotyniško teksto, Trakuose mirus kunigaikščiui Žygimantui. Pasak prof. Jono Mardosos, jo surastame dokumente dar nurodoma, kad už savaitės bus Pasha – Velykos. Antras svarbus paminėjimas atkeliauja iš evangelikų liuteronų kunigo Jono Bylaukio 1573-1574 metais parengtos Wolfenbuttelio pastilės apie Mažąją Lietuvą. Tekste kalbama apie konkrečius šventinamus dalykus: ,,Iš žagarų ir karklų, kuriuos vadina verbomis, riša ir šventina Verbinėje – Verbnyčia“. Tad šventė visų pirma sietina su biblijiniu įvykiu – Kristaus įžengimu į Jeruzalę. Bažnyčioje verbos buvo gaminamos iš žiemą žaliuojančių, arba pirmiausiai pavasarį sužaliuojančių augalų, išreiškiančių gyvybės idėją. Vakarinėje Lietuvos dalyje pagrindinė žaliava kadagio, o rytinėje – karklo, žilvičio šakelės. Kai kur žilvitis vadinamas Verbos medžiu, tikima, kad į jį netrenkia perkūnas. Dažnai į puokštę įdėdavo bruknių, žiemės šakelių. Kalbant apie dzūkišką verbą pagrindinė žaliava – kadagio, žilvičio šakelės. Papuošimui kai kuriuose kaimuose naudojo bruknių, mėlynių, amalo šakeles. Verbų rišimui imdavo vilnonius baltos, raudonos spalvos siūlus. Tarpukariu ir šiuo laiku dar naudojami žalios ir geltonos spalvos siūlai. Stakliškių valsčiaus šauliai bei ,,Pavasario“ organizacijos nariai ant verbos surišdavo trijų spalvų kaspinėlius, simbolizuojančius Lietuvos trispalvę vėliavą ir jaunimo atsidavimą Tėvynei. Raudoni siūlai, užrišti ant verbos, buvo naudojami liaudies medicinoje ir veterinarijoje. Pasitempus koją ar ranką buvo rišama ant sąnario, juosmens, esant skausmams pasitempus, išsinarinus. Besilaukianti moteris raudono siūlo užsivyniodavo ant piršto, tikėdama tokiu būdu apsaugoti savo kūdikį. Gyvuliams raudonas siūlas buvo rišamas ant kojų, pasireiškus šlubavimui, tikėta, kad jis nukreipia ,,blogos akies“ žvilgsnį. Parnešus verbą namo iš bažnyčios ja buvo apiplakami seneliai ,,kad nesirgtų“, o vaikai tam, kad sveiki augtų. ,,Verba muša, ne aš mušu. Už nedėlios ir Velykos!“ – tikindavo plakėjai. Šventintos verbos funkcija ne dekoratyvinė, bet apsauginė. Ji buvo laikoma kampinėje, indaujoje, užkišama garbingiausioje vietoje už šventų paveikslų. Vasaros metu verbos šakelėmis būdavo smilkomi namo kampai, užėjus perkūnijai, einant tris kartus prieš laikrodžio rodyklę apie kambarį, arba netgi apie pastatus kieme. Susirgus žmogui būdavo smilkoma, apeinant apie ligonį tris kartus. Numirus šeimos nariui būdavo tris kartus apeinama apie karstą su smilkstančia verba, taip apsaugant jį nuo piktų dvasių. Šakelę kadagio būtinai įdėdavo į karstą. Sudegintos verbos pelenus įmesdavo krosnin. Išgenami į ganyklą gyvuliai buvo apsmilkomi ar apiplakami verba, kad nesusirgtų, perkūnas nenutrenktų. Verba saugoma ir šitaip naudojama ištisus metus. Parsinešus naują pašventintą puokštę, senosios likučius sudegindavo ir pelenais pabarstydavo gyvulius, tikėdamiesi Perkūno globos. Taigi, senoliai tikėjo magiška verbos galia. Ji saugo žmones, gyvulius, turtą ir net mirusiuosius. Kadagys Aukštadvario apylinkėse laikytas didelėje pagarboje (Čižiūnai, Akmeniai), šakelės skinamos saikingai ir apgalvotai, ,,svarbiam reikalui“, lyg atsiprašant augalo už skriaudą.
Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos Aukštadvario ir Veisiejų regioninių parkų lankytojų centruose vyko etnokultūriniai renginiai ,,Verba mūša“, ,,Dzūkų verbos“, siekiant supažindinti jaunimą su autentiškomis regiono verbomis. Pastaruoju metu stebima painiava: turgeliuose pardavinėjamos verbos, pagamintos iš dzūkams nebūdingų žaliavų. Naudojamos sausos, dažnai ir dažytos žoleles, būtent ,,dėl grožio“, ,,kad geriau pirktų“. Reikia pabrėžti, kad ši žaliava Lietuvoje būdinga tik Vilniaus krašto verbų meno rūšiai.
Apie autentiškas Veisiejų krašto verbas pasakojo Veisiejų Trečiojo amžiaus universiteto šauniosios studentės. Renginyje dalyvavo ir verbeles rišo Veisiejų Sigito Gedos gimnazijos moksleiviai su mokytoja Rasa Sabaliauskiene, Veisiejų trečiojo universiteto šauniosios studentės.
Apie Aukštadvario krašto verbas išsamiai pasakojo Veronika Pilipavičienė, pabrėždama, kad reikia imti po tris kadagio, verbos, bruknių ar mėlynių šakutės, rišti baltos ir raudonos spalvų vilnoniais siūlais. Apie suvalkietiškų verbų rišimą pasakojo iš Šilavoto kilusi aukštadvarietė Nijolė Šeškuvienė. Ji pažymėjo, kad į verbas moterys dėjo kadagio, žilvičio, veimutinės pušies šakelių. Beje, šios pušies sodinukų parvežė ir pasodino Šilavote dirbęs klebonas Antanas Radušis – šviesuolis, knygnešys, tautosakos rinkėjas.
Renginyje dalyvavo Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegijos filialas vaikų dienos centro ,,Navininkai“ moksleiviai su mokytoja Nijole Zubrickiene, Šv. Domininko namų gyventojai, miestelio senjorai.
„Mums svarbu tęsti ir jaunimui perduoti autentiškas verbų rišimo ir panaudojimo tradicijas“, – teigė Aukštadvario bibliotekos bibliotekininkė Ramunė Jarmalavičiūtė.
Autorės archyvo nuotraukos
