Jonas Nekrašius

Venecija ir jos lagūnos salos

Kelionės

Burano sala su XVI a. pasvirusia varpine

Visi, kas atvyksta į Italiją, nepraleidžia progos pabuvoti Venecijoje – Adrijos jūros karalienėje. Kiekvienąkart atvykęs į Veneciją vis atrandi joje kažką naujo, nematyto. Šis miestas, dar kitaip vadinamas „la Serenissima“ (ramiai gražus) įsikūręs Venecijos lagūnos 118 salų ir salelių bei žemyne. Per šimtmečius jis buvo pastatyta ant vandens, ant įkaltų stulpų, sumestų rąstų ir supilto smėlio. Veneciją kerta daugiau kaip 150 kanalų ir jungia apie 409 tiltai ir tilteliai. Plačiausias kanalas Venecijoje vadinamas „Grand Canal“, kuris miestą dalija į dvi dalis. Jo ilgis siekia daugiau negu 2 km, o vidutinis gylis apie 4 metrai. Venecijos salose ir salelėse yra per 3000 siaurų gatvelių, aikščių ir skersgatvių. Susisiekiama kanalais: jais kursuoja baržos, motorlaiviai, gondolos. Geležinkelio ir automobilių tiltai jungia Veneciją su žemynu. Nuo jūros lagūną atitvėrusi smėlio nerija.

Į Veneciją atplaukėme laivu iš kurortinio miestelio Lido di Jesolo, įsikūrusio Adrijos jūros pakrantėje. Buvo liepos mėnuo, pats atostogų ir turizmo įkarštis Venecijoje. Uoste mus pasitiko gausybė laivų, gondolų, o Venecijos kanaluose, gatvėse, aikštėse – šimtai tūkstančių turistų ir šiaip smalsuolių. Pažintį su Venecija pradėjome nuo senamiesčio. Jame daug įvairių stilių architektūros paminklų, kanalų, tiltų, tiltelių. Išsiskiria Šv. Morkaus ir Pjacetos aikštės; Prokuracijų rūmai, Lodžeta, senoji Šv. Morkaus biblioteka, La Feničės operos rūmai, daug gotikinių, renesansinių ir barokinių architektūros paminklų: Šv. Jono ir Povilo, Šv. Marijos Stebuklingosios bažnyčios, Šv. Jurgio didžioji bažnyčia ir vienuolynas ir kt.

Visus atvykusius į Veneciją pasitinka Šv. Morkaus aikštė. Miesto simbolis – puošnioji bizantinė penkiakupolė Šv. Morkaus bazilika su garsiuoju Aukso altoriumi, varpinė, buvusios valstybės valdovų iškilioji rezidencija – Dožų rūmai – gotikos šedevras (dabar muziejus); Rialto tiltas (Ponte Rialto, 1592 m.), nuo kurio atsiveria puikūs Didžiojo kanalo vaizdai; Venecijos gatvelių ir kanalų labirintai. Kad turistai Venecijoje nepasiklystų, keliai mieste į svarbias vietas pažymėti geltonomis raidėmis su rodykle ant sienų ar tiesiog ant grindinio.

Venecija – Italijos dvasinio ir kultūrinio gyvenimo centras. Čia veikia universitetas (įkurtas 1868 m.), medicinos mokykla, dailės akademija, komercijos, architektūros, Adrijos tyrimo institutai, Tarptautinis italų muzikos propagavimo centras, 15 muziejų (Akademijos galerija, šiuolaikinio meno tarptautinė galerija, archeologijos, stiklo, jūros istorijos muziejai ir kt.). Venecijoje vyksta šiuolaikinės dailės parodos (nuo 1895 m.), tarptautiniai kino, šiuolaikinio teatro ir muzikos festivaliai.

Istoriniame Venecijos gete, Campo del Gheto Novo (Naujojo geto aikštėje), tarp seniausių miesto sinagogų, priešais žydų muziejų, Lietuvos žydų kilmės skulptorius ir dailininkas Neemija Arbitblatas (1908-1999) septyniais bronziniais bareljefais įamžino Holokausto aukų atminimą. Ši pirmoji skulptūrinės kompozicijos laida Venecijoje buvo oficialiai atidengta 1980 m. balandžio 25 d. Toje pačioje aikštėje, ant žydų senelių prieglaudos sienos, Venecijos žydų deportacijai paminėti 1993 m. rugsėjo 19 d. buvo atidengtas aštuntasis Arbitblato sukurtas bronzinis bareljefas „Paskutinis traukinys“ (sukurtas 1989 m.). Ant medinių lentų, sukonstruotų už plaketės, yra išraižyti 246 žydų, ištremtų iš Venecijos geto, vardai. Už savo kūrybinę ir kultūrinę veiklą litvakas Neemija Arbitblatas pelnė ir Venecijos miesto garbės aukso ordiną.

Teritorija, kurioje įsikūrusi Venecija, po truputį grimzta. Per audras kanalų vanduo dažnai pakyla ir užlieja miesto aikštes ir gatves. Venecija skęsta. Viena iš priežasčių – pakilęs jūros lygis. Potvynis reguliariai vyksta tarp lapkričio ir kovo mėnesių. Dažnai būna  užlietos visos žemiau esančios vietos,  tarp jų – Šv. Morkaus aikštė, kurioje turistai mėgsta lankytis, gerti kavą čia įsikūrusiose kavinėse.

Kavos mėgėjai Venecijoje būtinai apsilanko vienoje seniausių Europoje „Florian“ kavinėje, esančioje Šv. Morkaus aikštėje. Mūsų lankymosi metu prie baro espresso kainavo 2 eurai, aikštėje sėdint prie staliuko ir klausantis muzikos, kavos kaina patrigubėjo – 6 eurai (staltiesės mokestis). Kava italų gyvenime beveik svarbesnė už vyną. Bet kuriuo dienos metu galima išgerti stiprios juodos espresso kavos, pusryčiams ar popietei tinka cappuccino. Galima pasimėgauti ir pieniška caffe latte. Bet tikras italas geria tik espresso. Visur kavinėse tik ir girdi itališkai sakant: if caffe, espresso (liet. kavos, ekspreso); per favore (liet. prašau), grazie (liet. ačiū). „Florian“ kavinėje gurkšnodamas stipraus ir malonaus skonio espresso, pastebėjau, kaip prie baro priėjusi vidutinio amžiaus malonios išvaizdos italė užsisakė kavos. Ji dešinosios rankos dviem piršteliais grakščiai suėmusi už ąselės nedidelį puodelį, neskubėdama, mažais gurkšneliais gėrė espresso, retkarčiais atsigerdama šalto vandens iš mažos stiklinės. Šis kavos gėrimo ritualas tęsėsi maždaug penkiolika minučių. Baigusi gerti kavą, nepažįstamoji iš madingo rankinuko išsitraukė brangakmeniais inkrustuotą parkerį ir kaligrafiška rašysena ant čekio išgraviravo savo parašą. Užpildytą čekį, padavė barmenui. Grakščiai pakilusi nuo kėdės, ji maloniai visiems nusišypsojo ir lengvai nupleveno savais keliais, paskui save palikdama svaiginančių kvepalų kvapą. Tai tarsi buvo nepakartojamas susitikimas su Venecija.

Kelionė gondola Venecijos vandens kanalais

Venecija – miestas ant vandens, todėl susisiekimui ir apžvalginėms kelionėms po jos kanalus čia neišsiverčiama be laivų. Mieste vietoj įprastų gatvių – kanalai, kuriais eismas vyksta vandens autobusais vaporetto, mažais keltais traghetto, motorlaiviais, grakščiomis gondolomis. Pagrindinė visuomeninio transporto priemonė Venecijoje – vandens autobusas vaporetto, kursuojantis tarp miesto kanalų ir pasiekiantis lagūnos salas. Venecijoje su dienos bilietu galima apžiūrėti Veneciją iš visų pusių, praplaukti beveik visomis jos pakrantėmis ir didesniais kanalais. Geriausia tai padaryti dieną, nes Venecija naktį menkai apšviesta ir didžioji dalis jos grožio būna paslėpta tamsoje. Vaporetto paprastai švartuojasi prie tos pačios prieplaukos, nesvarbu į kurią pusę laivas plaukia. Dar egzotiškesni laivai – gondolos, kurios yra labai brangios, ir kiek pigesni plaukiojimui yra vandens taksi traghetto, kuriais perplaukiamas Didysis kanalas prieš tęsiant kelionę pėsčiomis po Veneciją.

Pagrindinė Venecijos transporto arterija yra Didysis kanalas, dalijantis miestą į dvi dalis. Kanalo ilgis – 3800 m, plotis svyruoja nuo 30 iki 70 metrų, vidutinis gylis – apie 5 metrus Per Kanalaco (kaip venecijiečiai vadina Didįjį kanalą) buvo nutiesti keturi tiltai, į kuriuos įteka 45 mažesni kanalai (vadinami rii). Jų plotis siekia 4-5 metrus, judantys išilgai jų – vien vandens taksi ar gondolomis. Per Didįjį kanalą nutiestas nepaprasto grožio Rialto tiltas, kuris iki pat 19 a. buvo vienintelis tiltas per šį kanalą. Vėliau buvo įrengti dar trys tiltai. Už Rialto tilto Didysis kanalas apsigręžia palei pakrantės juostą, vadinamą La Volta (vingis). Tada jis išplatėja, o vaizdai artėjant prie Šv. Morkaus aikštės darosi vis įspūdingesni. Ties Didžiuoju kanalu iš viso stūkso apie 170 namų, kurių dauguma statyti 13-18 amžiuje. Prie vandens išsirikiavę rūmai buvo pastatyti per penkis šimtmečius ir leidžia įvertinti miesto istorijos panoramą, architektūros raidą. Tai gotikos, renesanso, baroko ir kitų stilių didikų ir pirklių namai, prabangūs rūmai, įspūdingos bažnyčios ir viduramžiais statyti vienuolynai.

Sakoma, kad Venecija pastatyta taip, kad ja būtų galima gėrėtis iš vandens. Geriausias būdas pamatyti daugelį Venecijos didžiųjų rūmų, kurių priekinės sienos yra nukreiptos į kanalo vandenį, yra plaukimas laivu palei Didįjį kanalą. Patogiausia Didįjį kanalą, vingiuojantį per miesto centrą, apžvelgti plaukiant vaporetto – vandens autobusu. Kai kurie jo maršrutai nusidriekia per visą kanalą. Plaukiojimas gondolomis ar vandens taksi traghetto taip pat labai populiarus tarp turistų, nes visi priekiniai pastatų fasadai nukreipti į Didžiojo kanalo vandens paviršių. Turintiems pakankamai pinigų geriausia keliauti po Veneciją vandens taksi ar gondola. Plaukiant Didžiuoju kanalu galima padaryti puikių nuotraukų ir stebėti kanale verdantį gyvenimą.  Vienas įdomiausių renginių, vykstantis Didžiajame kanale kasmet pirmąjį rugsėjo sekmadienį – tai daugybę žiūrovų pritraukianti Istorinė regata (Regata storica).

Gondoljerai ir gondolos

 

Venecija neįsivaizduojama be gondoljerų, dar kitaip gondolos irkluotojų, ir gondolų. Jų istorija labai sena ir siekia XI a. Jos metraščiuose pirmą kartą paminėtos 1094 m. Jų pavadinimas, manoma, kilęs iš žodžio cymbula – laivelis. Gondola – vienairklė, plokščiadugnė, riestais galais Venecijos valtis. Jos ilgis – apie 10 m, plotis – 1,3 m. Tai rankų darbo valtelė, gamina iš 8 skirtingų medžio rūšių – eglės, ąžuolo, vyšnios, riešuto, guobos, raudonmedžio, maumedžio ir liepos. Irklai gaminami iš buko medienos. Gondola konstruojama iš 280 dalių su nėriniais apkaustais, odinėmis sėdynėmis, kilimais, kartais baldakimais ir kitais patogumais keleiviams. Turi stogelį ar keleivių kajutę. Gondolos kairė pusė yra platesnė, siekiant kompensuoti gondolos irkluotojo svorį. Jos paprastai irkluojamos gondoljero vienu irklu gale.

Šie laiveliai, grakščiu korpusu ir plokščia apačia, labai gerai pritaikyti plaukioti siaurais, sekliais Venecijos kanalais. Jų pirmagalis šiek tiek lenktas į kairę: taip neutralizuojama irklo jėga, neleidžianti gondolai įstrigti sūkuriuose. 1562 m. buvo išleistas įsakymas, jog visos gondolos privalo būti padengiamos 7 sluoksniais juodo lako, kad žmonės negalėtų pasipuikuoti pretenzinga prabanga. Ši taisyklė galioja ir šiandien, kai Venecijos kanalais plaukioja per 400 laivelių.  Ypatingais atvejais jos būdavo puošiamos gėlėmis.

Ernestas Hemingvėjus apie šį Venecijos laivelį rašė: „Gondola tokia graži kaip geras žirgas ar lenktyninis automobilis. Kokios reikia rankos ir akies, kad sukurtum tokią formų harmoniją?“ (Ernesti Hemingway. Anapus upės, medžių ūksmėje. Vilnius: leidykla „Žaltvykslė“, 2006, p. 133).

Nuo 1094 metų Venecijos gondolas plukdydavo vien tik vyrai. Tik 2010 metais Venecija oficialiai sulaukė pirmosios savo gondolininkės – Giorgios Boscolo, kuriai tada buvo 24 metai. Ji gavo licenciją plukdyti keleivius  gondola Venecijos kanalais.

Venecijos kanalo pakraščiuose, prie laiptelių, vandenyje sukalti dryžuoti stulpai, reikalingi pririšti gondoloms. Lėtai kanalo tamsiame vandenyje sūpuojasi prie polių pririštos ir išrikiuotos gondolos.  Gondoljerai, belaukdami turistų, sėdi arba gulinėja savo gondolose, pririštose krantinėje prie mėlynų, paauksuotais bumbulais puoštų polių. Daugybė juodai dažytų gondolų, uždengtų ryškiai žydru ir žaliu brezentu, lengvai sūpuojasi vandenyje ir laukia savo valandos.

Venecijoje reikia išbandyti kelionę gondola miesto kanalais. Plaukti gondolomis yra brangu. Prieš lipant į gondolą būtina susitarti su gondoljeru, gondolos valtininku dėl kainos. Mes, suradę laiko, išsirinkome mums patikusį gondoljerą ir gondolą. Susiderėjome dėl kainos, įlipome į išpuoštą laivelį, išsirinkome keliavimui sėdėti patogią vietą. Mūsų gondoloje tilpo šeši keleiviai. Gondoljeras po itališko pasisveikinimo, trumpo prisistatymo ir įvado apie plaukiojimo su gondola ypatumus, paskelbė apie kelionės vandens kanalais po Veneciją pradžią. Čia galioja kelio ženklai, kuriuose pavaizduota gondola. Vandens kryžkelėse ar staigiuose posūkiuose kabo didžiuliai apvalūs veidrodžiai, atspindintys visą aplinkinį vaizdą. Irstantis gondola nederėtų pamiršti, kad kanalas yra gatvė, čia vyksta intensyvus judėjimas ir keleiviai, ir gondoljero turi būti atsargūs ir susikaupę.

Mūsų gondoljero vardas Marko. Tai rimtas ir solidus italas, Venecijos kanalais irkluojantis gondola per penkiolika metų. Aukštas, raumeningas, tvirtas, lieso ir rudai įdegusio veido. Jis dėvi juodas kelnės ir dryžuotus jūreiviškus marškinėlius. Ant galvos užsidėjęs tradicinę šiaudinę skrybėlę, perjuostą raudonu kaspinu su mėlyno šilko kokarda. Marko, tvirtai stovėdamas gondolos gale, įdėmiai ir rūpestingai apžiūri gondoloje susėdus keleivius ir, įsitikinęs, kad jie susėdę ir įsitaisę saugiai bei tvarkingai, paėmęs į dešinę ranką ilgą irklą, juo atstūmė nuo krantinės gondolą ir mes lengvai, švelniai išplaukėme į kanalą. Leidomės į romantišką kelionę vandens kanalais. Nuo Adrijos mums pavymui maloniai pūtė lengvas vėjelis. Marko irkluojama gondola plaukia iš lėto, mažos bangelės ritmingai teliuškavosi į bortą. Sėdėdamas gondolos priekyje, kaip ir kiti keleiviai, stebėjau abipus kanalo išsidėsčiusius puošnius rūmus, didingas bažnyčias, grakščius tiltus ir tiltelius. Marko, vikriai ir meistriškai irkluodamas, laviruoja ir prasilenkia su kitomis gondolomis siauruose kanalo posūkiuose, prasilenkdamas su kitais laiveliais, posūkyje manevrą atlieka ne tik ilgu irklu, bet ir vikriai atsispiria koja nuo pastato sienos, taip padarydamas reikalingą posūkio manevrą. Plaukiant gondola Venecija atsiveria paslaptingu žavesiu, atrodo, kad visi namai ir rūmai užburti ir juose niekas negyvena. Namai aptrupėję, vanduo tamsus ir balzganas, nuo jo sklindantis kvapas rūgštokas, atsiduodantis žuvimis ir dar nežinia kuo. Plaukimas gondola mus užburia ir nuneša į pilną paslapčių ir grožio Venecijos pasaulį.

Mūsų maršrutas gondola nusidriekė pagrindiniais Venecijos kanalais. Gondoljeras Marko, irkluodamas ir vairuodamas gondolą vienas po kito siaurais Venecijos kanalais, parodė ir įdomiai papasakojo apie žymesnius Venecijos rūmus, bažnyčias, aikštes ir tiltus, parodė venecijiečio, garsaus lovelaso, moterų suvedžiotojo ir rašytojo Kazanovos (Giacomo Casanova, 1725-1798) namus ir moterų vienuolyną, kur jis slapčia lankydavo savo mylimąją. Praplaukėme gausybę tiltų ir tiltelių, permestų per kanalus ir jungiančius dvi salas ar saleles. Kiekvienąkart praplaukdamas tiltą, gondoljeras Marko palenkdavo galvą, kad neatsitrenktų į tilto atramą. Praplaukėme ir tokių tiltelių, kad teko ir mums sėdintiems gondoloje, palenkti galvas, kad neatsitrenktume į tilto atramas.

Mūsų kelionė užtruko apie valandą, baigėsi atplaukus į Didįjį kanalą. Čia knibždėte knibždėjo įvairių laivų, gondolų, virė gyvenimas ant vandens. Aplenkę įvairiomis kryptimis plaukiančius įvairius laivus, gondolas, priplaukėme prie krantinės. Mūsų kelionė Venecijos vandens kanalais baigėsi, išlipę iš gondolos negalėjome pamiršti nuostabaus plaukiojimo ir pamatytų nuostabių vaizdų. Dėkojome gondoljerui Marko už puikų plaukiojimą gondola, įdomius pasakojimus ir dalinomės patirtais neišdildomais įspūdžiais apie Venecijos kanalus, miesto istoriją ir kultūrą.

 

Lido. Buranas

Venecija yra salų miestas. Jos septynių kvadratinių kilometrų lagūnos centrą sudaro 166 salos ir salelės, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija ir kitos didesnės – Lido, Burano, Murano ir seniausioji Torcello. Kai kurios Venecijos salos tokios mažos, kad jas visas užima viena institucija, bažnyčia, vienuolynas. Salose gyvena žvejai, sodininkai, daržininkai, amatininkai, menininkai. Kai kurios salos yra negyvenamos, nebent į jas užsuka ir turistai ar šiaip smalsuoliai.

Venecijos salos pasiekiamos tiktai laivu. Keliauti geriausia vietiniais keltais, kurie tarp salų kursuoja nuolatos, tai savotiškas metro ant vandens. Galima keliauti tradiciniu Venecijos transportu – gondolomis. Paprasčiausias ir pigiausias vandens transportas pasiekti salas yra laivai-autobusai, vadinami vaporetto. 2020 m. vienkartinis bilietas kainavo 7 eurus, o bilietas dienai – 20 eurų.

Viena iš kelionės po Veneciją diena buvo skirta plaukiojimams į Venecijos lagūnos salas. Su vandens transportu vaporetto išplaukėme iš Lido di Venezia, kuri primena mūsiškę Kuršių neriją. Tai ilga sala, kuri atskiria Venecijos įlanką nuo jūros. Jos puikūs paplūdimiai ir kurortiniai viešbučiai lengvai pasiekiami vaporetto. Lido sala – Venecijos kurortas, 1900 m. jis buvo garsiausias pasaulio poilsio ir pramogų centras. Iš tų laikų išliko didingi pastatai ir tarptautinis Venecijos kino festivalis, vykstantis Lido. O gražiausia Lido – iš jos atsiverianti nepaprasto grožio Venecijos panorama. Plaukiant iš Lido prieš Venecijos lagūną dar matosi San Michelės, Murano ir Burano salos.

Pirmiausia atplaukėme į Burano salą arba Isola di Burano, nutolusią 7 km  į šiaurę nuo Venecijos. Tai buvęs žvejų kaimelis su sena Šv. Martyno bažnyčia ir pasvirusiu XVI a. varpinės bokštu. Buranas įsikūręs ant trijų salų, sujungtų tarpusavyje tiltais. Čia gyvena apie 3 tūkstančiai gyventojų, daugiausia tai žvejai, ūkininkai. Jis garsėja spalvingais namais – tai specifinis Burano salos bruožas. Seniau, norint dažyti namą saloje, reikėdavo gauti valdžios leidimą, kuriame buvo nurodoma kokia spalva turi būti dažomas namas. Tai pati spalvingiausia Venecijos sala: namai itin spalvingi, ryškiomis spalvomis išdažyti fasadai, balkonai, langai, langinės, durys. Šioje saloje rasite vaizdingiausias Venecijoje siauras gatveles, kanalus, lodžijas, kiekvienas namukas nudažytas skirtinga pasteline spalva. Šioje saloje apsilankęs lietuvių grafikas Žibuntas Mikšys (1923-2013) knygoje „Trys kelionės“, rašė: „Burano monotoniškas namų aukštis ir stilius kaip Murane, bet namai čia dar ypatingai spalvingai išdažyti. Čia didžiausia plokštuma dengta šviesiai mėlyna spalva. Tai visų pirma patraukia akį, atsiveria tokia nuostabi namų kompozicija, išeitų nuostabi akvarelė, ir kompoziciniai, ir spalviniai“ (Mikšys Ž. Trys kelionės, „Baltos lankos“, 1998, p. 34). XIX a. ši sala buvo virtusi prieglobsčiu dekadentiškiems menininkams. Ir dabar vietiniai dailininkai neįkyriai siūlo įsigyti kūrinių, vaizduojančių spalvingus salos kampelius.

Saloje vyrauja ramybė, čia galima paplaukioti kanalais, vakarą praleisti jaukiose kavinukėse ir restoranuose. Buranas vilioja ne tik ryškiai dažytais žaismingais žvejų nameliais, bet ir jaukiomis užeigomis, kuriose apstu šviežutėlės žuvies, jūros gėrybių, įvairių rūšių vietinio sūrio ir sausainių, vadinamų „bussolai buraner“ ir puikaus skonio itališko vyno.

Burano saloje nuo seno vietiniai vyrai išplaukdavo žvejoti į jūrą, o ant kranto likusios jų žmonos, motinos ar seserys, užsiėmė nėriniais. Sala jau nuo XVI a. garsėjo nėriniais, kuriuos vadina punto in aria – taškeliai „re“. Net pats didysis menininkas Leonardas da Vinči lankėsi Burano saloje ir įsigijo vietinių amatininkių rankdarbių. Ir dabar Burano – nėrinių sala, kurioje yra nėrinių muziejus (Museo de merletto). Bilietas į šį muziejų, kurį verta aplankyti,  kainuoja 12 eurų.

Rašytoja Jurga Ivanauskaitė Burano salą apibūdino kaip „nėrinių imperiją“. Salos moterų sukurti rankdarbiai eksportuojami į visą Europą. Saloje yra nėrimo mokykla. Gidas mums paaiškino, kad saloje dirba apie 200 gabiausių mezgėjų ir nėrėjų. Jų nėriniais ir mezginiais puošiamos suknelės, vaikiški drabužėliai, baltiniai, marškiniai, nosinaitės, skarelės, servetėlės, staltiesės, šalikai, prabangi patalynė, užuolaidos ir kt. Visko ir neišvardinsi. Kiekvienoje parduotuvėje sėdinčios pardavėjos ir nėrėjos siūlo turistams bei salos svečiams įsigyti nepaprasto grožio nėrinių. Saloje taip pat gaminamos venecijietiškos kaukės. Retas kuris gali atsispirti šių tradicinių gaminių grožiui ir įsigyja nėrinių arba karnavalinių kaukių, kaip prisiminimą apie viešnagę Burano saloje.

Torčelas

Pakeliui tarp Burano ir Murano salų, vandens autobusas vaporetto užsuka kanalu į Torčelo (it. Torcello) salą, esančią maždaug už penkių kilometrų nuo Venecijos. Artėjant prie šios salos iškila kvadratinis katedros bokštas. Torčelo  – Venecijos užmiestis: rami, retai apgyvendinta ir sekli sala, keli restoranėliai, kavinės, fermos. Labiausiai turistus traukia IX-XI a. statyta Basilica di Santa Maria dell‘Assunta su įspūdingo grožio XII-XIII a. bizantiško interjero mozaikomis. Aikštėje priešais ją eksponuojami viduramžių artefaktai ir akmeninis sostas „Trono di Attila“, pagal padavimus priklausęs hunų vadui Atilai (406-453 m. po Kr.).

Mūsų vandens autobusas sustojo prieplaukoje netoli Santa Maria dell‘Assunta. Išlipome apžvalginei ekskursijai po Torčelo salą. Takas veda palei siaurą kanalą, pro gausybę mažyčių tratorijų ir kavinukių, link Locanda Cipriani ir jo sodų, laikomų vienu iš gražiausių restoranu visoje Venecijos lagūnoje. Einame palei mažą kanalą, kuris atveda prie tilto be turėklų Ponte del Diavolo. Daug turistų sutraukia šis legendomis apipintas Velnio tiltas. Jis apipintas istorijomis, legendomis ir šiurpiais pasakojimais. Pagal vieną iš legendų, velnias per Kalėdas ateina prie šio tilto juodos katės pavidalu pasiimti pažadėtųjų žmonių sielų.

Pakeliui užsukame į jaukią tradicinę italų užkandinę „Trattoria al Ponte del Diavolo“, kur pusryčiaujame: kava, kiaušiniai, kumpis. Čia galima ir skaniai papietauti. Maistas išties geras. Skoniai švelnūs ir sodrūs. Puiki vieta ir geras laikas atsipalaiduoti, pasinerti į meditaciją. Torčelo sala – išskirtinės ramybės ir tylos vieta lagūnoje, tapusi Venecijos miesto pirmtake. Šią salą buvo pamėgęs ir ją savo akvarelėse įamžino garsus britų politikas, Didžiosios Britanijos premjeras seras Vinstonas Čerčilis (Winston Churchil, 1874-1965) ir ją viename iš savo romanų, aprašė žymus amerikiečių  rašytojas Ernestas Hemingvėjus (Ernest Miller Hemingway, 1899-1961).

Hemingvėjus Italijoje 1948 m. rudenį kelis mėnesius atostogavo, Venecijos lagūnos vandenyse medžiojo antis, čia būdamas rašė du romanus „Atsisveikinimas su ginklais“ ir „Across the river and into the trees“ („Anapus upės, medžių ūksmėje“). Hemingvėjus 1948 m. lapkritį ir gruodį Torčele plaukiojo su gondoljeru gondola po salos kanalus, Venecijos viešbutyje ir Locanda Cipriani restorane linksmai leido laiką išlenkdamas stipraus vietinio gėrimo grapos, rinko medžiagą ir rašė romaną „Across the river and into the trees“. Hemingvėjus mėgo Torčelo salą, buvo nuolatinis Armono Cipriani įkurto Locanda Cipriani baro klientas. Jo knyga puikiai perteikia Venecijos salų ir jūros grožį, vyro ir moters santykius ir jausmus. Tai bene gražiausias Hemingvėjaus romanas apie meilę, kuri užgimė Venecijoje.

Hemingvėjus  knygoje „Across the river and into the trees“ apie Torčelo salą rašė:  „Tiesiai priešais mus Torčelas, – parodė pulkininkas. – Ten gyveno žmonės, vestgotų išstumti iš žemyno. Štai jūs matote bažnyčią su kvadratine varpine. Jų buvo trisdešimt tūkstančių, tų žmonių, ir jie pastatė bažnyčią savo Viešpaties garbei ir ten šlovino jį. Paskui, kai bažnyčia jau buvo pastatyta, Silės žiotys užako, o gal koks didelis potvynis pakreipė jos vagą, ir visa žemė, per kurią mes dabar važiavome, buvo užlieta; čia priviso moskitų, ir žmonės ėmė sirgti maliarija. Daug jų išmirė, todėl susirinkę vyresnieji nutarė, kad reikia kraustytis į sveikesnę vietą, kur iš jūros negrėstų pavojus, ir nei vestgotai, nei lombardai, nei kiti plėšikai negalėtų jų užpulti, nes tie plėšikai neturėjo laivyno. O visi Torčelo vyrai buvo puikūs laivininkai. Taigi jie susikrovė savo namų akmenis į baržas, tokias, kokias ką tik matėm, ir pastatė Veneciją.

Tai vyrai iš Torčelo. Atkaklūs jie buvo ir statė labai skoningai. Jie atėjo iš Kaorlės, mažo pakrantės kaimelio. Bet kai vestgotai juos pavergė, visi žmonės – ir miestų, ir kaimų – patraukė paskui Torčelo vyrukus. O vienas iš Torčelo, kuris vežė ginklus į Aleksandriją, surado šventojo Morkaus kūną ir paslėpė, pakišdamas po kiaulių skerdiena, kad jo neužtiktų nekrikštai muitininkai. Tas vyrukas atgabeno šventojo Morkaus palaikus į Veneciją, ir miestas gavo savo patroną, o žmonės pastatė jam katedrą“ (Ernest Hemingway. Anapus upės, medžių ūksmėje. Iš anglų kalbos vertė S. Lomsargytė-Pukienė, Vilnius: leidykla „Žaltvykslė“, 2006, p. 29).

Muranas

Apžiūrėję Torčelo salą, sėdame į vandens autobusą vaporettą, plaukiantį iš Torčelo į Muraną. Keliauti vandens autobusu niekada nepabosta. Kelionė laivu teikia ramybės ir judėjimo pojūtį, leidžia pajusti atskirtam nuo sausumos, malonumą. Praplaukus pro įspūdingą Isola di San Michele salą – miesto kapines, atsiveria Murano panorama. Išlipę prieplaukoje, aplankome salos įžymias istorines ir kultūrines vietas, senamiestį, muziejus ir galerijas.

Muranas, išsidėstęs Venecijos lagūnoje, maždaug 2 km į šiaurės rytus nuo Venecijos salos. Jame – aštuoni kanalai, skiriantys septynias atskiras salas: Sacca Mattia, S. Teresa e S. Mattia, S. Giacomo e S. Maffio, S. Chiara e S. Stefano, San Pietro Martize, Sacca Serenella ir San Donato. Teritorijos apjungtos tiltais. Muraną, kaip ir Veneciją, sudaro ne vientisa žemės teritorija, o grupė tiltais sujungtų septynių salelių. Kadaise tai buvo tik nedideli žvejų kaimeliai, bet jau 13 a. čia vilas pradėjo statytis Venecijos didikai. Tai spalvinga ir ryški sala, kaip ir vietiniai gyventojai. Iš pradžių Murane įsikūrė romėnai, o nuo 6 a. žmonės iš Altinumo ir Oderzono, nuo 13 a. joje įsikūrė stiklo meistrai.

Sala klestėjo kaip prekybos ir žvejybos uostas, gamino druską, stiklo dirbinius. Nuo 13 a. Muranas išgarsėjo stiklo gamyba. 15 a. sala išpopuliarėjo kaip kurortas, buvo pastatyti rūmai ir vilos.

Architektūrinė Murano salos įžymybė – Šventųjų Marijos ir Donato bazilika (Basilica dei Santi Maria e Donato, 12 a.), kurios apsidę puošia kolonos. Tipinis Ravenos architektūrinis stilius ir įspūdingos mozaikos. Viduje galima išvysti mozaiką, kuri datuojama 1104 m., kai ši katedra buvo atstatyta kartu su Bizantijos paveikslais. Ypatingo dėmesio vertas gotikinis laivo kilio formos stogas, mozaikinis Madonos portretas apsidėje ir Bizantijos stiliaus mozaikinės grindys (1140 m.). Sakoma, kad šioje bazilikoje laikomi 4 a. šventojo Donato nužudyto drakono kaulai. Murane galima pamatyti Šventojo Petro Kankinio bažnyčią (San Pietro Martire, 15-16 a.) su šventoriuje pastatyta Ballarinų šeimos koplyčia, Giovanni Bellini meno kūrinius ir Palazzo da Mula. Murano salos vienuolyne 1743 m. buvo apsistojęs Kasanova ir slapčia susitikinėjo su savo moterimis.

Murane verta aplankyti dar vieną bažnyčią – Santa Maria degli Angeli. Jos barokinė varpinė kampanilė – stačiakampė, nedidelė ir išbaltinta. Ji pradėta statyti dar 1188 m., vėliau rekonstruota 16 a. Paprasta, kukli, bet tikrai žavi ir unikali bažnyčia. Virš vartų į šventorių – arkangelas Gabrielius. Marmuras. Architektūra savaip miela ir kukli.

Saloje teka Grande di Murano kanalas, plaukioja laiveliai, yra švyturys. Pasivaikščiodami palei kanalą, užsukome į suvenyrų ir stiklo parduotuvėles, nuėjome iki saloje veikiančio švyturio (Faras dell‘Isola di Murano), kuris buvo pastatytas 1912 m. Švyturį sudaro 115 pėdų aukščio cilindrinis akmeninis dviejų pakopų bokštas su dvigubu balkonu ir žibintu. Švyturys visiškai automatizuotas ir jį valdo institucija Marine Militare.

Turėdami laisvo laiko, apžiūrėjome Murano salą, gatveles, parodų sales, meno salonus, stiklo meistrų dirbtuves ir galerijas.  Murane galima rasti ne tik kokybiškiausio stiklo salonus ir galerijas. Jei domitės stiklo gamybos istorija ir menu, verta aplankyti netoli San Maria e San Donato bazilikos istoriniuose Palazzo Giustiniano rūmuose (17 a.)  įsikūrusį Stiklo muziejų – Museo del Vetro. Tai buvę patriarchų Giustinian rūmai, vėliau tapę miesto rotuše, o nuo 1932 m., Venecijai prisijungus Muraną – stiklo muziejumi. Pirmasis stiklo muziejus Murane buvo atidarytas 1861 m., su viena iš didžiausių ir svarbiausių Venecijos stiklo kolekcijų nuo romėnų laikų. Dabar čia galima pamatyti stiklo gamybos istoriją ir stiklo pavyzdžius nuo Egipto laikų iki šių dienų, eksponuojami įvairiausi stiklo dirbiniai, demonstruojama Venecijos stiklo gamybos technika, kuri yra neatsiejama Italijos istorijos ir kultūros dalis, jos kultūros paveldas.

13 a. – Venecijos stiklininkystės pradžia. Žinoma, kad pirmasis stiklapūčių cechas egzistavo 1224 m. Pirmieji amatininkai persikėlė čia iš Osmanų užimto Konstantinopolio. Dirbinius pradėta kurti 13 a. pagal Sirijos ir Bizantijos meninio stiklo pavyzdžius. Stiklo gamybos istorija prasidėjo nuo benediktinų vienuolių. Jie nutarė patys gaminti stiklinius butelius savo įžymiam vynui. 1291 m. Muranas tapo stiklo gamybos centru, nes siekiant apsaugoti Veneciją nuo gaisrų pavojaus ir dūmų, kurie anuomet neišvengiamai lydėjo šį amatą, čionai buvo perkeltos visos krosnys ir amatininkai.

Ši sala išgarsėja stiklapūčiais, stiklo dirbiniais ir veidrodžiais. Muranas ypač griežtai saugojo stiklo, technologijos paslaptis. Stikliams būdavo draudžiama išvykti iš salos, kad jie neišduotų stiklo gavybos paslapčių. Stiklo meistrai, gimę Murano saloje, nuo paauglystės semiasi amato paslapčių, jos perduodamos iš kartos į kartą. Žinomiems amatininkams, stiklo dirbinių ir veidrodžių gamintojams, įsikūrusiems Murano saloje, nenusileido Venecijos stikliai. Nežiūrint aršios konkurencijos, Murano salos stiklo meistrai buvo geriausi Europoje.

15-16 a. Muranas buvo pagrindinis stiklo gamybos centras Europoje. Šios salos stikliai išgarsėjo dėl sudėtingos technologijos, nes sugebėdavo išgauti ryškias spalvas ir krištolinį skaidrumą. Jie gamino švarų, skaidrų ir kokybišką stiklą, pasižymintį skaidrumu ir blizgesiu, kurį dėl panašumo į kalnų krištolą, vadina „krištoliniu“. Murano stiklo meistrai sukūrė baltos spalvos stiklą – lattimo, kuris atrodė kaip porcelianas. Vėliau Murano meistrai tapo geriausiais Europos veidrodžių gamintojais. Jų veidrodžių išskirtinumą lėmė trys dalykai – druskingas jūros vanduo, graži ir tinkamo ryškumo deginamos medienos liepsna, druskos ir sodos kiekis.

Venecija, kaip ir Muranas, garsėja stiklo dirbiniais ir gamyba: čia kuriamas visame pasaulyje garsus Murano stiklas, todėl lagūnos saloje daug mažų stiklo dirbtuvėlių, stiklo menininkų ir žinoma stiklo produkcijos bei suvenyrų. Venecijos Murano salos stiklas žinomas visame pasaulyje. Iki šiol saloje išgaunamas Venecijos stiklas, kurio rūšių, kaip ir gaminimo būdų, įvairovė yra didžiulė: avanturinas, calcedonio, cristallo, filigrana, lattimo, millefiori, murrine, sommerso ir kt. Visame pasaulyje garsėja Murano salos dirbtuvių meninio stiklo dirbiniai – indai, veidrodžiai, karoliai ir įvairūs dirbiniai iš skaidraus, bespalvio, matinio ar mozaikinio stiklo. Jie dekoruojami auksu, emaliu, lipdytomis stiklo detalėmis, graviruojami. Iš šio stiklo gaminami juvelyriniai gaminiai, karoliukai, papuošalai, šviestuvai, netgi paveikslai, sietynai. Muranas yra stiklo ir veidrodžių karalystė. Čia jo atspindžiai atsikartoja daugybėje salos salonų ir galerijų esančiuose krištolinių karoliukų sietynuose, secesiniuose šviestuvuose, vitražiniuose lempų gaubtuose, veidrodžiuose. Saloje yra daugybė stiklo gamyklų, dirbtuvių ir keletas atskirų menininkų studijų. Iki šiol išliko senosios stiklių krosnys, kurias šiandien daugiausia apžiūrinėja turistai, perkantys tradicinius stiklo gaminius.

Murano stiklo muziejuje Palazzo Giustiniani sutelkta vertinga stiklo dirbinių ir senienų  kolekcija. Joje galima pamatyti stiklo gamybos istoriją, eksponuojami stiklo dirbiniai, demonstruojama Venecijos stiklo gamybos technika. Galima užsukti į Murane esančias dirbtuves, kur stiklo meistrai specialiai turistams demonstruoja savo kūrybą. Tai taip vadinama Dimostrazione – nemokamas malonumas pamatyti darbo su stiklu technikas.

Apsilankėme vienoje iš stiklo dirbtuvių. Stiklo meistras mums pademonstravo kaip iš karštos stiklo masės per kelias minutes išliejamas pasakiškas suvenyrinis arkliukas. Galėjome pamatyti kaip iš Murano stiklo gaminami  suvenyrai. Stiklapūtys su metaline lazda pademonstravo kaip iš stiklo burbulo išgaunama vaza, gėlė ar paukštukas. Vienspalvis stiklo strypelis kaitinamas 800 laipsnių temperatūroje, kol pradeda lydytis, ir tada vyniojamas, sukamas ant vario lazdelės tarsi siūlas, kol įgauna atitinkamą formą. Stiklo masę galima deformuoti – ištempti, suploti. Toks gaminys atvėsinamas pelenuose. Ir suvenyras iš stiklo baigtas. Paskui apžiūrėjome ir įsigijome stiklo dirbinių. Šioje dirbtuvėje įsigijau originalią raudono stiklo vazelę, kuri primena apsilankymą Murano saloje.

Venecijos lagūnoje yra dar daugiau salų. Ir į daugybę jų nė vaporetto neplaukia: vienintelė galimybė ten pakliūti – brangūs vandens taksi. Ir jei jau daugelyje nutolusių lagūnos salų – išskyrus gal Murano ir Burano – kiek pailsėsi nuo kitų turistų, tai tose, į kurias nenukeliausi viešuoju transportu – išvis nebesijausi esant Venecijoje.

Džiudeka ir  San Michele

 

Jei turite daugiau laiko Venecijoje, dar galima aplankyti ir kitas jos lagūnos salas, jų yra nemažai. Tiesa, jos nėra tokios įdomios. Arčiausiai Venecijos sala – Džiudeka (Giudecca). Įdomu tai, kad italų poetas ir filosofas Dante Alighieri (1265-1321) poemoje „Dieviškoji komedija: Pragaras“ (iš italų kalbos vertė Sigitas Geda, 2007 m.)  mini  Judynę (Džiudeką) – Judos karalystę, paskutiniąją  pragaro juostą. Ilgą laiką ši sala buvo vadinama „Spinalonga“,  lotynų kalboje „spina  lunga“ reiškia „ilgas dyglys“.

Plaukiant į Džiudeką dar iš tolo gerai matyti Išganytojo (Redentore) bažnyčios, kurią statė žymus italų architektas Palladio ir konstruktorius Rialto, kupolas. Saloje pastatytas ir garsusis viešbutis Cipriani. Jos laivas nemokamai perkelia lankytojus iš molo į viešbutį, garsėjantį vienu geriausių restoranų Italijoje ir kavinių jaukiomis terasomis. Saloje gausu gražių vilų, galerijų, salonų, dailininkų studijų ir kitų meno erdvių.

1979 m. dailininkas litvakas Neemija Arbitblatas atvyko į Veneciją ir Džiudekos saloje įsirengė studiją. Čia jis savo juodai baltus piešinius nusprendė perkelti į bareljefus, vaizduojančius scenas, susijusias su Šoa (hebr. shoah – holokaustas) periodu. Šie bronziniai bareljefai buvo išlieti Trevizo (Treviso) miesto liejykloje. Jis kartu su žmona Regina Resnik šiuos kūrinius padovanojo Venecijos miestui. Dailininkas litvakas Neemija Arbitblatas Džiudekos saloje sukūrė daugelį tapybos darbų, kuriuose vaizduojami epiški naktinės Venecijos vaizdai ir jos lagūnos salos: „Keturi Venecijos vaizdai“, „Venecija. Pakrantė naktį“, „Venecija pro mano langą“, „Šv. Morkaus aikštė“, „Šv. Stepono aikštė“, „Džezuati (Il Gesuati) ir Šv. Jurgio (San Giorgio) bažnyčios naktį“, „Išganytojo bažnyčia nuo „La Caleina“ viešbučio“, „Dzatere (Il Zattere) krantinė ir Švč. Mergelės Marijos Rožinio karalienės bažnyčia naktį“, „Brolių Bandierų ir Domeniko Moro aikštė“, „Istorinė regata“, „Šv. Lozoriaus bažnyčios Venecijos lagūnoje refektorius“, „Graikų tiltas“, „Molino Stucky“ viešbutis“,  „Džiudeka naktį“ ir „Piknikas Džiudekoje“. Šiuos kūrinius Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui 2011 m. padovanojo dailininko Arbitblato našlė Regina Resnik Blata.

Lagūnoje yra dar viena ypatinga sala – San Michelė. Tai amžinojo poilsio vieta. Joje – Venecijos kapinės ir buvęs kamaldulių vienuolynas. Ši sala žemėlapyje pažymėta užrašu Cimitero – kapinės, su daugybe kryžių. Tai – Venecijos kapinių sala, mirusiųjų pasaulis su nuostabia bažnyčia ir kriptomis. Šiose kapinėse palaidotas rusų ir amerikiečių poetas ir eseistas, vertėjas, Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis (1940-1996), kuris ne kartą lankėsi Vilniuje, mėgo šį miestą, draugavo su lietuvių poetu, publicistu, vertėju, literatūros tyrinėtoju, profesoriumi Tomu Venclova. Pastarasis yra išvertęs nemažai poeto J. Brodskio eilėraščių.

Kapinės Isola di San Michele saloje įrengtos kalėjimo vietoje. Dėl vietos stokos, mirusiųjų kūnai laidojami siauruose kapuose, o po 12 metų iškasami ir sudedami į urnas arba jų palaikai pernešami į kapinėse esantį kaulų kiemą.

Karantino ir lazareto salos

Venecijos lagūnoje yra salos, kuriose išliko pėdsakai iš maro ir epidemijų laikų. Jau XIII a. Italijos uostuose laivų įgulai buvo draudžiama 40 dienų išlipti į krantą, siekiant patikrinti ar pirkliai neparvežė maro užkrato. Būtent tada ir atsirado izoliacijos pavadinimas – karantinas, kuris reiškė ne ką kitą, o tas pačias 40 dienų, kurias reikia laukti, norint išvengti ligos, o Venecijos atveju, kur gimė šis terminas, norint įplaukti į uostą. Žodis karantinas kilęs iš italų kalbos žodžio quarante, reiškiančio skaičių 40.

1348 m. Europoje paplitęs maras pasiekė ir Veneciją. Siekiant  sustabdyti ligos plitimą ir kuo skubiau atskirti ligonius nuo sveikųjų, dvejose atokesnėse Venecijos salose buvo įrengtos maro karantino stotys. Taip Venecijoje atsirado lazaretai (it. lazzaretto) ligoninės, kuriose nuo sveikųjų buvo izoliuojami užkrečiamomis ligomis sergantys asmenys. Pirmas lazaretas atsirado vienoje Venecijos lagūnos saloje, kurią taip ir pavadino – Lazaretas. Ši sala davė vardą ligoninėms, prieglaudoms ir savotiškiems kalėjimams daug šimtmečių po to vadintiems lazaretais, kur buvo uždaromi sergantys ar įtarimų keliantys žmonės. 2005 m. tyrinėjant masinius maro aukų kapus šioje nedidelėje Venecijos saloje mokslininkai aptiko moters kaukolę su burnoje užstrigusia plyta. Manoma, kad tokiu būdu buvo susidorojama su įtariamais vampyravimu.

1423 m. maru užsikrėtusiems ligoniams buvo pastatyta ligoninė Lazzaretto Vecchio saloje. Čia buvo įrengtas pirmasis „lazaretas“, kuriame buvo uždaryti į miestą atvykstantys žmonės arba tie, kurių artimieji jau mirė nuo maro. 2007 m. archeologai, vykdydami kasinėjimus, šioje saloje aptiko keletą tūkstančių skeletų.

1468 m. Venecijos lagūnoje, Lazzaretto Nuovo saloje, buvo įkurta kita karantino vieta, kur buvo kontroliuojami Veneciją pasiekę laivai ir jų ekipažai su prekėmis. Ir po kitų maro epidemijų protrūkių Venecijoje 1576 ir 1630 m. tūkstančiai ligonių vėl buvo evakuoti į šias abi salas ir dauguma jų iš ten niekada nebegrįžo. Napoleono valdymo laikais Lazzareto Nuovo sala buvo pertvarkyta į gynybinį įtvirtinimą. 1970 m. visiškai apleista. Dabar sala yra sutvarkyta, joje yra įkurti keli įdomūs muziejai. Juose balandžio-spalio mėnesiais galima susipažinti su neįprasta salos istorija ir apžiūrėti jūros artefaktų kolekciją.

Kita šiurpą kelianti Venecijos lagūnos sala yra Poveglia, kuri dabar yra negyvenama. Ją saugo jūrų patruliai, kad niekas iš pašalinių į ją nepatektų. Pirmą kartą Poveglios sala paminėta V amžiuje – ten italai slėpėsi nuo barbarų išpuolių. 864 m. po sukilimo čia apsigyveno du šimtai vergų, kurie įkūrė kaimą. 1379 m. Veneciją puolė Genujos laivynas. Gyventojai buvo priversti palikti Veneciją ir persikelti į Džiudeką. XIV a. viduryje Venecija pasiekė maro epidemija, kuri su pertraukomis tęsėsi iki 1630 metų. Per šias maro epidemijas Poveglia, taip pat kaip ir kitos Venecijos lagūnos salos, tarnavo kaip karantino ir lazareto vietos.

Po 1777 metų Poveglios sala vėl tarnavo kaip kontrolės punktas – visi laivai, vykstantys į Veneciją, turėjo būti griežtai tikrinami ir aptikus naujų susirgimų Poveglios sala vėl virto karantino vieta iki pat 1800-ųjų. 1922 m. Poveglioje buvo atidaryta ligoninė psichikos ligoniams. Ten patekdavo ir Benito Mussolini politinio režimo priešininkai. Ši ligoninė buvo uždaryta 1968 metais. Jos pacientai ir darbuotojai paliko salą ir joje žmonių neliko. Saloje iki šiol stovi ligoninė, bažnyčia ir fortas. 2014 m. planuota Poveglioje pastatyti prabangų viešbutį, tačiau statybos taip ir nepradėtos. Šiuo metu sala neįsileidžia turistų. Ją, nepaisydami draudimų lanko, lanko tik aštrių pojūčių mėgėjai bei besidomintys paranormaliais reiškiniais.

Jono Nekrašiaus nuotraukos