2019-09-20 žygeiviai rinkosi Strėvos kaime, pasiruošę susipažinti su mokslui įdomiais gamtiniais objektais, sužinoti jų kilmę bei išgirsti spalvingas tautosakines žinias. Renginį su žygiu per Aukštadvario regioninio parko teritoriją organizavo Lietuvos geologijos tarnyba, Lietuvos geologų sąjunga ir Aukštadvario regioninio parko direkcija. Žygeivius Strėvoje sutiko Lietuvos geologijos tarnybos mokslininkai: Rimantė Guobytė, Alma Grigienė, Vidas Mikulėnas, Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė. Buvo numatytas labai įdomus visos dienos maršrutas. Apie objektus žygeiviamas pasakojo labai neįprasta geologų ir etnologės komanda.
Štai šie objektai buvo aplankyti. Gal ir „Žaliojo pasaulio“ skaitytojai susidomėję susiruoš į žygį.
Šaltinių kalnelis
Labai domus kalnelis Spindžiaus miške, iš kurio keliomis kryptimis srūva šaltiniai. Ši vieta buvo pastebėta senovėje. Piemenys šaltinio vandeniu drėkino sumuštas vietas ir suskirdusias kojas, senoliai plovė akis, gėrė negaluodami. Prieš keletą metų hidrogeologai Kęstutis Kadūnas, Petras Gedžiūnas, Zdislavas Zanevskis aprašė svarbius šaltinius ir atliko cheminę vandens analizę. Atlikti tyrimai parodė, jog vanduo čia neužterštas, turi mineralinių medžiagų, mažą kiekį geležies.
Strėvos duobė
Daugelis lankytojų jau žino šią Spindžiaus miške pasislėpusią duobę. Pagal atliktus tyrimus jai maždaug 14 000 metų. Duobė susiformavo slenkant ledynams. Po žeme palaidotas ledas palaipsniui ištirpo, suformuodamas apskritą duobę. Lankytojams buvo smalsu sužinoti, kodėl jos dugne padarytas pasviręs namelis su stogu. Gi sakmė teigia: kitados čia stovėjo karčiama, kurioje be perstojo su pravažiuojančiais svečiais ūždavo ir kaimo vyrai. Strėvos ragana atėjusi siuntė prakeiksmą ir karčiama nugarmėjo po žemėmis su visais lankytojais. Taigi šis namelis simbolizuoja prasmegusį statinį. Sutemus žmonės vengdavo keliu pro duobė keliauti.
Strėvos 2-oji duobė
Šią duobę atradęs mokslininkams parodė Strėvos kaimo gyventojas Vaclovas Plegevičius. Mokslininkai, susidomėję objektu, gręžė, tyrinėjo. Konstatuota, jog dauba susidarė tuo pačiu metu kaip ir Strėvos 1-oji duobė. Geologė Alma Grigienė, atlikusi žiedadulkių tyrimus, patvirtino glaciokarstinę duobės kilmę. Jos kolegė Rimantė Guobytė trumpai pristatė apylinkių geologinę raidą. Ši dauba – elipsės formos su grioveliu, kuris parodo, kad vanduo iš duobės „prasigraužė“ ir pamažu ištekėjo. Strėvos, Spindžiaus kaimų gyventojai duobėje įrengtose slėptuvėse II pasaulinio karo metu išgelbėjo ir slėpė apie 10 pažįstamų žydų. Maža to, žmonės išlaikė paslaptį ir kaip savus užaugino du mažus žydaičius, gimusius jaunučiams tėvams jau slėptuvėje.
Nikronių akmuo
Tai – gamtos ir kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės. Geologas Vidas Mikulėnas labai įdomiai pasakojo apie tai, kaip galima pritaikyti naujausias technologijas akmens dydžiui nustatyti nejudinant objekto ir nekasant žemės aplink jį. Būsimasis doktorantas Laurynas Šiliauskas pasakojo apie akmenį, rodė ženklus, įrodančius, jog akmuo yra vulkaninės kilmės. Ant akmens iškaltas lygiašonis kryžius, simbolizuojantis ugnį. Viršuje iškaltas lovelis lietaus vandeniui kauptis. Kaip teigia senoliai, jis turi gydomąją galią, labai veiksmingas akims gydyti.
Požeminio vandens proveržiai Aukštadvaryje
Geologas Vidas Mikulėnas pristatė vandens proveržius, kurie atsirado gręžiant žemę ir buvo nesuvaldyti. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį geologai čia atlieka monitoringus. Jie stebi smėlio įgriuvas, kurios čia atsiveria dėl išplauto didelio smėlio ir vandens kiekio.
Aukštadvario Verknės senvagės šaltinis
Tai visiems jau gerai žinomas šaltinis dėl švaraus ir skanaus vandens. Jo vanduo, kaip gydomasis, žinomas jau toli už apylinkės ribų. Vidas Mikulėnas pasakojo apie šaltinių susidarymą, atliekamus tyrimus ir naujas technologijas. Hidrogeologų tyrimai rodo, jog vandenyje visiškai nėra geležies, o apstu magnio, kalcio, kalio. Senoliai teigia, kad šis vandenėlis, tekantis į Rytus, labai padeda akių šviesai atgauti, skauduliams naikinti bei sumušimams gydyti. Tarpukariu net pirtis čia buvo pastatyta, joje maudėsi miestelio žmonės.
Velnio duobė
Tai – lankomiausias gamtos paminklas ir kultūros paveldo objektas Aukštadvario regioninio parko teritorijoje. Velnio duobei – apie 10 500 metų. Tai – buvęs glaciokarstinis ežerėlis, per tiek metų visiškai užpelkėjęs. Spalvinga tautosaka patvirtina žemės dubimo teoriją. Esą čia buvusi bažnyčia, bet Dievo valia nugrimzdusi giliai po žeme. Etnologė Rita Balsevičiūtė aptiko, kad rašytiniuose šaltiniuose Velnio duobė pirmą kartą paminėta 1666 metais. Senoliai mini, kad šalia duobės tikrai stovėjo medinė koplyčia, kurioje sekmadieniais vykdavo pamaldos. Tamsiu paros metu žmonės šalindavosi šios vietos. Išlikę pasakojimai apie paskendusius ar tyčia paskandintus gyvulius liudija, kad ši vieta buvo alko dauba.
Gelionių duobė
Duobė – apvalios formos, pasak geologų, tai yra todėl, kad ledo tirpsmo vanduo iš čia neištekėjo. Tyrimai rodo, kad duobė baigė formuotis prieš du, tris tūkstančius metų. Senoliai porina, kad duobėje naktimis verda gyvenimas: čia galima išgirsti inkštimą, plaukimą, lyg ir vaikų verksmą. Iš duobės išsiritantys balti šviečiantys rutuliai – vaikų vėlės. Tokie pasakojimai būdingi alko dauboms, kuriose tikriausiai būdavo aukojama požemio valdovui.
Antaveršio duobė
Ši graži, elipsės formos dauba su grioviu į Antaveršio ežerą dar laukia geologinių tytrinėjimų. Žygio metu duobę apžiūrėję geologai mano nesuklysią teigdami, kad ji yra glaciokarstinės kilmės. Juolab, nes ir vietiniai žmonės savo sakmėse pažymi: čia prasmego stovėjusi bažnyčia. Paskui pasidarė ežeras, kuris tuoj „prasigraužė“ ir ištekėjo į Antaveršio ežerą. Ogi Antaveršio ežeras reikalauja gyvulių aukų: neužsąla kol čia nepaskęsta laukinis ar naminis gyvulys. Ežeras tokį vardą gavo todėl, kad esą čia paskendo Antano veršis.
Gedanonių kalva
Tai – pati aukščiausia Dzūkų aukštumos vieta. Geologai mano, kad tokį gražų reljefą suformavo paskutinysis ledynmetis. Tai trijų rajonų sankirta. Senovėje kalva tarnavo žmonėms kaip orientyras. Dar carinės Rusijos laikais čia buvo pastatytas medinis bokštas. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu bokštas vėl buvo atstatytas. Sovietmečiu dar kartą pastatytas. Šiuo metu ant kalvos dar galima matyti senojo bokšto likučius ir senutėlį cementinį stulpelį su užrašu lietuvių kalba, kad objektas saugomas valstybės. Čia vingiuoja istorinis kelias, o abipus jo rikiavosi gatvinio Gedanonių kaimo nameliai. Tarpukariu kaime buvo 56 namai, 62 ūkiai ir trys geriamojo vandens šuliniai, nes vanduo čia slūgso giliai. 1960 metais čia buvo pastatytas radijo ir televizijos bokštas, šiuo metu jau neveikiantis. Gedanonyse liko tik vienas pastoviai gyvenantis žmogus, bitininkas Algis. Kas gi galėjo pagalvoti, kad toks kaimas išsiskirstys?
… Atėjo laikas skirstytis ir žygeiviams – būtent Gedanonių kalvoje. Geologijos tarnybos darbuotojai dėkojo visiems susirinkusiems, Aukštadvario regioninio parko kultūrologei įteikė knygą apie požeminius vandenis. Aukštadvario regioninio parko direkcijos kultūrologė dėkojo Lietuvos geologijos tarnybai už betarpišką bendradarbiavimą, tikisi su jais atlikti dar daug darbų. Visus dalyvius ragino nuolat atvykti į organizuojamus renginius, talkas.
Autorės archyvo nuotraukos
