Trečiasis pagal dydį Latvijos miestas Liepoja ir jį supančios apylinkės visada buvo ir bus išskirtinės. Šių vietovių unikalumą lemia daug kas: ir dramatiškų įvykių nepagailėjusi istorija, ir čia gyvenančių žmonių ištikimybė gimtojo krašto tradicijoms, ir šios žemės krantus skalaujanti Baltija. Jūra visais laikais grūdino ir bandė žmones, skatino juos nepalūžti nuo audrų ir vėtrų, išlikti tiesiais ir išdidžiais…
Išties, liepojiečiai turi kuo pasididžiuoti ir ką parodyti užsukusiam svečiui. Čia kiekvienas smalsuolis gali rasti tai, kas jį labiausiai vilioja – įspūdingą architektūrą ir senas muzikinio bei sportinio gyvenimo tradicijas, darbščių amatininkų dirbinius ir išpuoselėtą taikomąjį meną, rūpestingai sutvarkytą aplinką ir didingus gamtos paminklus. Žmogaus ir gamtos ryšys čia itin juntamas, tapęs neatsiejama visuma, tam tikru matu visko, kas daroma ar dar tik planuojama daryti.
Prisikėlusieji iš… nebūties
Prie apjuostos teritorijos vartų mūsų grupelę pasitikęs Papės gamtos parko darbuotojas Ints Mednis priminė taisykles: trauksime visi būriu ir nebandysime pernelyg arti prieiti prie čia besiganančių laukinių arklių ar taurų… Čia ekskursantų grupes visada lydi gidai, stropiai sekantys, kad lankytojai nebandytų privilioti žolėdžių duona, vaisiais ar kitais kišenėse slepiamais skanėstais. Pasak mūsų palydovo, laukinių gyvulių elgesys nenuspėjamas, maža kas jiems gali šauti į galvą…
O norinčių pasigrožėti tomis gyvūnų rūšimis, į kurias labai panašios šiose žemėse ganėsi prieš kelis šimtus metų, nestinga: per šiltąjį sezoną skaičiuojama tūkstančiais… Tiesa, ne visi atvykusieji aptvaro gyventojus išvysta iš arčiau: kartais jie būna toli nuklydę, juk ganosi laisvai, 400 hektarų plote. Mums šia prasme pasisekė: gyvuliai buvo čia pat… Tingiai rupšnodami žolę, ganėsi nedideli tamsiai pilkos spalvos arkliukai, o kitoje kelio pusėje ramiai atrajojo ilgaragių taurų banda. Dabar – pats riebalų kaupimo metas prieš artėjančią žiemą, kai maisto racionas gerokai susiaurės ir teks tenkintis ne sultinga žole, o grubesniu pašaru – krūmokšnių šakelėmis, žievelėmis, iš po sniego kyšančiais sudžiūvusios žolės kuokštais… Aišku, jei jau visai riesta taps, parko darbuotojai atveš šieno ar kokių kombinuotųjų pašarų pabers… O šiaip visi Papės gamtos parko žolėdžiai išgyvena niekieno nereguliuojami, pagal savo pačių nusistatytas, prigimties reguliuojamas taisykles…
Pirmieji laukiniai arkliai (jų buvo 18) į Papės gamtos parką buvo atvežti 1999 metais iš Olandijos. Paskutinis laukinis arklys Europoje išnyko XIX amžiuje. Jų veislę pabandė atkurti lenkų profesorius Vitelanis. Neveltui šie tamsiai pilki, nedidelio ūgio juodakarčiai dar vadinami lenkiškaisiais arkliukais. Karta po kartos jie pratinosi gamtoje gyventi savarankiškai, ir štai dabar jau turime pačius tikriausius „laukinukus“.
23 laukinės karvės – taurai – į Papę atkeliavo truputį vėliau – 2004-aisiais, kartu su 8 stumbrais. (Dabar stumbrai gyvena atokiau, giliame miške šiaurinėje Papės ežero dalyje, jiems aptvertoje teritorijoje.) Kažkada Vidurio Europoje taurų gyventa plačiai, tačiau paskutinysis buvo sumedžiotas XVII a. Veislę 1930-aisiais atkūrė du vokiečių mokslininkai – broliai Hekai. Iš pradžių jie atrinko iš įvairių šalių galvijus, turinčius taurų požymių, ir vis kryžmindami, gavo dabartinį rezultatą – stambų žolėdį, tamsiai rudos spalvos, smailais ir ilgais, į viršų užriestais ragais, tankia plaukų danga.
Latvijai atgavus nepriklausomybę, Papės krašte, kurio didelę teritoriją užima gamtininkų saugomos vertingos pelkės, žemės ūkis tapo ne toks intensyvus, nemažai anksčiau dirbtų žemės plotų liko dirvonuoti ir pradėjo sparčiai apaugti krūmokšniais. Pasak gido, padėtį išgelbėjo laukiniai gyvuliai: ganydamiesi jie suformavo atitinkamą kraštovaizdį, neleido pievoms apaugti brūzgynais, patręšė dirvą, išpureno žemę. Tai jų dėka buvo užtikrintos biologinės sąlygos, reikalingos daugybės kitų augalų ir gyvūnų rūšių išlikimui. Na, o žmonėms auginti nei taurai, nei laukiniai arkliai, deja, netinka: nei taurai greitai auga, nei iš jų daug pieno ar mėsos gali tikėtis, o iš pilkų tamsiakarčių arklių taip pat nedaug naudos tebūtų…
Kuo dar garsus šis gamtos parkas?
Čia esama unikalaus lagūninio pakrantės ežero ir Nidos pelkės su jai priklausančiomis teritorijomis.
Papės ežeras – ne tik vieta, po kurią galima irstytis ir žvejoti. Juosta tarp šio ežero ir jūros – garsus paukščių ir šikšnosparnių migracijos kelias iš Skandinavijos, Rytų Europos, Šiaurės Rusijos iki žiemojimo vietų Vakarų Europoje bei Afrikos šalyse. Kiekvieną pavasarį ir rudenį juo praskrenda daugiau kaip 200 rūšių sparnuočių. 1966 metais Papėje buvo įsteigta paukščių stebėjimo stotis, kurioje jie žieduojami ir registruojami.
Ežeras užima apie 3000 hektarų plotą, jo ilgis – 8,5 km, plotis – 3,2 km. Jo pakraščiuose veši nemažai augalų, įtrauktų į Latvijos raudonąją knygą. Beje, gamtos parke auga spalvingos laukinių orchidėjų rūšys, irgi labai retos kaimyninėje šalyje.
Turistams siūloma pasigrožėti šiuo puikiu vandens telkiniu, keliaujant aplink jį pėsčiomis arba dviračiais. Tam yra nutiestas specialus takas. Apskritai Papės gamtos parke esantis pažintinis Gamtos procesų takas vingiuoja per penkias ekosistemas: ežerą, pievą, mišką, pelkę ir kopą.
Na, o parko teritorijoje esantys žvejų kaimai yra išsaugoję senąsias savo struktūras bei turtingą kultūrinį bei istorinį paveldą. Juose esančias sodybas labai verta aplankyti.
Vienoje seniūnijoje – du gamtos parkai
„Taip, gamtos grožio mums Kūrėjas nepagailėjo“, – šypsosi gidė Rita Abelitė, lydinti mus po savo „valdas“ – Nycos seniūniją. – Šis kraštas visus užburia nepakartojamais saulėlydžiais jūros pakrantėje, balto smėlio kopomis, vešliais pušynais, puikiais sodais… Be to, mūsų seniūnijoje – net du gamtos parkai, įtraukti į saugomas Europos gamtines teritorijas Natura – 2000. Papės gamtos parką jau minėjome, o štai kitame Bernatų parke esama labiausiai į vakarus nutolusio Latvijos sausumos taško – Bernatų rago“.
Ritos Abelitės lydimi, vykstame pasigrožėti Bernatų parko puošmena – kopomis. Iš Liepojos į pietus plytinčios didžiulės kopos – pačios garsiausios Latvijoje. Aukščiausia iš jų – Pūsenų kopa. Sakoma, jog šiai keliaujančiai kopai besiformuojant po smėliu liko užpustyti namai. Kopa iškilusi į 37 metrų aukštį virš jūros lygio ir dabar laikoma gamtos paminklu. Anksčiau šių apylinkių smėlis buvo naudojamas silikatinių plytų gamybai, tačiau jo sėmimo darbai XX a. aštuoniasdešimtųjų metų pradžioje buvo nutraukti.
Kopos papėdėje įrengti laiptai, vedantys į pačią jos viršūnę. Užkopiame. Oho, koks vaizdas atsiveria iš viršaus! Gali juo grožėtis, atsisėdęs ant čia pastatytų suoliukų ir klausydamasis pušų ošimo. Taip, kopa dabar apaugusi pušimis, stabdančiomis smėlio slinkimą. Čia nuostabu visais metų laikais, netgi žiemą, kai kopas ir pušų šilą papuošia balto sniego pusnys…
Grožėdamiesi rudenėjančia gamta, lėtai nulipame. Būtų daugiau laiko, mielai aplankytume ir garsiuosius Nycos sodus, kuriais šis kraštas nuo seno garsėja. Belieka puoselėti viltį, kad su čia augančiomis nuostabiomis gėlėmis ir įvairių rūšių medžiais pavyks pasigrožėti atvykus kitąsyk, juolab, kad visa tai aprodyti vietos turizmo organizatoriai yra pasiruošę savo siūlomų specialių turistinių ekskursijų metu.
Beje, visi Nycoje apsilankantys turistai mielai laukiami seniūnijos centre esančiame Turizmo informacijos centre (Barto gatvė, 6). Čia jums pateiks informacijos ne tik apie visas šio krašto įžymybes, bet ir bus galima apžiūrėti senuosius krašto amatininkų dirbinius. Antrajame informacinio centro aukšte veikia nedidelis muziejukas, sukaupęs nemaža istorinių buities reikmenų, darbo įrankių, knygų bei Nycos kraštui būdingų audinių, mezginių, rankdarbių pavyzdžių.
Latvių pajūryje dažnai skamba lietuvių kalba
Papė garsi savo pajūriu, puikiais paplūdimiais, kuriuose vasarą galima pasijusti nepalyginamai laisviau negu žmonių perkimštoje Palangoje ar Nidoje. Neveltui tiek daug lietuvių čia yra įsigiję poilsiavietes arba vasaros metu nuomoja gyvenamąjį plotą iš vietinių. Čia nemaža parduodamų sklypų ar pastatų, o skelbimuose išvysi ir lietuviškų užrašų. Kartais tokie skelbimai perspėja apie privačios teritorijos ribas. Kaip ten bebūtų, vietos puikiam poilsiui čia užtenka bet kokia kalba kalbantiems žmonėms.
Kelias poilsiavietes aplankėme. Ką ir bekalbėti, vietiniai stengiasi padaryti viską, kad tik atvykstantiems pailsėti žmonėms pas juos patiktų. Kiekvienas vasarvietės šeimininkas stengiasi savaip patraukti poilsiautojus: vienur – didžiausios aikštelės vaikų žaidimams, kitur – skaniausia rūkyta žuvis, dar kitur – plačiausia vandens sporto pramogų pasiūla. Turėti „savus“ vasarotojus – didelė poilsio organizatorių svajonė, juk jie neretai gelbsti iš padėties net itin malonią (oro atžvilgiu) vasarą…
„Liepoja įkvepia!“
Šis trumpas devizas miestui apibūdinti viename Latvijoje skelbtame konkurse buvo pripažintas geriausiu. Išties, lankydamasis šiame mieste, pajunti įkvėpimą nuo daug ko – nuo geros muzikos (Liepoja laikoma šalies muzikos sostine), nuo stilingos architektūros (žavių senojo jugendstiliaus pastatų ir modernių dabarties statinių), nuo išpuoselėtų parkų ir gėlynų… Ir dar nuo daugybės kitų širdžiai mielų dalykų – balto pajūrio smėlio, jaukių kavinukių, meniškų skulptūrų ir fontanų… Neveltui vis daugiau mūsų tėvynainių atranda šį miestą ir tuo atradimu labai džiaugiasi.
Kaip teigė Liepojos miesto tarybos pirmininko pavaduotojas Jurijs Hadarovičs, atsakingas už turizmą ir investicijas, poilsiautojai iš Lietuvos pagal gausą užima pirmąją vietą.
„Liepojos paplūdimyje vasarą kartais pasijuntame kaip Lietuvoje“, – šypsojosi šis darbuotojas, radęs laiko susitikti su mumis, žurnalistais, ir papasakoti apie tai, kas nauja turizmo ir poilsio industrijos srity nuveikta pastaraisiais metais.
O padaryta išties daug.
Mūsų kaimynai stengiasi išnaudoti gydomuosius gamtos resursus. Įvairių tipų gydyklose ir SPA siūlomos organizmą atpalaiduojančios ir imunitetą stiprinančios procedūros, įvairių rūšių masažai, gydomosios vonios su Liepojos mineraliniu vandeniu, purvo aplikacijomis ir t.t. Paplūdimyje specialus kompleksas įrengtas žmonėms su regos ir judėjimo negalia. Jiems pritaikytos atitinkamos rūbinės, dušas, tualetas, maudymosi vežimėliai, signaliniai garsiniai plūdurai ir maudymosi apyrankės. Visos šios priemonės ir budrūs asistentai padeda neįgaliesiems saugiai maudytis jūroje. O mieste akliesiems ir silpnaregiams parengtu maršrutu „Išgirsk, užuosk, paliesk Liepoją!“ ekskursijas veda profesionalūs gidai, iš kurių vienas taip pat yra neregys.
Jurijs Hadarovičs plačiai pasakojo apie mieste ir jo apylinkėse nuolat plečiamą dviračių takų tinklą. Liepoja – dviratininkams itin draugiškas miestas: čia pilna dviračių nuomos punktų, kuriami nauji dviračių maršrutai ir organizuojama įvairių lenktynių bei velomaratonų, apie kuriuos informacijos visada galima gauti turizmo informacijos centre.
Aktyvus poilsis Liepojoje ir jos apylinkėse itin mėgstamas ir propaguojamas, juk su tuo susijusi žmonių sveikata. Štai šiemet duris atvėrė atrakcionų parkas „Liepojos Tarzanas“, turintis ilgiausią Baltijos valstybėse trasą, bei uždaras elektrokartingų paviljonas, jau nekalbant apie tai, kokias sporto ir sveikatingumo pramogas sutelkęs Liepojos olimpinis centras. Lankytojus tarsi magnetas jis traukia dar ir todėl, kad jo erdvės naudojamos ir intensyviai kultūrinei veiklai.
Vitos Morkūnienės ir Ritos Pilipavičiūtės nuotraukos
