Garsi Lietuvos dainininkų pora dažnai kviečia į šilą, kur šilagėlės žydi. Iš visų Lietuvoje augančių šilagėlių gražiausios – vėjalandės. Jos išdidžiai kelia žiedus aukštyn, yra mėlynesnės už kitas, lengviau pastebimos.
Balandžio pabaigoje dažnai pasigėriu šilagėlėmis. Šiemet nuvykau į Dubravos miško kampą, kuriame prieš gerą dešimtmetį žydėjo šie nuostabūs augalai. Deja, radau tik keletą apsilpusių žiedelių. Kas galėjo taip paveikti šio miško aplinką, kurioje lyg niekas nepakitę?
Pakėlęs galvą išvydau labai nemalonų vaizdą – pušų kamienai apsiraitę penkialapių vynvyčių vijokliais. Vynvyčiai, sodyboms suteikdami grožį, priedangą, patekę į mišką, jame elgiasi kaip palaidi šunys. Nors kildami medžių kamienais jiems nekenkia, bet pažeme šliauždami savo lapų kilimų gali visiškai pražudyti visą augmeniją. Prie pat vėjalandės šilagėlės stiebelio pastebėjau vynvyčių šakniastiebius su raudonais pumpurais.
Pakaunės retuose šiluose – potencialiose šilagėlių augavietėse – miškininkai dažnai įrengia poilsiavietes, kuriose aplinka trypiama, augalai gali būti skinami. Netikėtai pušyne atsiradę vynvyčiai, tikriausiai, irgi namuose apsitvarkyti mėgstančios visuomenės dalies nuopelnas.
Pavaikščiojęs po seniau aptiktas šilagėlių augavietes pastebėjau, jog jos nyksta daugiausia po pušimis pasklidusių eglaičių priedangoje. Porą pavienių augaliukų radau pakelėje. Kelio proskyna suteikia augalams apšvietimą, suprantama, apšvietimas naudingas tik iš pietinių pusių.
Vėjalandės šilagėlės patenka ne tik į Lietuvos raudonąją knygą, bet ir į 15 Europos bendrijai svarbių augalų rūšių sąrašą. Jų skynimas ar augaviečių nepriežiūra yra rimti gamtos apsaugos įstatymų pažeidimai.
Nepavykus pamatyti šilagėlių – ne bėda, gegužyje žiedų nestinga. Dažniausiai sutinkama – pievinė šilagėlė. O jei kas nespėjo pamatyti žydinčių šilagėlių, tam teks gegužės mėnesį išeiti į pamiškes ir gėrėtis jų giminaitėmis – lieknosiomis plukėmis. Tai baltos, dangiškos pievų gėlės, kurios suteiks daug pavasariško džiaugsmo.
Povilo Vitkausko nuotraukos
