Žygio pradžia
Vasara prasideda tik po irklavimo… Tokia frazė buvo ištarta vieno vilniečio moksleivio, pamilusio žygius valtimis.
Jau dešimtą kartą, įgyvendinant projektą ,,Švarinkime Lietuvą“, plaukiame Ignalinos krašto ežerais, rinkdami atliekas jų pakrantėse. Tai – oficialiai. O neoficialiai – gal ir dvyliktas žygis.
Idėja plaukti antrą birželio savaitgalį (dažniausiai) pirmą kartą buvo kaip pramoga šeštokams – išbandyti savo jėgas irkluojant kartu su tėveliais, virti maistą ant laužo, miegoti dvi naktis palapinėse. Surinkti nurodytoje vietoje šiukšles pakrantėje, už tai gauti valtis nemokamai.
Tokia buvo pradžia. Sakytume, sunkoka, nes šiukšlių būdavo labai daug, ypač po atvykusių trumpalaikiam poilsiui ,,linksmųjų“ kompanijų. Anksčiau užpildydavome visus mums duotus maišus atliekoms (net po 20 šių talpų pririnkdavome). Bet kasmet atliekų gamtoje lyg ir mažėjo. Tiesa, irdavomės valtimis vis kitais ežerais. Taip jau išeidavo, kad tik kas treti metai užsukdavome į tas pačias pakrantes.
Dabar toks plaukimas-žygis – jau lyg ir tradicija, lyg ir inercija, nes mes kitaip nebegalime. Atrodė, išėjus pirmųjų grupei į gimnazijas, pasibaigs žygiai. Jau ir atsisveikindavome ne vieną kartą… Tik kasmet – sugrįžimai… Tiesa, gyvenimo keliai nuveda ir į kitus pomėgius. O naujai atėjusieji vėl atgaivindavo žygių valtimis prasmę.
… Šių metų biržely valtimis plaukė 34. Iš mūsų progimnazijos – dvylika mokinių: 8 septintokai, 2 šeštokai, 1 penktokas ir viena aštuntokė, o iš įvairių gimnazijų grįžo plaukti 12 buvusiųjų mokinių; antrą kartą valtimis plaukė du mažiukai (jau 7 metukus turintis Nojus ir dešimties Aistė). Suaugusieji – valčių vadai, kurių šį kartą buvo aštuoni. Net keturi iš jų plaukia nuo pat pirmojo žygio – dešimtą kartą: Odeta – gydytoja ir maisto supirkėja; Ilma, kasmet su savo komanda verdanti pietus; Deivis, organizuojantis malkų ruošimą; Marija, žygių organizatorė. Atvažiavo į susitikimą ant Almajo ežero kranto ir trys ,,senukai“ – jau po 21 metus turintys. Du – dirbantys ir vienas 3 kurso medicinos studentas: Marija, Vilius ir Mindaugas.
… Malonu susitikti su buvusiais mažiukais šeštokais, kurie pernai mąstė vaikiškai, vis pabumbėdami, ir valčių nemokėjo irkluoti – plaukdavo pirmą dieną zigzagais… Ir šiukšles rinkdavo raukydamiesi… Dabar jau girdi iš jų protingas, įdomias ir patirtį turinčiųjų žodžius apie žygius (kaip jiems tada buvo smagu, kodėl dar vis grįžta prie tų pačių ežerų, kad galėtų atgaivinti senus jausmus bent prisiminimuose). Vadinasi, buvo verta pradėt žygius valtimis, nes tai tikrai padeda įdomiau gyventi, geriau pažinti bei įvertinti save ir kitus. Galų gale, pažinti savo gražųjį kraštą, su jo ežerais ir pušynais, piliakalniais ir upeliais…
Šių metų žygis (gal apie 16 km) buvo įdomesnis ir sunkesnis. Jau pagal jėgas ne pirmą kartą plaukiantiems: nuo Lūšio ežero iki Almajo ežero, įveikiant Almajos upelę (žygeivių dar ,,amazonke“ vadinamą). Nelengva, kai prieš srovę plauki 2,5-3 val., įveikiant visokias nugriuvusių medžių kliūtis. O pasroviui grįžti gali per 50 minučių, jei neįstringi ant medžio ar pakrantėje, jei nenulauži irklo, jei… Gerai, kad turėjome nuostabius dešimtokus, su kuriais jokių problemų nekilo. Kai reikėjo pernešti valtis ties statomu tiltu, prieš Linkmeno ežerą, Nojus pirmas šoko į vandenį, jam talkino ir kiti dešimtokai. Grįžtant Almaja vėl Jonas, Antanas perkėlinėjo valtis, užšokusias ant medžio, padalinusio skersai upelį. Tokios gamtinės kliūtys, išbandymai ir parodo, kas ko vertas, kuo gali pasikliauti, įveikiant sunkumus.
… Almajo stovyklavietėje mūsų laukė gulbių šeimynėlė su trimis mažais gulbiukais. Vaikai net bijojo dėl tų gulbių į krantą išlipti. Bet susitarėme su jomis, pavaišinome. Daugiau jos netrukdė, tik atėjo išlydėti (net į pačią stovyklavietę) prieš išplaukiant. Net degančio laužo nepabijojusios. Štai ką reiškia maistas gyvūnui, kai nebijo net žmonių. Gerai, kai gerus sutinka, ne kokius brakonierius, mėsytės užsimaniusius…
… Trys dienos prabėgo labai greitai. Juo labiau, kad pernai lietumi gamta mus gąsdino ir vargino, o šiemet – nė lašelio. Ir Strypeikių bitininkystės muziejų aplankėme, ir pirmo skanaus medaus paragavome, visiems užteko to indelio. Medų laižėme, užsigerdami vandeniu, tad iš muziejaus į stovyklavietę grįžome net nepavargę. Tiek energijos gavome. Na, aišku, ir labai daug žaidėme tinklinį, nes aikštelė šalia buvo. O šeštadienio vakare, kaip visada, – naujokų krikštynos. Vyresnieji visada sugalvoja, kaip įdomiau naujus draugus ,,pakrikštyti“. Juokingiausias ir baisiausias buvo ,,drambliukas“, kuris per gulinčius žygeivius turėjo pereit, jų neužmindamas, tik jam vargšui nuo tos įtampos vis vanduo išbėgdavo ant gulinčiųjų…
… Įspūdžių daug, nuovargio daug, bet visi grįžome labai patenkinti į Palūšę. Iš jos – pėsčiomis į Ignaliną. Daiktai, kaip jau mes įpratę, patys ,,grįžo“ į Vilnių mašinomis. Tai vis valčių vadai, atvykę automobiliais, padėjo palengvinti kelionę.
Projekto vienas iš tikslų (švarinti gamtinę aplinką) – įgyvendintas. Šiukšlių radome tik prie statybininkų tvarkomo tilto. Dar kiek geležinių indelių nuo kukurūzų ir plaukiant upeliu, dar du plastmasinius butelius paėmėme. Stovyklavietėje – žvejų paliktas plastmasinis kibirėlis. Net einant keliu į bitininkystės muziejų šiukšlių pakeliui nebebuvo tiek, kaip prieš 5 metus.
Smagu, kai žmonės stengiasi gyvent švariau ir dauguma jau supranta, jog reikia saugot savo gamtą, kuri mus maitina ir augina, ir mes – jos vaikai – turim ją mylėti ir saugoti.
Tokiuose žygiuose (ir vaikai, ir suaugę) tampame ištvermingesni ir išmokstame būti tikrais draugais, kurie visada padės, kai reikia. Ką galvoja šie tikrieji draugai apie iškylą?
Vaikų atsiliepimai
Plaukiau dėl to, nes tai tapo tradicija. O ir smagu susitikti su senais pažįstamais, klasiokais, kartu praleisti laiką, atsipalaiduoti nuo įtemptos kasdienybės. Iš kelionės ko tikėjaus, tą ir gavau: daug linksmų, įsimintinų akimirkų, daug juoko. Sunkumai nebaugino, nes juos patyrėme jau ne vieną kartą. Gamta nenustoja stebinti, kiekvienais metais iš naujo susižaviu jos grožiu. Planuoju plaukti ir kitais metais, gerai praleisti laiką, pailsėti, parsivežti daugiau prisiminimų.
Patricija
**
Važiavau, plaukiau, nes norėjau pabūti su draugais ir gerai praleisti laiką. Visai įdomus buvo ir maršrutas, su daug iššūkių…Tik uodai nervino.
Ignas
**
Nelabai moku filosofuoti, bet manau, kad kiekvienoje kelionėje sutinki naujų žmonių, niekada nežinai, kokie jie bus, todėl įdomu, o per žmones pažįsti pasaulį. Visi žmonės yra skirtingi ir savotiškai įdomūs.
… Tos gulbės parodė visų tikruosius veidus. Paaiškėjo, jog tie, kurie laikė save nieko nebijančiais, išsigandę traukėsi nuo gulbių kuo toliau, o tie, kurie savęs per daug negyrė, tai gulbių beveik nebijojo.
O plaukiau dėl to, kad mėgstu iššūkius, mėgstu būti gamtoje. Viskas buvo ne taip, kaip aš tikėjausi, viskas buvo daug geriau – buvo daugiau linksmų ir įsimenančių momentų, kuriuos dar ilgai atsiminsiu. Jokie sunkumai man netrukdė, o tik smagiai nuteikė.
Gamtoje nepatiko tai, kad įkyrūs uodai sukandžiojo visas kojas. Bet tai – mano klaida, neapdairumas.
Labiausiai įstrigo pats plaukimas iš ežero į ežerą, komandinis darbas.
Jei man pasiūlytų keliauti vėl neabejodama sutikčiau. Viskas, kas susiję su gamta, mane traukia. Man tai – tikras malonumas.
Monikutė
**
Šiais metais labai abejojau ar plaukti, ar ne: labai tingėjau, neturėjau nuotaikos, nenorėjau vėl likti BAISIAI sukandžiota uodų ir pan. Bet mano mama „privertė“ mane ten vykti. Ir labai teisingai padarė! Iš tiesų, dabar galvoju kaip blogai jausčiaus, jeigu būčiau ten nenuvykusi!
Šiame žygyje aš jau ne pirmus metus. Tokiame žygyje gausu nuotykių, linksmų atsitikimų, įdomios veiklos, skanaus maisto bei nuostabių žmonių, kurie suteikia ir palaiko šiame puikią nuotaiką, sukuria nuostabius prisiminimus. Oru tikrai nesiskundžiau: buvo šilta, kartais papūsdavo vėjelis, kai kurie įdegė „kaimiečio“ įdegiu. Daug kas maudėsi ežere. Buvo galima užsukti ir į pirtį, kuri pirmąkart per dešimt metų buvo užsakyta.
Apsilankėme Bičių muziejuje, valgėme medų. Ten buvo labai gražus upelis, o ant kalno – supynės. Taip pat pakeliui ėjome į miško gilumą prie šaltinio ir į butelius prisisėmėme vandens.
Žaidimų bei užduočių netrūko. Labai patiko vyresniųjų-studentų (jau suaugusių) sukurtas žaidimas su minomis.
Labai linksma komandomis ieškoti detonatoriaus (nors ir nelabai gerai sekėsi). Taip pat labai smagu buvo žaisti tinklinį. Nors nelabai gerai moku jį žaisti, bet vis tiek gerai praleidau laiką.
Vėliau vakare buvo labai nuotaikingos krikštynos. Laukė trys užduotys: pirmoje – laistė drambliukas; antroje –užrištomis akimis atpažink žmogų, stovinti priešais jį; o trečiojoje – krikštijamieji turėjo nugara kristi ant žmonių rankų.
Apie plaukimą valtimis. Buvo nemažai kliūčių. Iššūkiai „amazonkės“ upely tikrai buvo ne per lengviausi. Ne vieną kartą teko lenkti galvą, kad nenuneštų galvos kokia medžio šaka ar pan. Ne kartą teko išlipti kažkam iš valties ir ją tempti, nes būdavo per seklu, arba užstrigdavome. Taip pat dėl pastatyto tilto negalėjome perplaukti, tai teko
išlipti ir pernešti valtis. Plaukiant lūžo keli irklai.
Žodžiu, kad ir kaip sukandžiojo mane tie niekšeliai uodai, vis tiek verta atsitraukti 3 dienoms nuo kompiuterio ar telefono ir leistis į tokį žygį su nuostabiais žmonėm – susikurti neužmirštamų prisiminimų, pasisemti patirties, bei praleisti įdomiai laiką.
Anastasija
**
Man ši kelionė ežerais buvo išskirtinė todėl, kad žygis valtimis buvo ilgas ir įdomus. Gal kitiems ir buvo nuobodu irkluoti, bet man patiko. Patiko stumti valtį, bristi upeliu. Įdomus buvo žygis į bitininkystės muziejų. Ir medus ten labai skanus buvo. Ši kelionė ežerais paliko didžiulį įspūdį.
Net ir gulbės išplaukiant atėjo atsisveikinti. Tokios drąsios – su trim gulbiukais. Aišku, pavaišinome jas, kad būtų patenkintos ir sočios.
Aistė, 10 m.
**
Žygis, kaip visada, buvo labai įdomus bei pilnas nuotykiu. Labai įsiminė plaukimas upeliu, kurio turistinis pavadinimas ,,amazonke“ (iš tikrųjų – Almaja), nes tai buvo tikrai nelengva užduotis, reikalaujanti daug pastangų bei kantrybės. Manau, būtent čia ir atsiskleidė mūsų tikrieji veidai. Kas puolė į paniką, o kas pasiaukodami nėrė į tą upelį ir gelbėjo savo valtį, kai ji užstrigdavo ant kokio nors rąstigalio. Buvo net tokių, kurie gelbėjo ne tik savo valtį, bet ir padėdavo kitoms įguloms įveikti užklupusius sunkumus. Ir tokių buvo ne vienas, ne du! Tuo aš labai džiaugiuosi ir labai vertinu tuos žmones, nes ir mūsų įgula buvo papuolusi į situaciją, kai be kito žmogaus pagalbos nebūtume išsivertę… Negalima pamiršti ir tų, kurie mums virė košes, sriubas, arbatas. Manau, kad buvome tikrai gerai aprūpinti maistu, o svarbiausia, kad tai buvo įmanoma valgyti. Ne šiaip juokauju – maistas tikrai buvo labai skanus!
Dalyvauju šiuose žygiuose, nes turiu puikią progą pabūti su savo draugais, susipažinti su kitais žmonėmis. Tai – ir puiki proga pabūti be jokių išmaniųjų technologijų, be interneto. Kuo toliau, tuo mažiau būna tokių progų pabūti gamtoje su draugais. Todėl labai tikiuosi, kad šie žygiai dar gyvuos ir tęsime tokią tradiciją.
Galiu pasakyti, jog mūsų kompanija – tikrai be žalingų įpročių (na, bent žygio metu..). Aš pats esu labai prieš tokius visus dalykus ir negaliu pakęsti, kai kažkas šalia manęs rūko ar pan. Jei būtų tokių mūsų kompanijoje, tikrai nebevykčiau į šiuos žygius.
Noriu dar kartą padėkoti, kad organizuojamos tokios išvykos.
Dešimtokas Rokas
**
Vasara be žygio – ne vasara. Šis nuotykis kiekvienais metais būna lyg vasaros pradžia – ir pilnavertiškų atostogų atskaitos taškas. Nuo šio žygio priklauso visa likusi vasara, kiti metai… Tiesą sakant, ko tikėjausi, tą ir gavau. O tikėjausi ne ko kito, kaip gero, atpalaiduojančio, bet ir savo sunkumus turinčio laiko. Sunkumai šiais metais reikalavo nemažai ištvermės, bet juk čia – ir pats smagumas. Po to, kai tokias kliūtis įveiki, jautiesi kaip kitas, stipresnis žmogus, nors pradžioje išbandymai ir atrodo bauginantys.
… Buvo malonu pamatyti senus draugus. Mane stebino išlikusi jų šiluma man. Smagu buvo pamatyti naujus, jaunesnius ir ne tiek nubrozdintus veidus (juk mes jau veteranai). Nuostabu matyti, kad ir jaunesni važiuoja į šį, vasarai prasmę suteikiantį, žygį jau su savitomis ugnelėmis akyse. Dar tikrai norėčiau plaukti, nes, kaip ir minėjau, vasara be žygio valtimis – ne vasara…
Bartas
**
Man šis žygis buvo šaunus, nes buvo iššūkių, nors gal ir per mažai. Juk neįdomu tiesiog plaukti per ežerus, kai net bangų nėra.
Vincas
**
Žygis buvo linksmas, įdomus. Susipažinau su naujais draugais.
Laurynas
**
Gražus žygis, kaip visada, gera kompanija. Puikus maistas, na, ir ta graži Lietuva, jos gamta. Poilsis begalinis. Dvi dienos, kaip dvi savaitės… Štai ir vasara prasidėjo!..
Vadovas Deivis
Autorės archyvo nuotraukos
