Vartai į gamtą – Saulėtekyje
Vilniaus universiteto Zoologijos muziejaus ekspozicija
Vilniaus universiteto Zoologijos muziejaus ekspozicija
2016 m. sausyje darbą pradėjo Vilniaus universiteto (VU) Biochemijos ir Biotechnologijos institutų, Gamtos mokslų fakulteto (GMF) pagrindu įkurtas Jungtinis gyvybės ir mokslų centras (JGMC). Jis sustiprins biochemijos, biotechnologijos, molekulinės biologijos, genetikos, neurobiologijos, molekulinės medicinos ir kitų susijusių krypčių mokslinius tyrimus, studijas ir technologinę plėtrą. Šiame centre (Saulėtekio al. 7) atidaryta VU Zoologijos muziejaus ekspozicija.
Rūpestis Žeme
Ilgą laiką VU Zoologijos muziejus veikė Gamtos mokslų fakultete (M. K. Čiurlionio g. 21). Nepaisant ankštų patalpų, ekspozicija tarnavo mokslui, mokymui, buvo atvira Vilniaus visuomenei ir priimdavo gausias moksleivių ekskursijas.
Nūnai erdviose patalpose įkurtam Zoologijos muziejui atsiveria geresnės perspektyvos svarbiam, įdomiam darbui ir veiklos plėtotei. Apie tai buvo kalbama VU Zoologijos muziejaus ekspozicijos atidaryme.
Renginį, kuriame dalyvavo per 150 žmonių, pradėjo dr. doc. Grita Skujienė ir dr. doc. Andrius Petrašiūnas. Jame akordeonu muzikavo Balio Dvariono muzikos mokyklos abiturientas Jonas Aistis.
Aptardamas muziejų pažintinę svarbą A. Petrašiūnas atkreipė dėmesį, jog gamtininkams skirtoje literatūroje kartais rašoma, jog muziejų skaičius mažėja, nes tobulėja technologijos ir pažinti gamtą galima kitais būdais. Tuo abejodama jo kolegė G. Skujienė kalbėjo apie žymaus JAV politiko Geilordo Nelsono pastangas atkreipti dėmesį į aplinkos problemas. Jam siūlant 1970 m. balandžio 22 d. pradėta minėti Žemės diena. Jungtinės Tautos oficialiai įteisino kovo 20-ąją (arba 21-ąją) kaip Pasaulinę Žemės dieną. Tam pasirinktas pavasario lygiadienis, kuris skirtingose planetos vietose yra kovo 20-21 d. d. Taigi VU Zoologijos muziejaus ekspozicijos atidarymas, pasitinkant Pasaulinę Žemės dieną, priminė aplinkosaugos problemas ir būdus joms švelninti.
„Šių metų visi renginiai yra skiriami žemei ir medžiams. Mes galime prie to prisidėti ne vien žodžiais, bet visą laiką apie tai pagalvodami, sodindami medžius, mažiau vartodami, efektyviau viską perdirbdami“, – kvietė G. Skujienė.
Į ištakas atsigręžus
Šį klausimą savo pranešime „Gyvybės, istorijos ir kultūros samplaika Vilniaus universitete“ aptarė Lietuvos nacionalinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas, VU Komunikacijos fakulteto Muzeologijos katedros lektorius dr. Žygintas Būčys. Aptardamas VU Zoologijos muziejaus ištakas muziejininkystės specialistas akcentavo 1855 m. įkurto Vilniaus senienų muziejaus reikšmę. Anot jo, tai buvo ne mirusių daiktų sankaupa, bet to meto visuomenei aktualių ir svarbių daiktų kolekcijos. Šis muziejus, savo veikloje kaupdamas kultūros paveldą, skyrė ne mažesnį dėmesį gamtos paveldui, kur vieną iš pagrindinių dalių sudarė zoologijos rinkiniai.
„Kalbant apie Vilniaus senienų muziejuje kauptus zoologinius rinkinius pirmiausia reikia sugrįžti į ištakas, į Vilniaus universitetą, į XVIII a. pabaigą. Universitetas, kaip ir šiais laikais, taip ir tuo metu, buvo atviras ir priimantis įvairias naujoves ieškant gilesnio pasaulio pažinimo“, – kalbėjo Ž. Būčys.
Pranešėjas priminė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus. 1781 m. rektoriaus Martyno Počobuto kvietimu iš Gardino medicinos mokyklos į universitetą atvyko Žanas Emanuelis Žiliberas – pirmasis Gamtos istorijos katedros profesorius. Be botanikos sodo įkūrimo rūpesčių, Ž. E. Žiliberas tvarkė atsivežtus zoologijos rinkinius, toliau juos kaupė, rašė apie tai to meto spaudoje. 1783 m. uždarius jėzuitų ordiną jėzuitinį universitetą perėmė tvarkyti valstybė, ir jis buvo pavadintas LDK Vyriausiąja mokykla.
„Vėliau Vyriausiosios mokyklos Gamtos istorijos katedroje dirbo gamtos tyrėjas, Džeimso Kuko ekspedicijų dalyvis, VU gamtos mokslų profesorius Johanas Georgas Forsteris. Savo gamtos pažinimo kurse jis taip pat dėstė zoologiją ir gausino rinkinius. Galbūt daugiausia prie VU gamtos mokslo rinkinių kaupimo prisidėjo Stanislovas Bonifacas Jundzilas, – teigė Ž. Būčys. – Rinkiniai buvo svarbi pagalbinė mokymosi priemonė, nes tik kalbėti apie gamtos raidą, gyvūnų rūšis ir porūšius, juos aptarinėti nematant pačių objektų, yra sunku. Zoologinė kolekcija buvo svarbi kaip mokslo pagalbinė priemonė, padedanti pažinti mus supantį pasaulį.“
Muziejininkystės specialistas atkreipė dėmesį į tai, jog įkūrus Vilniaus senienų muziejų, jo ekspozicija atidaryta tik po metų, tai yra 1856-aisiais. Vadinasi, šiemet sukanka 160 metų, nuo šios ekspozicijos atidarymo.
Apie tai savo parnešime „Žmogiškasis faktorius: išgyvenimas sovietmečiu“ pasakojo doc. Jurgis Stašaitis, negalintis Zoologijos muziejaus įsivaizduoti be VU GMF Zoologijos katedros.
„Zoologijos muziejų pirmą kartą pamačiau 1958 m. rugsėjyje. Man tai buvo šventovė, nes prieš dvejus metus buvau dirbęs Kauno zoologijos muziejuje, kur prof. Tadas Ivanauskas, nors dėstė Medicinos institute ir Vilniaus universitete, turėjo kabinetą ir nuolat jame lankydavosi, – pasakojo J. Stašaitis. – Įdomu tai, kad aš ten gavau valyti iškamšas, o Profesorius man kalbėjo: „Vaikeli (jis jaunimą vadino vaikeliais, o vyresnius – kolegomis), tu labai atsargiai turi dirbti, pažiūrėti pirmiausia, ar ta iškamša laikosi ant stovo, ir pastatyti ją taip, kad ir tokie nedidukai kaip aš gerai matytų ir ne tik iškamšą, bet ir užrašą“. Kai aš 1958 m. rugsėjį įstojau į Vilniau universitetą ir kitais metais pradėjau Zoologijos katedroje dirbti laborantu, aš gavau irgi valyti iškamšas. Ir štai nuo tada man tas muziejus tapo toks mielas, kad aš, pensininkas, turėdamas laiko, pirmiausiai užeidavau į muziejų.“
Demonstruodamas ekrane 1963 m. savo aparatu „Zenit“ fotografuotą nuotrauką su Zoologijos katedros darbuotojais, J. Stašaitis minėjo visus geru žodžiu ir apgailestavo, kad daugelio jų tarp gyvųjų jau nebėra.
Prisimindamas, kad šeštadienis tada buvo darbo diena, o religinės šventės nešvenčiamos, bet sugalvojamos kitokios priemonės. Čia pranešėjas vėl prisiminė prof. T. Ivanauską: „Pamenu, Kalėdų pirmą dieną Profesorius atėjo į auditoriją skaityti savo stuburinių zoologijos paskaitos. Gražiai nusilenkęs (jis turėjo tokią manierą – parodyti atsistojusiems studentams pagarbą), pasakė: „Sveikinu su Kalėdom“. Mes net nustėrom, kuo jam viskas baigsis? Bet jis čia pat paėmė kreidą ir lentoje nubraižė Saulės ir Žemės padėtį visatoje ir paaiškino, kaip tos Kalėdos atsirado“.
1955-1958 m. genetika buvo vadinama pseudomokslu. J. Stašaitis prisiminė, kaip genetikos šalininkas Pranciškus Šivickis už tai buvo pašalintas iš universiteto be teisės dirbti pedagoginį darbą. „Atkapsčius“, kad giminėje buvo Birželio sukilimo dalyvis, darbo neteko zoologijos laboratoriniams darbams skirto vadovėlio autorė, vyriausioji dėstytoja Janina Didžiulytė. Jau žymiai vėliau buvo sulaikytos, apkaltintos viešos tvarkos ardymu ir griežtai įspėtos kelios studentės per Vėlines prie Basanavičiaus kapo pagiedojusios ir uždegusios žvakeles.
Kalbėdamas apie VU Zoologijos muziejui dovanotas kolekcijas, pranešėjas nepritarė kolekcijų suardymui ir eksponatų išdėstymui pagal sistematiką: „Mano nuomone, kolekcija yra kolekcija, kai ji yra vientisa. Nors galima pasidžiaugti, kad dabar tos išardytos kolekcijos gražiai eksponuojamos“.
Paminėjo pranešėjas ir VU Zoologijos muziejuje buvusią, bet vėliau išgrobstytą 3 tūkstančių paukščių kolekciją ir kitokias negeroves. Baigdamas savo pasisakymą jis prisiminė 2014 m. rugsėjo 6 d. mirusį prof. Ričardą Kazlauską, kurio namuose nugyvenę amželį šimtai gyvūnų vėliau atsirasdavo VU Zoologijos muziejuje.
Perspektyvos ir galimybės
Apie tai kalbėjo VU GMF dekanas prof. Osvaldas Rukšėnas ir Zoologijos katedros vedėjas prof. Rimantas Rakauskas. Kol kas VU zoologijos muziejus turi mokomosios ir mokslinės kolekcijos statusą. Pasak R. Rakausko, tolimesniam darbui reikalinga strategija.
„Turi būti švyturys, kurio link reikia eiti. Zoologijos muziejaus svarbą sunku pervertinti. Manyčiau, kad Gamtos fakultetas be zoologijos muziejaus, be herbariumo, nebūtų visavertis. Džiugu, kad taip yra, o viskas juk prasidėjo nuo gamtos istorijos. Ačiū tiems žmonėms, kurie įdėjo labai daug pastangų prie to, ką dabar turim. Aišku, viskas gerai, bet visada gali būti geriau, – kalbėjo fakulteto dekanas. – O žiūrint į ateitį svarbu turėti viziją. Tai gera starto aikštelė tolimesniems darbams. Persikraustymas į naują vietą buvo milžiniškas darbas. Dar kartą prie visų kolegoms noriu padėkoti už titanišką, be galo preciziškai atliktą darbą. Dabar jau nauja vieta, viskas gražu ir reikia eiti toliau.“
Baigdamas perspektyvos įvertinimą dekanas nestokojančius fantazijos, vizijų turinčius Zoologijos katedros darbuotojus dar kartą ragino kurti planus ir žingsnis po žingsnio siekti jų realizavimo ir Zoologijos muziejaus plėtotės.
Dekano įžvalgoms Zoologijos katedros vedėjas prof. Rimantas Rakauskas pritarė ir akcentavo, nors dabar yra molekulinių metodų amžius, molekulės reikšmė apskritai gyvybės egzistavime negali būti suprasta nesuvokus, ką molekulės duoda.
„Ateini, pamatai tą tikrą gyvą padarą labai gražų arba šlykščiai negražų ir tada supranti, ką reiškia tarp kelių šitų egzempliorių pastebėtas molekulinis atstumas viso genomo lygyje ar atskiros kažkokios labai nusipelniusios molekulės lygyje“, – kalbėjo GMF dekanas ir pridūrė, jog kartais paaiškėja, kad tiriant molekules, ne visada teisingai įvardijamas tiriamasis objektas. Jo nuomone, zoologijos muziejuje yra labai svarbi žmogaus kontakto su gyvybe funkcija. Šiuo metu tai labai svarbu Vilnijoje, nes VU Zoologijos muziejus yra rimčiausia įstaiga, kur vaikai gali ateiti ir pamatyti kažką, ko jie aplink save nemato kasdieniame gyvenime.
Šių žodžių tiesą liudijo gausus būrys šį kartą ne vaikų, bet suaugusių, atvykusių į įdomų renginį ir apžiūrinčių Zoologijos muziejaus ekspoziciją.
Besidomintiems eksponatais talkino Viktorija Kuznecova, Tadas Bujanauskas, Saulis Skuja, Ieva Olechnavičiūtė, Mantas Adomaitis.
Pakalbintas apie roplius ir varliagyvius įdomiai pasakojantis VU Zoologijos katedros magistras Tadas Bujanauskas sakė, jog jam, herpetologui, labiausiai patinka varliagyviai. Biologijos studijas pasirinko todėl, kad norėjo geriau pažinti jį supantį pasaulį.
„Aš esu kilęs iš Aukštaitijos Miškinių kaimo, daug laiko praleisdavau gamtoje. Man labai patiko paukščiai ir aš norėjau kuo daugiau apie juos žinoti. Vėliau gyvenau Utenoje, bet seneliai kaime turi ūkį. Jame anksčiau augino karvytes, o dabar – avytes. Einant su tėveliais grybauti man ramybės neduodavo čiulbantys paukšteliai. Nuolat tėvų apie juos klausinėdavau. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijoje tapau gamtininkų klubo nariu – apie gamtą sužinojau daugiau. Pasidarė labai įdomu“, – atviravo jaunasis herpetologas.
Vacio Paulausko nuotraukos