Povilas VITKAUSKAS

Vaišvydavos blindažas

Vieni statė be reikalo, kiti griovė dėl metalo

Kas liko iš Vaišvydavos blindažų...

Vaikščiodami įrengtais takais ir skaitydami gamtos knygą, dažnai nebesugebame susikoncentruoti išvydę kokį nors istorinį ar architektūrinį objektą. Pagrindinei keliautojų kategorijai – vaikams, išsiruošusiems į gamtos pamoką, pasidaro nuobodu klausytis apie kažkada įvykusius karus, krašto gynybos priemones. Tačiau įdomiai papasakotos istorijos gali visus sudominti.

Vaišvydavos pakraštyje, Girionių parko teritorijoje stūgso Pirmojo pasaulinio karo reliktas – blindažas, o tiksliau – šio karinio įtvirtinimo liekanos Ši teritorija, prieš Kauno marių vandenims užliejant Pakalniškių kaimą, buvo aukščiau iškilusi pietinė jo pusė. Informaciniame stende parašyta, kad blindažas buvo susprogdintas, tai galima rasti ir gausiuose spaudos šaltiniuose. Kiekvienas, atsidūręs prie griuvėsių, pakėlęs akis nuo reklamos, išvystų gan tvarkingai, vienas šalia kito ant pastato sienos atremtus 9 blokus, kiti 15 – perpus ar smulkiau sulūžę. Keletas, kurie rėmėsi į skersines pertvaras, išlikę beveik nesutrupinti. Pusdienį panaršius internetą galima sužinoti, kad Vaišvydavos (Pakalniškių) blindažo statybos darbai baigti 1915 metais, prieš pat užeinant vokiečiams. Jo ir kitų 2 mažesnių dabartinės Kauno miestui priskirtos Užvingių gatvės teritorijoje sunykusių blidažų statybai ir statybinių medžiagų pervežimui buvo nutiestas kilnojamas siaurasis geležinkelis, panaudotas garvežys, blindažų statybai buvo atvežtas daugiakaušis eskavatorius.

Vienoje garsaus paveldosaugininko J. Lukšės paskaitoje man įsiminė pastaba, jog Vaišvydavos blindažai buvo statomi labai nekvalifikuotai ir skubiai. Iš tiesų, betone niekur nenaudota jokia armatūra. Po 20 tonų sveriantys 5 m ilgio (1,5×1,5) perdengimo blokai tokioje būklėje galėjo išlikti tik ant gerų atramų. Lietuvos karo istorijos 1925 metų leidinyje Pakalniškių blindažas minimas kaip nugriautas. Kam jį reikėjo griauti? Šioje vietoje nevyko jokie susirėmimai, vokiečiai į Kauną pateko kitu flangu.

Prieš kokį 16 metų teko pakalbinti buvusį Vaišvydavos girininkijos eigulį (gimusį 1915 metais) Vladą Micką. Jis papasakojo, kad po Pirmojo pasaulinio karo visiems labai trūko geležų, o blindaže po blokais buvo geležinės sijos. Statybos eiga buvusi labai primityvi – ant atraminių (sieninių) blokų buvo tiesiamos didelio profilio sijos, ant jų – lentos, pertvaros (kas 1,5 m). Betonas pilamas į paruoštus klojinius. Dėl sijų užvirė tikras mūšis, kuriame karo išvengęs blindažas virto griuvėsių krūva. Žmonės plėšė kiek galėjo, ištraukus geležis, blokai sulūžo ir susmuko. Iš po beveik 500 tonų svorio perdangų išplėšti armatūrą, o 9 blokus ištraukti ir pastatyti galais – darbas plikom rankom neįmanomas. Tai galėjo padaryti vokiečių perimto geležinkelio pagalba. Vokiečiai per savo okupacijos laikotarpį Vaišvydavos pakraštyje esančios sodybos ūkiniame pastate buvo įrengę gervę geležinkelio vagonams užtraukti į kalną. Iš to paties žvyro telkinio Nemuno pakrantėje, kur rusų naudotąsi statant  blindažus, buvo vežamas žvyras naujo kelio iš 5-ojo forto iki Prienų statybai (deja, šis kelias tebuvo tik pradėtas tiesti). Nelabai tikėtina, kad vokiečiai galėjo leisti valstiečiams pasinaudoti gerve blindažo griovimui. Greičiausiai, jie atsitraukdami paliko ir gervę ir geležinkelį. Apsukruoliai, pasinaudoję gerve, išplėšę sijas, bandė ir  blokus, matyt, norėdami jais pasinaudoti, bet, pamatę, kad jie be armatūros – paliko styroti.

Pakrūmėje stūgstantys Vaišvydavos blindažo griuvėsiai – žiauraus karo liudytojai, tereikia suprasti, kad tai ir sunkaus, gal ir beprasmiško darbo objektas. Dar viena pamoka mokytojams ir moksleiviams: vaikštant nužymėtomis trasomis nebūtinai reikia tikėti kas rašoma stenduose. Reikia patiems pastovėti, susimąstyti. Ne visiems turėtų būti įtikinama, kad galais sustatyti, į vienas kitą atremti blokai galėjo patys ten atsidurti po sprogdinimo, arba jie sulūžti.

Geriausia tokius istorinius detektyvus spręsti bendraujant su vietiniais gyventojais. O perrašinėtos, kažkieno išgalvotos istorijos negali tapti tikromis.

Povilo Vitkausko nuotraukos