Vainikas iš gražiausių žodžių
Atėjo metas ir rašytojui Romui Sadauskui uždėti vainiką
Rašytojas ir gamtininkas Romas SADAUSKAS
Taip jau įprasta Dainavoj, kad žmogų norint labai pagerbti, jam pinamas vainikas. Atėjo metas ir rašytojui Romui Sadauskui uždėti vainiką: jis 2018 metų lapkričio 21-ąją atšventė savo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį. Per daugelį kūrybos metų Jubiliatas nusipelnė ne paprasto, o ypatingo vainiko. Tad jį piname ne iš pievų ir laukų žolynų, ne iš ąžuolo lapų, o iš skambių žodžių, saulės spinduliais perrištų. Tų žodžių, beje, toli ieškoti nereikia, jie, sakytum, patys į rašytojo knygas susibėgo. Tereikia kurią atsiversti.
Sveikino draugai, bendraminčiai, skaitytojai
Tądien, lapkričio 21 d., sostinėje, Rašytojų klubo salėje vos tilpo didelis visokio amžiaus žmonių – vilniečių ir iš kitur atvykusių – būrys, nes R. Sadauskas neeilinio gimtadienio proga surengtame kūrybos vakare visuomenės „teismui“ pateikė net dvi savo naujausias knygas: eseistinę apysaką „Katino dienos“ ir eilėraščių rinkinį „Gimtoji debesija, arba paskutiniai atodūsiai“.
Šio R. Sadausko kūrybos vakaro programa buvo turininga ir pagyvinta paties jau minėtų naujausių knygų autoriaus vis pakurstomo humoro. Tad salėje įsivyravo labai šilta ir pakili emocinė atmosfera. Susirinkusieji mielai klausėsi vakaro renginyje dalyvavusių rašytojų Stasio Lipskio, Edmundo Ganusausko pasakojimų apie Jubiliato kūrybą, skaitomų jo kūrinių fragmentų. Taip pat apie R. Sadausko kūrybą kalbėjo ir kai ką iš jo kūrinių paskaitė bibliografė Genutė Mačiūtė, aktorius Algimantas Butvilas, žinomi skaitovai Odeta Maziliauskienė ir Juozas Šalkauskas. Autorinių dainų atlikėjas Albertas Antanavičius padainavo.
O kai prasidėjo sveikinimai, ilgai netilo salėje plojimai, nes sveikintojų atsirado daug. Tarp jų buvo ir iš Lazdijų rajono savivaldybės atvykusi delegacija, kuriai vadovavo mero patarėjas Jonas Gudžiauskas. Na, o norintiems pasveikinti naujų knygų autorių jo kūrybos gerbėjams, skaitytojams, teko net eilute išsirikiuoti.
Rūpi aplinka ir žmogus
Visai suprantama, kodėl R. Sadausko kūryba žavi ypač tuos žmones, kurie neabejingi gamtai, jos grožiui, aplinkos, kurioje gyvename, tvarkai bei švarai. Juk ir pats autorius – nenuilstantis kovotojas už sveiką aplinką. O, kaip žinome, be sveikos gamtos negali būti ir sveikos erdvės žmogui buityje ir darbe, ar pagaliau keliaujant bei poilsiaujant.
Kadangi jau nemaža metų nuo pavasario vidurio iki rudens vidurio R. Sadauskas su žmona gyvena Lazdijų rajono Demeniškių kaime, sodyboje, kurios platų kiemą juosia iškilūs seni medžiai ir atsiranda naujų, pačių pasisodintų, tai ir jos aplinka darosi vis jaukesnė.
Toje nuolat gražėjančioje aplinkoje jau keliolika metų paeiliui, paprastai vasarą, vyko įsimenantys renginiai, į kuriuos atvykdavo rašytojų – poetų ir prozininkų, – įvairių meno žmonių. Buvo skaitomos eilės ir prozos kūriniai, koncertavo saviveiklininkai. Dainos, muzika skambėdavo iki vakaro.
Paskui ištisą dešimtmetį, vasarai atėjus, vyko šventė, kuri buvo pavadinta Tarmių ir šnektų atlaidais. Kiekvienąkart joje atsirasdavo kokia naujovė. Buvo įkurta niekur aplinkiniuose kaimuose – ir ne tik juose – dar negirdėta neregėta biblioteka, kurioje vis daugėjo pačių skaitytojų suneštų knygų ir autorių padovanotų kūrinių. Pavadinta ji Meilės biblioteka. O kodėl būtent taip? R. Sadauskas, pamenu, ta proga kalbėjo: daugumoje grožinės literatūros kūrinių, o daugelyje ir kitokio – mokslinio, publicistinio – pobūdžio knygų juk iš tiesų rašoma apie meilę. Ir ne vien apie tą ypatingą žmonių vienų kitiems jausmą, bet ir apie meilę gamtai – medžiui, kitam augalui, gyvūnui, iš jų ir naminiam, pavyzdžiui, katinui. Sakysim, tokiam mielam ir išmoningam padarui, kaip knygos „Katino dienos“ keturkojis veikėjas.
„Mano svariausia knyga“
Taip atsiliepė apie naujausią kūrinį autorius. Ir paaiškino, esą, ši tikrai iš visų jo išleistų knygų daugiausia sverianti. Vadinasi, teisingai – svariausia. Žinoma, pajuokauti galima. O iš tiesų tai ir vaikui, ir suaugusiajam daug malonių įspūdžių teikianti knyga. Tuo labiau intriguoja, kad į jos siužetą, be katino Mikio, įpinamas senelis Romas su senele Irute, tarsi ši trijulė būtų viena šeima, o visi jos nariai – lygiaverčiai ir lygiateisiai veikėjai.
Kaip sakė autorius, knyga buvo parašyta kaip tik toje kaimo aplinkoje, sodyboje, kurioje jauku ir žmogui, ir keturkojui draugui.
Nors Tarmių ir šnektų atlaidai, pasak sodybos šeimininko, daugiau čia neplanuojami, bet sodyba ir toliau atvira pakeleiviui, nusprendusiam į ją užsukti, pabendrauti su šeimininkais, išsirinkti kokią knygą iš Meilės bibliotekos, tuo labiau, kad perskaičius galima jos negrąžinti, o duoti perskaityti dar kokiam draugui, pažįstamui.
Verta drauge su šeimininkais pasivaikščioti po erdvų kiemą, kuriame yra net tokia įžymybė, kaip „Nežinomo poeto kapas“, ar „Tvarto galerija“ su humoristinio pobūdžio piešiniais, esama ir įvairių praeityje čionykščių žmonių naudotų įnagių, kokių dabar nė senoje kaimo sodyboje nelabai pamatysi – jie jau virto istoriniais eksponatais, „išsivaikščiojo“ po visokias sendaikčių ekspozicijas muziejus ir muziejukus.
Tačiau praslinks rudens ir žiemos metas, skaisčiai nušvis pavasario saulė, atplasnos kaip balta paukštė vasara ir… Ką žinai? Gal šioje sodyboje, į kurioje kasmet organizuojamus renginius rinkosi žmonės iš visos Lietuvos, be to, atkakdavo ir iš užsienio, galbūt vėl galėsime rinktis į kokį naujai jos šeimininko sumanytą renginį? Ir šios dvi naujos knygos, tikėkimės, nėra paskutinės. Juk kūrybinė mintis, jei jau kartą užgimė, tai ji turi teisę būti realizuota. O tokių minčių, dar neįkūnytų idėjų, Jubiliatas neabejotinai turi.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos