Bet nešies lyg kišenėje žirnius
Savo kaimo vardus ir vargus.
Jonas Strielkūnas
Sėdžiu Barkštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens, žiūriu į nuo ežero
atšliaužiantį rūką. Su tuo rūku atplaukia per šešiasdešimt metų nutolusios vaikystės prisiminimai,
pakvimpa pradalgėse džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį, klausausi padūmavusiais
partizaniniokaro laukaisgirgždančių šieno vežimų… O galvoje kirba Justino
Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške…“. Visada, kai tik prisimenu gimtąjį Nemaitonių kaimą,
prigludusį prie Švenčiaus ežero, atmintin pasibeldžiatos mielos neseniai mirusio poeto eilutės.
Vaikštau cementuotais sodo takeliais ir šnabždu:
O tėviške, aprūkęs lempos stikle,
praplyšus kojine, rugių šlitie,
kuodeli pakulų, sulos puodyne,
dūmeli vinguriuojantis dangun.
O tėviške, suskilus tėvo klumpe,
puodeli šilto pieno vakare.
Vaikystėje mamos ištiestas ką tik pamelžto šilto pieno puodelis su naminės duonos
riekele išliko visam gyvenimui. Prisimenu alkanus partizaninio karo laikus ir burnoje pajuntu mamos
iškeptos dar šiltos duonos skonį. Tai ne iš miestelio parvežta pirktinė, bet iš girnomis sumaltų šviežių
rugių ant ajerų iškepta kvepianti duona. Prisimenu vaikystėje kaimo senoliai šnekėdavo, kad girnomis
sumaltų rugių duona žymiai skanesnė ir skalsesnė negu pirktinė arba iškepta iš malūne sumaltų grūdų.
Tėvas kasmet pirmiausia spragilu iškuldavo kelias gubas anksčiausiai prinokusių rugių, padžiovindavo
krosnyje ir girnomis sumaldavo. Mama iškepdavo ir, užtepusi sviestu, ištiesdavo man šiltos, dar
garuojančios duonos riekelę. Ta vaikystės duona būdavo tokia skani, kad net pirštus aplaižydavau.
Šilti atsiminimai užlieja krūtinę, ir išvystu save, dar mažą piemenuką, besiglaudžiantį prie šilto karvės
šono. O ausyse lyg gražiausia muzika skamba Nemaitonių vietovardžiai: Vaitkalnis, Lankelė, Senovių
revas, Kasupys, Vertimai, Berniūniškės, Dubija, Valkos, Dumblė…
Vieną ūkanotą vakarą, į sodo
namelio langus įkyriai barbenant rudens lietui, mintimis perbėgau gimtojo kaimo laukais ir suskaičiavau
apie penkiasdešimt vietovardžių.
Kokia laimė senu pagonišku žodžiu pašaukti pakalnėje čiurlenantį upelį, prie ežero
riogsantį didžiulį akmenį, karklų prižėlusį raistą… Sėdžiu, šnabždu tuos nuo mažų dienų galvon
įstrigusius vardus ir, atrodo, šnekuosi su seniai anapilin išėjusiais protėviais. Prisimenu keletą
vaikystėje girdėtų pokalbių nuotrupų: „Vaikai, šiandien gyvulius ginkit į Papartyno revą, o mes eisime šienauti Žvirbliškių pievos“.
Atsimenu, tėvas, surentęs tvarto priestatą, net kelis kartus ragino: „Vaikeli, šiandien, parginęs karves, nubėk į Kamšos raistą ir parnešk karklų vytelių“.
Tas vyteles tėvas susukdavo, pamirkydavo kūdroj ir, dengdamas stogą, prie kartelių, vadinamų
prieraišais, pririšdavo šiaudus, kad vėjas nenudraskytų.
Vietovardžiai – tai iš proistorinių laikų atėję ta pačia kalba šnekėjusių žmonių laiškai.
Gerbdami senolių atminimą, juos privalome išsaugoti ateinančioms kartoms. Juk šie vardai mus
daugiausia ir sieja su protėviais, krašto istorija. Jie kaip ir jaunystėje gegužinėse bei vakarėliuose
skambėję linksmų dainų posmai:
Apibūdinsim mes biskį,
kas ten dedasi Klėriškėj,
pasakysiu vyrai štuką –
mergos mylį Gervaziuką.
Apibūdinsim ir tas –
Makaravičių mergas.
Kai jos šnapso išsivaro,
vakariuką tada daro –
yra sudėtinė sodžiaus gyvenimo, papročių ir būtovės dalis. Kas sukūrė šiuos posmus, niekas net
nežinojo ir nesidomėjo, bet visi mokėjo atmintinai ir dažnai įvairiomis progomis padainuodavo.
Po sunkių darbų ir jaunas, ir senas traukdavo pasilinksminti. O jaunimas asloj prie
žibalinės lempos, skambant akordeono muzikai ir dainoms apie Makaravičių mergas, iki devinto
prakaito trypdavo polkas, valsus, kadrilius…
1968 metų pavasarį tėvui kolchozo lentpjūvėje pjūklas nupjovė dešinės rankos pirštus,
ir aš po pavasario egzaminų sesijos kibau į ūkio darbus. Pirmiausiaruošiau gyvuliams šieną. Per dvi
savaites su dalgiu nurėžiau Barkštinės pakrantę, sugrėbiau, suvežiau į daržinę. Prieš mokslo
metus dar spėjau nukirsti ir miežius. Vasarą darbų nestinga. O kaimo vaikui suktis jų sūkuryje
vienas malonumas.
Universiteto lietuvių kalbos katedra vietoj kraštotyros ekspedicijos, į kurią neišvykau dėl
tėvo traumos, pasiūlė surinkti kaimo vietovardžius. Kiekvieną vardą pagal katedros reikalavimus
užrašydavau į atskirą lapelį, sukirčiuodavau ir pateikdavau trumpą vietovardžio charakteristiką.
Pasitardamas su tėvu, pasiklausinėdamas kaimynų, surinkau šešiasdešimt vietovardžių. Tada dar visi
žmonės žinojo savo pievų, raistų, upelių vardus. 1968 metų studentiška vasara Nemaitonysemano
atmintyje ir išsaugojo tuos tolimų protėvių atsiųstus laiškus.
Kadaise prieš keliolika tūkstančių metų Barkštinės kalną grybštelėjo slenkančio ledyno
liežuvis ir paliko ilgą, gilų griovį, nuo neatmenamų laikų vadinamą Dubakeliu. Mat jo dugnu ėjo kelias.
Iki kolchozų žmonės, brangindami kiekvieną dirbamos žemės pėdą, kalną suardavo ir apsėdavo.
Važinėdavo ledynų padarytu keliu. Dubakelis buvo toks gilus, kad nesimatydavo nei vežimo, nei arklio.
Girdėdavom tik ratų dardėjimą. Su vaikystės žaidimų drauge, sėdėdami ant akmens, klausydavomės ir
spėliodavom: kas gi važiuoja? O kai prunkšdamas arklys kanopomis pradėdavo taškyti upelio vandenį,
išvysdavome vežimą ir jame sėdinčius žmones. Tėvo atmintyje tiltas ant Alėcos stovėjo dar prieš
Didįjį karą. Per karą sugriuvo ir niekam nerūpėjo, nes upelio brasta buvo negili, ir vežimai lengvai
pravažiuodavo. Tiltą pastatė prieš kelis šimtus metų, kai Alėcos reve pradėjo suktis malūnas. Mat,
užtvenkus upelį, pakilo vanduo, ir su vežimais žmonės negalėdavo pravažiuoti. Tėvo vaikystėje prieš
pat Didįjį karą seniausi kaimo žmonės dar buvo matę užtvankos ir ąžuolinės turbinos liekanų. Bet
malūno jau ir tada niekas neatsiminė.
Bolševikai, privertę valstiečius bendrai dirbti žemę, tokias pakrantes pavadino
nenaudojamais žemės plotais, tinkamais tik ganyti. Tai ir ganėme. O kadangi dėl kolchozo žemės
niekam neskaudėjo širdies, žmonės važinėti pradėjo per kalną, šalia Dubakelio. Greitai Dubakelis
prižėlė alksnių ir nuo Saulės užtemimo laikų juo niekas nevažinėja ir jau niekada nepravažiuos. Dabar
Dubakelis – tamsus ir niūrus alksnių prižėlęs griovys be ratų dardėjimo, be mūsų, partizaninio karo
vaikų, sentimentų, be… Ir ne tik Dubakelis, bet ir Barkštinės pakrantės taip užėjo alksniais, karklais,
kad net pėsčiam neįmanoma prasibrauti. O keliolika metų nepjaunamoje, išsigimusioje pievų žolėje
pinasi kojos ir žmogui, irgyvuliui.
Už Alėcos, dešinėje Dubakelio pusėje, stūkso alkakalnis, vadinamas Rūrakalniu. Kairėje
pro alksnių krūmą į Kunigo kalną atsišakoja mažai pravažinėtas šunkelis, nuvingiuoja ir atsiremia į
Koplyčios kelią. Mano ankstyvoje vaikystėje seni žmonės dar prisiminė riogsojusias Koplyčios pamatų
liekanas. Bet mus, vaikus, labiausiai masino ledynų iš Skandinavijos atvilktas didžiulis Lakštutės akmuo.
Tai neįkainuojama dievų dovana mūsų vargingam, nuošaliam kraštui. Prie Koplyčios kelio
telkšantis riedulys buvo įspūdingo dydžio. Jo ilgis ir plotis siekė maždaug po penkis metrus, o aukštis –
apie du su puse metro. Sunku būdavo mums, mažesniesiems, užsikarti, bet, užsikepurnėję ant paties
viršaus, pasijusdavome tokie svarbūs ir dideli, lyg su tuo akmeniu būtume amžiams įaugę į gimtąją
žemę. Kiek marų, karų ir badmečių matė Lakštutės akmuo, laukuose išsibarstę alkakalniai, bet stovėjo.
Ir atrodė, niekas jų niekada neištrins iš mūsų kraštovaizdžio. Deja, įsisiūbavus akmenų sprogdinimo
vajui, neatsilaikė ir šitas milžinas. Dinamitas riedulį sudraskė į gabalus. Žydiškėse pastatytas akmenų
malūnas sutrynė, susmulkino, o savivartės išvežiojo į miestus, išpylė ant tiesiamų kelių.
Sovietiniais laikais niekam nerūpėjo nei kraštovaizdin įaugę didžiuliai akmenys, nei vieniši
alkakalniai, nei karklų prižėlę raistai bei raisteliai, nei… Jie kliudė formuoti ariamos žemės plotus,
ganyklas. Šalino… Melioracija kultūrinėmis pievomis pavertė Kamšos raistą, Dugnelių, Bendrelių,
Striumelių vienkiemius, daugelį mažų aplinkinių raistelių, vadintų skambiais pagoniškais vardais.
Traktoriais Čebato raistelyje sumaitojo nedidelį, gražų piliakalnį…
Tik senesni žmonės kartais dar prisimena melioracijos subjauroto revo, raisto ar kalno vardą. Jaunesni, ar iš kitur atvykę, nežino nei to kalnelio, ant kurio apsigyveno, pavadinimo, nei pievos, kurioje riša karvę, vardo. Jiems tie upeliai, revai ir pievos – pilki ir bevardžiai. O juk žmonės, pamiršę savo vietovardžius, praranda ryšį su krašto istorija, kultūra ir protėviais…
Didžiausia Nemaitonių pieva Lanka prasideda už Alėcos revo. Statūs, alksniais apaugę
skardžiai staiga lyg susitarę prasiskiria į abi puses, sulėkštėja ir atsiranda Lanka vadinamas slėnis.
Nemaitonių Lanka tęsiasi iki horizonto. Už jos prasideda Ringailių Lanka. O toliau – Unkonių,
Žiukiškių, Mockonių, Sepjoniškių Lankos. Alėcos upelio slėniuose daug Lankų ir Lankelių. O visoje
Lietuvoje dar daugiau.
Parvažiavęs namo, žiūriu nuo Rinos kalno į lėtai per Lanką srovenančią Alėcą, į Bučionių
miške dingstantį Stakliškių – Žiežmarių vieškelį, į… Ir vėl prisimenu Justiną Marcinkevičių:
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis Lietuva.
Ir tikrųjų, Lanka mus, partizaninio karo vaikus, ir užaugino, ir dainų išmokė, o per pievą
vingiuojantis kelias išvedė į žmones. Baigę mokyklas, akmenis vežiojančiomis savivartėmis,
išdundėjom į miestus, į universitetų auditorijas, į… Bet ir po daugelio metų jaunų dienų prisiminimai
šildo krūtinę, žadina mielus sentimentus. Stovėdamas po didžiule laukine kriauše, kurios papuvusios
grūšiukės vėlyvą rudenį būdavo didžiausias mūsų, piemenukų, skanėstas, žiūriu į nušienautą pievą ir
pradedu niūniuoti mano jaunystės metais dažnai skambėjusį posmelį:
Bet žvaigždutės paliko neskaitytos,
ir galbūt jų jau nieks nesuskaitys –
aš mačiau glamonėjo tave kitas,
ir aistringai bučiavo tave jis.
Mintyse vartalioju tuos posmelius, ir atrodo, kad dainuodamas Lankos vieškeliu su merginomis traukiu į vakarėlį. Vaikštau iki ašarų pažįstamais laukais ir prisimenu save, dar mažą Vaitkūnų pradžios mokyklos mokinuką, šviesią gegužės naktį per Somiliškių pievą, pro Šiurpakalnį pareinantį iš majavos. Einu basas ir gerai jaučiu gaivią, ką tik užkritusios rasos vėsą, prisimenu nusiklausytų giesmių žodžius:
Sveika Marija, motina Dievo,
iš dangaus duota naujoji Ieva.
Eidamas pro Šiurpakalnį, visada stengdavausi garsiai giedoti kokią nors šventą giesmę.
Mat iš vyresnių žmonių pasakojimų vis prisimindavau kadaise Selenio Amilkai ant Šiurpakalnio
pasivaidenusią balta marška, apsisiautusią žmogystą, ir per nugarą nubėgdavo šiurpuliukai. O Amilkai
tada nuo išgąsčio įsimetė rožė, ir Uršos Mackus kelis kartus lakstė pas šaptūną net už Semeliškių.
Užkalbėtas vanduo padėjo, bet nuo to laiko moteris visada dideliu lanku apeidavo Šiurpakalnį.
Viskas, ką regėjau alkanos vaikystės metais, išnyra iš atsiminimų rūko ir šildo krūtinę.
Kartais rugiuose prie šulinio šmėkšteli išblukusi piemenaitės skarytė ir pasirašo eilėraščio posmelis:
Man jos vardą miškai atkartoja,
ir takelis nubėga laukais –
įsižiūriu ant akmenio stovi
piemenaitė lininiais plaukais.
Ir šiandien dar tebekvepia į saulę atgręžtuose Pakarailos revo šlaituose prisirpusios pirmos žemuogės. Su vaikystės žaidimų drauge Damute dažnai bėgdavom į alksnyną uogauti. Paskui srėbdavom pienu užpiltas žemuoges. O kokios gardžios būdavo Polimų raiste peržiemojusios spanguolės. Pavasarį po pamokų, eidami iš Užuguosčio septynmetės, pasukdavom į raistą, rinkdavom ant samanų išsibarsčiusius raudonus spalgenų karoliukus ir smaguriaudavome.
… Parvažiavęs į tėvų sodybą, vaikštau po kadaise basomis kojomis išbraidytas pievas ir raistelius, dairausi ir nematau akmens, ant kurio sėdėdavau, ganydamas gyvulius, ir, švilpaudamas alksnine piemens dūdele, žiūrėdavau į gražų upelio vingį, kurį jau seniai ištiesino melioracija… Žiūriu ir sielojuosi, kad mielo vaikystės kraštovaizdžio jau niekada neparodysiu nei savo vaikams, nei vaikaičiams, nei… Tik Švenčiaus ežeras su nuskandintu senųjų dievų aukuru, tik vandenin subridę meldai ir ajerai vis dar tebeošia senąsias protėvių legendas.
