Senojo kaimo žmonės jau kadaise bus pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, taigi lygiai taip, kaip ir vasarą. Štai todėl mėnuo ir pramintas vasariu. Tačiau vėjas pučia aštrokai, blokšdamas saują snaigių į akis, net ašaras išspaudžia. Todėl ir sakoma: „Vasaris-ašaris“, arba tiesiog – pusčius, pūslys. O kadangi šis mėnuo trumputis, jam tinka ir kitokie pavadinimai, vartoti skirtingais laikais: pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis. Dar įdomu, kad kaimynuose, Latvijos Kurše vasaris būdavo vadinamas ir žvakių mėnesiu. Iš kur būtų kilęs toks pavadinimas, kurį latviai primiršo, per vokiškuosius kalendorius priėmę lotynų kilmės mėnesių vardus?
Nuo žiemos saulėgrįžos praėjus apie 40 dienų, tradiciniame kalendoriuje privalu būti kitai iškiliai šventei. Vasario 2-oji – bažnytinė Kristaus paaukojimo diena, tačiau yra „priglaudusi” ir nemažai liaudiškų papročių. Lietuvos kaime šventė buvo praminta Grabnyčiomis, nes bažnyčioje tądien šventinamos graudulinės žvakės. Jos yra iš kvapnaus bičių vaško. O degamos dažniausiai prie mirštančiojo, per šermenis ar mirties metinių sukaktį. Todėl priežodis ir sako: „Sveikatos netekęs, dairykis žvakės“.
Graudulinės liejamos dvejopai: į tam tikras formeles arba pakabinus virš dubenio apskritą lankelį su pririštais knatais ir juos paeiliui laistant ištirpintu vašku. Dar būta ilgų bei plonų žvakių, kurios šiltos iškočiojamos ir susukamos į kamuolį. Atvyniojama tos žvakės tiek, kiek prireiks žibinti. Žvakes senovėje gamindavo ir iš avitaukių, tačiau tokios tinka tik šiaip kur pasišviesti, bet ne šventinėms apeigoms.
Grabnyčių šventė susijusi su pirmaisiais pavasario požymiais. Sakoma: „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių“; „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla“; „Po Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės“, „Per Grabnyčias žąsinas po lašais atsigeria“, „Nuo Grabnyčių jau kreiva vėžė“. Taigi šie priežodžiai liudija, kad vasario pradžia yra antrasis po Pusiaužiemio gamtos žingsnelis pavasario link. Juk šviesioji paros dalis padidėjo nuo saulėgrįžos visa valanda su puse. Tačiau, anot poeto P. Vaičiūno, „Saulė perlais barsto sniegą, / Sniego pusny žemė miega“. Ir pūgų, kai žemė su dangumi maišosi, ir šalčių, kai tvoros pokši, dar gali pasitaikyti…
Žmonės Grabnyčių dieną spėliodavo būsimųjų metų orus ir derlių. Jei diena saulėta, manyta, kad pavasaris būsiąs ankstyvas, o vasara – su dažnomis perkūnijomis. Gero javų derliaus tuomet neverta tikėtis. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais verčiau sėti ankstyvuosius miežius. Ir apie būsimus lino darbus jau laikas pagalvoti. Saulėtas rytmetis sako, kad tais metais reikia sėti ankstyvuosius linus, o jei saulutė pasirodytų tik apie vidurdienį – vėlyvuosius. Vaikams šiukštu tądien varveklius nuo stogo atbrailos daužyti – kad linai neišgultų. Mosėdiškiai Grabnyčių vidurdienį ir vakarop pasėdavo į du indelius ant palangės po trupučiuką linų sėmenų. Ir žiūrėjo, kurie anksčiau sudygs, gražesnius želmenis išleis. Tada tuo metu – vidurdienį ar pavakare – pavasarį ir sėdavo. Šventinamas graudulines žvakes irgi apvyniodavo pakulų sruoga – kad ilgesni linai užaugtų. O žvakes laikydavo įvyniotas į drobės atraižą, kuria galima apsirišti sąnarį skausmui nuo darbo įsismelkus. Linų sruogelė kartu su kadugio ar eglės šakele (bundančios gyvybės ženklu) būdavo pašventinama bažnyčioje kitą dieną, vasario 3-ąją – per Šv. Blažiejų. Toji pagelbstinti persišaldžius gerklę – bereikia sruogele apsirišti kaklą. Tad daugybė mitinių atodairų būdavo skirta linų auginimui, nes tai – po rugių auginimo duonai kasdieninei yra antras pagal svarbą darbas.
Šventinę dieną pakilęs vėjas – negeras ženklas. Rytų Lietuvoje sakydavo taip: „Jei Grabnyčių vėjas takus prašlavinėja, tai gaspadoriui pavasarį kluonus iššluos“ – pristigs pavasarį šieno. Grabnyčios dienos išvakarėse paskutinį kartą vilkai „ūžauja“; sakoma, kad jau baigiasi pilkių laikas, vilkų mėnuo. Dzūkus gąsdindavo badmetis, tad jų toks priežodis apie saulėtas Grabnyčias toks: „Velyc vilką regėc namuos, ne saulę“.
Kol dar nebuvo perkūnsargių, žmonės labai bijodavo perkūno įžiebto gaisro. Iš čia ir vienas smarkiausių lietuviškų prakeiksmų: „Kad tave superkūnytų!“. Nuo perkūno įtrenkimo, manyta, gelbsti graudulinė žvakė, žibinama užėjus grėsmingam audros debesiui ir statoma ant palangės ar krosnies prieždos. Naujai statoma troba iškart būdavo apsaugoma nuo perkūno – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės, šventintų žolelių, Šv. Agotos duonos. O toji duonelė tampa namų sauga, ją pašventinus bažnyčioje vasario 5-ąją.
Grabnyčių žvakė praversdavo ir Joninių naktį paparčio žiedo beieškant – ją užžibinus pragaro gaivalų kerai nebebaisūs. Šia žvake galima ir aitvarą namuosna prisivilioti, ją uždegus puodynėje ant aukštinio; toks „tikras“ būdas buvo žinomas Suvalkijoje. Užkeiktą lobį norint išsikasti, pirma su grauduline reikia ratą apsibrėžti. Ir dar: uždegus graudulinę vestuvių metu, iš juodo pavydo blogio linkima jaunajai, – kad toji neturėtų šeimyninės laimės…
Liaudiškos šnektos palyginimai, minint žvakę, yra gražūs: žmogus tiesus kaip žvakė, apsirėdęs gražiai kaip žvakė, jo akys šviečia kaip žvakės. O apie kokį netikusį darbą taip pasakoma: „Nei Dievui žvakės, nei velniui šakės“.
Mitologijos ir papročių tyrinėtojai linkę manyti, kad vasario 2-oji kitados buvusi pirmoji iš devynių metinių dievaičio Perkūno pagerbimo švenčių. Štai kodėl šią dieną kaime dar vadindavo Gramnyčiomis. Pavadinimų sutapimas neatsitiktinis: panašūs žodžiai čia jungia skirtingų laikmečių ir skirtingų kultūrinių sluoksnių šventes.
Autoriaus archyvo nuotraukos
