Šiais, 2015 metais, Vilniuje, nuo žalumoje skendinčio Santariškių vaikų ligoninės parko atitvertoje aikštelėje, tarsi kokioje itin erdvioje dailės studijoje po atviru dangumi, šeštus metus iš eilės vyko jau tradiciniu tapęs tautodailininkų pleneras, kuriam įpusėjus ir aplankiau ten kone be pertraukos triūsiančią vyrišką kompaniją. Mat ilgų pertraukų nė nebuvo kada dalyviams prasimanyti: laiko mažai, vos keturios dienos, o kiekvienam meistrui juk reikia suspėti baigti darbus, kurie atrodė pradėti su plačiu užmoju – daugiausia kuriant gana įspūdingo dydžio ir sudėtingas, su daugybe smulkių detalių, medžio skulptūras.
Meistrą giria darbai
Vis dėlto nutaikęs valandėlę prieinu prie kiekvieno kūrėjo, pakalbinu. Tik vyrai ne itin šnekūs, patys girtis nelinkę, matyt, todėl, kad visi puikiai žino, jog niekas geriau jų darbų nepristatys, neapibūdins, kaip plenero organizatorius Antanas Stackevičius. Ir iš tiesų…
„Viskas prasidėjo tarsi labai paprastai, – porino ponas Antanas. – 2009 metais pasikeitė Vaikų ligoninės direktorius: pasibaigus kadencijai atėjo dirbti buvęs Seimo narys, medicinos mokslų daktaras, profesorius Juozas Raistenskis. Kaip tik tada ligoninei priklausanti laisva teritorija buvo išvalyta, sutvarkyta ir paversta rekreaciniu parku. O man, taip pat kadenciją baigusiam Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojui, atsirado galimybė tiesiogiai prisidėti prie parko atnaujinimo veiklos. Svarbiausia, kad prof. J. Raistenskio ir mano mintys dėl parko pritaikymo ne tik rekreacinėms, bet ir vaikų fitoterapijos reikmėms, sutapo, taigi pradėjome tą darbą. Nusprendėme, kad tarp parko medžių, palei specialiai įrengtus takus išdėstytos medžio skulptūros, kiti tautodailės kūriniai parką padarys daug įspūdingesnį, be to, dar sustiprins jo gydomąjį poveikį mažiesiems ligoniams. Kaip vėliau paaiškėjo, neapsirikome… Kai suorganizavome pirmąjį plenerą, tiesa, jo dalyvių būrys buvo mažesnis, negu vėlesniais metais, bet jau tada parke atsirado keletas ryškių meninių akcentų – tąkart sukurtų medžio skulptūrų. O štai dabar šioje septynių hektarų žaliojoje erdvėje išdėstyta apie keturiasdešimt „medinukų“ ir maždaug dvidešimt tautodailės darbų iš akmens. Parke tiesiami nauji, grindinio trinkelėmis iškloti takai, prie kurių ir bus išdėlioti mūsų plenero dalyvių kūriniai… Įdomu, kad prieš trejus metus mums čia bedirbant, birbinant pjūklus, atsiliepdavo retas Lietuvoje paukštis – griežlė. Matyt, kažkur netoli ji perėjo, nes vis griežė ir griežė. Mums atrodė labai įdomu pasiklausyti jos neįprasto balso“.
Atsiranda ir jaunų dalyvių
Kadangi jau ne pirmą ir ne antrą sykį lankau kasmetine nedidele, galima sakyt, kamerine, bet svarbia kūrybos fiesta virtusio čionykščio plenero dalyvius, tai pastebiu ir aiškų požymį: ši kūrybos srovelė turi galimybių almėti ir toliau, gal net stiprėti, nes atsiranda naujų, be to, – jaunų ir labai kūrybingų – dalyvių. O parke vietos skulptūroms ir kitoms grožybėms statyti vietos, oi, dar kiek yra: nežinia kiek metų prireiktų norint jį visą tautodailininkų darbais išdabinti. Tad štai ir šiemet „pagaunu“ vieną naują ir tikrai jauną dalyvį… Na, bet gal metas suminėti visus tuos kūrybingus ir kilniam reikalui – mažųjų ir kiek augesnių ligoniukų – labui, jų greitesnei fizinei ir dvasinei reabilitacijai po įvairių traumų, po chirurginių operacijų, savo darbo vaisius skiriančius žmones. Tai , galima sakyt, seni pažįstami tautodailininkai iš „pa Utenas“, ar beveik iš ten, t.y. iš gretimų rajonų, kilę – Vytautas Šemelis (Utenos r., Sirutėnų k.), Romualdas Šimkūnas (Utenos r., Vyžių k.), Vidmantas Kviklys (Molėtų r., Giedraičiai), Pranas Petronis (Anykščių r., Viešintos), Valentas Survila (Anykščių r., Naujieji Elmininkai), Svajūnas Rimkevičius (Ignalinos r.). Iš kitur – Edmundas Broga (Vilnius) ir Mindaugas Vyšniauskas (iš Varėnos – jauniausias, bet, kaip matyti, perspektyvus tautodailininkas). Taigi atsirandant jaunų dalyvių turbūt rasis ir naujesnių kūrybos stilių, meninės raiškos krypčių, na, ir , suprantama, naujų temų.
„Mūsų ligoninės chirurgas Vidmantas Kviklys, nors apie keturiasdešimt metų triūsia vaikų chirurgijos srityje, bet kūryboje mėgsta stambias figūras, jam vis išeina didelės skulptūros, taip sakant, „pagal Jurgį ir kepurė“, mat pats yra vyras kaip mūras, – juokavo plenero organizatorius. – Tai jis ir šiemet išsirinko visų storiausią ąžuolo rąstą. Vadinasi, ir skulptūra išeis nemenka. Iš profesijos architektas Edmundas Broga yra surengęs keletą autorinių darbų parodų, dalyvavo ir savo tėviškėje, Dusetose, surengtame plenere, be to, visuose mūsų pleneruose darbavosi. Kiti ne pirmus metus dalyvaujantys medžio drožėjai yra Pranas Petronis, Svajūnas Rimkevičius, Romualdas Šimkūnas. Naujokai – Valentas Survila ir Mindaugas Vyšniauskas. Šiemet jų darbams ąžuolo medienos įsigijome iš Trakų miškų urėdijos. O štai Vytautas Šemelis – ne medžio drožėjas. Jis savo darbams naudoja kitokią medžiagą – akmenį“.
Tinkamai prižiūrimos naudojant šiuolaikines apsaugos medžiagas šio parko medinės skulptūros estetinės išvaizdos bei gydomojo poveikio nepraras ir per artimiausius penkiasdešimt metų, džiugins ligoninėje gydomus vaikus. Na, o Vytauto Šemelio sukurtos akmeninės grožybės, galės „gyventi“ šimtmečius.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
