Lietuvoje nemažai upių ir upelių buvo gana intensyviai reguliuojami, gilinami, tiesinami ir pertvarkomi. Dėl tokio intensyvaus dirbtinio reguliavimo drastiškai sunyko nemažai vandens telkinių. Kaip išsaugoti ir atgaivinti natūralias upių ir upelių ekosistemas?
Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas sako, kad upių ir upelių ištiesinimas pasaulyje vykdomas dėl įvairių priežasčių: laivybos, žemių sausinimo, žemių drėkinimo, potvynių reguliavimo. Lietuvoje šie procesai ypač intensyvūs buvo XX amžiaus 7-9 dešimtmečiais siekiant kuo didesnius žemės plotus pritaikyti žemės ūkiui. „Dėl dirbamų laukų našumo upės ir upeliai Lietuvoje buvo gana intensyviai reguliuojami, gilinami, tiesinami ir pertvarkomi, – pasakoja G. Sabas. – Kitais žodžiais – nemažai tokių upelių buvo paversti grioviais, skirtais kuo greičiau nuleisti vandenį iš melioracijos sistemų“.
Pasak specialisto, intensyvūs melioracijos procesai ilgainiui padarė ženklią neigiamą įtaką Lietuvos upių vandens ekosistemoms. „Toks upelių reguliavimas ir jų pavertimas melioracijos grioviais iš esmės pakeitė natūralius vagų procesus, upių vandens balansą, iki minimumo sumažino gamtos buveinių ir jose gyvenančių vandens augalų, vandenų dugno gyvūnijos ir žuvų įvairovę bei gausumą“, – pabrėžia G. Sabas.
Dėl šių procesų suprastėjo ir natūralus upelių apsivalymas, todėl daugumoje ištiesintų upių vandens kokybės rodikliai neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų. „Mažai tikėtina, kad be papildomų priemonių gera ekologinė būklė galėtų atsistatyti ateinančiais dešimtmečiais“, – pastebi pašnekovas.
Sprendimas – švelnusis upių renatūralizavimas
Upių ir upelių ekologinės būklės pagerinimui daugelis ES šalių, taip pat ir Lietuva, sureguliuotose upėse jau naudoja vadinamąsias švelniojo renatūralizavimo priemones. G. Sabas pasakoja, kad švelniosios renatūralizacijos priemonės – tai sraunumų, užutekių, duburių ir slenksčių suformavimas upės vagoje, jos skerspjūvio pakeitimai. Tam naudojamos natūralios gamtinės medžiagos, tokios kaip akmenys, gargždas, mediena. Renatūralizacijos priemonėms priskiriamas ir medžių sodinimas vagų šlaituose ar pakrantėse. „Taip sudaromos sąlygos formuotis upių buveinėms, skatina rūšinę įvairovę bei gausumą. Šios priemonės taip pat pagerina deguonies pasisavinimą upėje, savaiminį apsivalymą. Upių ir upelių šlaitus apsodinus medžiais ribojamas vandens paviršiaus apšvietimas, sukuriamas pavėsis, todėl vasarą mažėja vandens temperatūra bei upės vagos apaugimas pakrantės augalija“, – sakė G. Sabas.
Dar viena efektyvi renatūralizacijos priemonė – natūralūs akmenys. G. Sabas sako, jog iš pavienių akmenų upės vagoje galima formuoti tėkmės įvairovę, kuri net iki 60 proc. padidintų deguonies įsisavinimą vandenyje, o tai sudaro palankesnes sąlygas biofaunai – daugiau įvairesnių ir tauresnių žuvų geriau prisitaikę išgyventi tekančiame ir ypač deguonies prisotintame vandenyje. Ant akmenų paviršiaus taip pat gali formuotis naujos vabzdžių ir makrofitų buveinės.
Akmenų metimai, medžių kelmai sumažina erozijos poveikį, formuoja rėvas ir sietuvas, kurie būdingi natūralioms upių vagoms. Jie, kaip ir medžių nuovartos, formuoja užutekius, kuriuose kaupiasi sąnašos. Šiose sąnašose gali kurtis jautrios makrofitų, o kartų makrobestubūrių rūšys.
Lietuvoje ES lėšomis finansuojamas upių renatūralizacijos projektas prasidėjo 2018 metais nuo tyrinėjimų ir projektavimo darbų. Parengus projektus, atlikus reikalingus derinimus ir gavus leidimus švelniosios renatūralizacijos priemonės buvo įgyvendintos 78 Lietuvos vandens telkiniuose.
„Danijoje, Vokietijoje, Olandijoje, įgyvendinus upių atstatymą ir tam panaudojus įvairias renatūralizacijos priemones, atsiskleidžia teigiami upių ekologinės būklės pokyčiai. Remiantis užsienio gerąja patirtimi galima teigti, kad renatūralizacijos priemonių taikymas žmogaus labai pakeistose upėse yra vienas iš geriausių būdų atkurti upių gerą ekologinę būklę“, – sakė Aplinkos apsaugos agentūros Hidrografinio tinklo skyriaus vedėjas Gintautas Sabas.
AAA archyvo nuotrauka
