2015-09-11 šalies regionų aplinkos apsaugos departamentų inspektoriai, kiti specialistai, Aplinkos ministerijos bei kitų sferų specialistai, neabejingi aplinkosaugai, rinkosi į kasmetinį sąskrydį Zarasuose. Vadinamojoje Zaraso ežero Didžiojoje saloje tradiciškai susitikę aplinkosaugininkai turėjo galimybę neformaliai pabendrauti tiek su kolegomis, tiek su Aplinkos ministerijos specialistais, vadovybe.
Beje, reikėtų iš karto pridurti, jog sąskrydžio dalyviai pradžioje tądien rinkosi prie Puntuko, Anykščių rajone. Čia visi apžiūrėjo savitąjį Medžių lajų taką, esantį Anykščių regioniniame parke. Apžiūrint tokį objektą nejučia būna ir diskusijų apie saugomas teritorijas. Tradicinį aplinkosaugininkų sąskrydį į savo valdas šiemet pasikvietęs Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento specialistai Anykščiuose pasiūlė pasikalbėti išsamiau tema „Saugomų teritorijų tvarkymas. Bendradarbiavimas režimo laikymosi kontrolės srityje“. Tema lyg ir prakaituoti verčianti, lyg ir angažuojanti, kaip ir visos Lietuvos aplinkos apsaugos inspektorių sambūris. Susibūrimas, švente patampantis, tad šventėje diskusijų dantys, kaip įprasta, irgi yra šventiniai – niekas niekam į atlapus nekimba, prie giliai slypinčių šaknų nesikasa… Juoba, dar jokio alaus neragavus (alaus horizontai buvo matytis tik vakaro saulutei į Zaraso ežero tolumas besileidžiant, t.y. pasibaigus darbo dienai).
Tačiau apie saulužės nuskuodimą anapus horizonto kalbėti dar ne metas. Tegu bus graži rugsėjo vienuoliktosios popietė, kai dalis (kas liko namučiuose, darbe, tiems juk kasdienis ar rutininis darbas rūpėjo) visos Lietuvos aplinkosaugos specialistų rinkosi prie Zaraso ežero. Ir Aplinkos ministerijos vadovybės kalbų klausytis, ir Zarasų savivaldybės vadovų sveikinimų išgirsti, ir vienas su kitu neformalioje aplinkoje padiskutuoti, ir ūpą keliančiose varžytuvėse sudalyvauti, ir…
Lauris Martišius, Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius, pasitikdamas savus ir svetelius, pasidžiaugė, jog pavyko privalomuoju nurodymu užsakyti pakankamai saulėtą, pakankamai, ūkanotą, pakankamai rudenišką, tačiau visai puikų orą, jog to oro tiekėjai (kažkur aukštai, aukštai…) suvis neapgavę… Gal kai kam ir sunkiai šioje srityje sekėsi derinti privačius ir tarnybinius interesus, tačiau, jei žodžiai buvo malda, ji, ko gero, ir išgirsta buvo.
Lauris Martišius padėkos žodį tarė už draugiškumą organizuojant kasmetinį renginį Aplinkos ministerijos vadovybei, Zarasų rajono savivaldybės administracijai, šios savivaldybės merui Nikolajui Gusevui, visiems Utenos RAAD-o specialistams, ne vien prakaitą dėl geresnės svetelių savijautos liejusiems, o ir išmonės nestokojusiems, įvairiausių „žaislų“ prinešusiems…
Buvo sugiedotas Aplinkosaugininkų himnas, stiebu sliuogė aukštyn Žemės vėliava, Jungtinių Tautų pagarbos mūsų planetai Žemei, jos išsaugojimo idealams, simbolis.
Po pakilios giesmės žodį taręs aplinkos viceministras Algirdas Genevičius prašė sąskrydžio dalyvių atleidimo, jog šiek tiek vėlavo į tokią gražią šventę. Toks atsiprašymas reiškė ne ką kitą, jog visi šioje šventėje yra lygūs, viršininkavimui laikas – tik darbo metu…
„Įsivaizduoju visus aplinkosaugininkus tvirtai savo rankomis laikančius Žemės rutulį. Už tų rankų matau šiandien ir kitus gamtai neabejinguosius žmones, kurie vadintini gamtos draugais. Laikydami savo rankose tokią brangenybę, mes visi turime pajausti ir didžiulę atsakomybę. Reikia perduoti nuostabiąją Žemę kitoms kartoms. Nesuniokotą, neužterštą, atgimusią. Toks siekis turi būti kiekvieno širdyje. Ir tada visi mes kursime stebuklą. Jei kas nori grožį ir stebuklą paversti kuo kitu, mes, aplinkosaugininkai, esame priversti būti ir rūstoki. Tačiau šiandien, nors vieną kartą per metus, juk turime jaustis: susirinkome į savo šventę! Ir būkime joje!“ – sakė aplinkos viceministras Algirdas Genevičius.
Nikolajus Gusevas, Zarasų rajono savivaldybės meras, sveikindamas sąskrydžio dalyvius, atvykusius iš visos Lietuvos į Zarasų kraštą, į Zaraso ežero Didžiąją salą, ragino visa kuo pajausti Zarasų krašto gamtos grožį, kartu – ir šventės erdves.
„Džiaugiamės, jog Zarasai tapo įvairių renginių tarsi ir sostine. Visa tai susieta su mūsų vandenimis, ežerais. Džiaugiuosi, jog toje sostinėje šiandien yra visos Lietuvos aplinkosaugininkai. Sakoma, jog darbas yra gyvenimas, o gyvenimas – nuolatinis darbas. Jei šiandienos bendravimas, rungtys yra taipogi darbas – tegu jis švente tampa!“ – linkėjo Nikolajus Gusevas, Zarasų rajono savivaldybės meras, įteikdamas simbolinę dovanėlę, liudijančią apie apsilankymą Zarasuose, viceministrui Algirdui Genevičiui.
Žinant, jog RAAD-uose, aplinkosaugininkų gretose nūnai pernelyg dažnai pasklando žodeliai „gavau atleidimo lapelį“, šventės vedantysis skelbė, jog tas „lapelis“ galįs sambūryje atverti erdvę laisvai šventei, ar bent pradžią Sportinei olimpiadai!..
… Jei jau susirinkta prie gražuolio Zaraso ežero, nors ir rudeninei vėsai jo vandenį kiek atšaldžius, kai kas buvo ir „krikštijami“. Nuo vadinamųjų Nojaus (arba Drakono) laivelių irklų žeriamais purslais. Labinuosi su Skuodo bei Šilalės aplinkos apsaugos agentūrų vedėjais Algimantu Skersiu bei Antanu Leščiausku – pusiau sausi, pusiau vandenyje mirkyti… Ir tai – tik po treniruotės prieš varžybas „Nojaus laivas“! Neatsitiktinai kai kas apsigaubė polietileno švarkeliais, nuo lietaus apsaugančiais (neatsitiktinai varžybų organizatoriai perspėjo: jokių garantijų, jog jūsų rūbeliai liks sausi!), kad nepatyrę komandos nariai, drąsiai irklu vandenį taškantys, suvis visų komandos draugų neišpraustų, iš karto prie laužo šonus kaitinti beigi rūbus džiovinti nepasiųstų…
Varžybos „Nojaus laivas“ traukė visų dėmesį, nes kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atstovai (komandoje – net 21 irkluotojas) nenorėjo užleisti garbingos pirmosios vietos nei kolegoms iš kitų departamentų, nei Aplinkos ministerijos atstovams.
Regis, tose varžybose geriausiai sekėsi Klaipėdos regiono atstovams, nors kauniečiai skelbė, jog geriausios regatos – Kauno mariose. Kaip ten bebuvę, tačiau viskas buvo daroma šventinės nuotaikos labui, o ne kovinei dvasiai palaikyti.
Jei jau vanduo kai kam visai patiko, buvo siūloma ir savotiškai kibirėliu, jo rankomis nelaikant (tik keliomis virvėmis), vandenį pernešti. Tokia rungtis buvo pavadinta „Pristatyk mėginį“.
Tatai padarius, laikas ir prie kitos rungties („Nepalik pėdsakų“) artintis – rankiojant iš galo pagalius, jais grįsti kelią. Panašiai, kaip ir sovietiniame anekdote apie sėkmingai bet lėtai judantį traukinį Baikalo-Amūro magistralėje, kai bėgiai imami iš sąstato galo, klojami priekyje, – traukinys juk juda! Kas greičiau juda – tas ir laimi! Judėti teko lyg ir alaus kryptimi, laiko buvo apsčiai – ir šeštadienis, ir sekmadienis juk yra nedarbo dienos…
Kas greičiau juda… Panašaus refreno minties burėmis buvo klota ir tarnybinių automobilių dvikojų vilkikų-stūmėjų vadinamosios „Ekologiškos lenktynės“. Jose vieną tarnybinį automobilį turėjo traukti tokios „arklio jėgos“: 4 vyrai ir 1 moteris. Ir vėl smagiai po šios rungties buvo nusiteikusi Klaipėdos regiono komanda!
… Išvykome vakaro juoduliui suvis artinantis, tačiau šventė vis gyvesne darėsi. Ana, atvyko ir šaunūs zarasiškiai muzikantai, kad užgrojo… Šventė suvis pačiomis gražiausiomis Zaraso bangomis suvis be vėjo sulingavo!
Ūpas yra ūpas! Suvis geras kiekvienos šventės aprėdas…
Augusto Uktverio nuotraukos
