Ruduo – paslaptingas metų laikas, kuomet lankome savo artimųjų kapus. Senovėje šį laikotarpį vadindavome Ilgėmis. Svarbiausia būdavo kapų lankymas, ugnies žiebimas ir bendros vaišės. Tikėta, jog reikia atsilyginti vėlėms už jų pagalbą nuėmus derlių, o taip pat kreiptis tam tikrais atvejais. Net ir šiuo metu kai kur kaimuose kalbama, jog užpuolus gyvenimo negandoms reikia susirasti apleistą kapą, jį sutvarkyti ir uždegti žvakę. Taip galima užsiprašyti pagalbą iš vėlių pasaulio.
Amžinojo poilsio vietos būdavo gerbiamos, iš kartos į kartą būdavo nurodomos kalvelės, kurių teritorijoje reikia laikytis nustatytos tvarkos. Jose negalima pjauti senmedžių, ganyti gyvulių, teršti, savintis net akmenėlio. Šitokiu būdu dauguma jų išliko iki mūsų dienų.
1959 metais pro Strėvos kaimą buvo tiesiamas magistralinis kelias. Nutiko taip, kad tas kelias užkliudė senkapius. Niekas neklausė Strėvos kaimo žmonių, atvažiavę traktoriai ėmė stumti kalnelį su senolių palaikais žemyn į Strėvos upę. Pasirodė žmonių kaulai, dar nesupuvę storų lentų karstai… Žmonės subėgę ėmė prieštarauti. Kelio tiesimo inžinieriai šoko teisintis, kad jiems esą reikia vykdyti planą.
Tuometinis Strėvos girininkas V. Šakalis paskambino archeologui V. Daugudžiui, kuris atvyko išeiginę dieną ir ėmėsi tyrinėti dar likusius kapus. Tyrimo metu nustatyta, kad žmonės kalnelyje laidoti tvarkingai, eilėmis, šiaurės ir šiaurės vakarų kryptimis. Palaikai mediniuose karstuose, ant krūtinės sudėtomis rankomis. 45-50 metų vyro kape ties galva surastas sidabrinis dvidenaris su Vyčio atvaizdu ir 1620 metų data (iš Žygimanto III valdymo laikų). Moters kape surastas žalvarinis su akute žiedas, datuojamas XVI-XVII a. Strėvos kaimo žmonių atminties dėka 2015 metais buvo pažymėtos senkapių ribos.
2017 10 31 Aukštadvario regioninio parko direkcija kartu su Semeliskių girininkijos girininku A. Barišausku bei miškininkais E. Šumskiu, R. Kaminsku, V. Baškevičiumi, Trakų miškų urėdijos viešųjų ryšių specialiste A. Komičiene tvarkė Strėvos senkapius. Pastatytas informacinis stendas, nuo senkapių buvo šalinami miškininkų nupjauti menkaverčiai krūmai, sausos šakos.
Talkinti atvyko savanoriai iš Vilniaus, darydami gerus darbus Lietuvai, kuriuos subūrė I. Jonaitytė. Pietų pertraukos metu visi susibūrė prie laužo, čia pasivaišino žolelių arbata, naminiu obuolių pyragu.
Apie Strėvos kaimo istoriją ir senovinės Ilgių šventės tradicijas papasakojo parko specialistė R. Balsevičiūtė. Talkoje dalyvavusi žurnalo „Miškai“ korespondentė A. Kvedarienė prašė papasakoti apie vaistinius augalus Strėvos apylinkėse.
Baigus darbą prie senkapių stendo buvo įžiebtos Vėlinių ugnelės, ant vėlių stalelio palikta obuoliukų, giedama giesmė vėlėms. Šaunūs savanoriai pasižadėjo talkinti ir kitą kartą. Oras pasitaikė palankus, todėl darbas vyko greitai. Svarbu ne vien darbas, tačiau ir nuoširdus, lyg vienos šeimos narių bendravimas.
Nuoširdus ačiū savanoriams, VĮ Trakų miškų urėdijos darbuotojams už veiklą ir istorinės atminties išsaugojimą. Tegul tai būna pavyzdžiu jaunimui, kad savąsias Vėlines galime pasitikti darbais, turinčiais išliekamąją vertę.
Autorės nuotraukos
